Ramunė Lapas.
Kasryt su meile pasveikink prasidedančią dieną. Tą jausmą, kaip talismaną, kaip Tau duotą dovaną išsaugok visame gyvenimo kelyje.
Tai Vyginto Subatos krikšto motinos, Lietuvoje gyvenančios Danutės Ribokienės palinkėjimas savo krikštasūniui. Per 54-erius metus daug su meile pasveikintų dienų buvo šio vyro gyvenime. Bet daugiau nebebus. Jo gyvybė užgeso rugpjūčio 2-osios vakarą. Neužgeso savaime – ji buvo brutaliai nutraukta.
Ginčas, virtęs muštynėmis
Kaip mums papasakojo žuvusiojo tėvas Jonas Subata, tai atsitiko liepos 21 d. į pietus nuo Joliet, IL esančiame Elwood priemiestyje, BNSF Railway Logistics Park – stambiame transporto logistikos mazge. Į ten esantį geležinkelio terminalą trokų vairuotojus kompanijos siunčia paimti tuščių jūrinių konteinerių gabenimo priekabų. Jų trūksta, jų negali gauti. Trokistai stovi eilėje, ir, kai atveža tokią priekabą, jei tinka modelis, ją paima. Tą rytą Vygintas, dirbantis „Atlantic Express Corp.”, taip pat stovėjo eilėje – penktas, paskutinis. Kai atvežė priekabą, pirmasis eilėje buvęs vairuotojas jau ruošėsi ją prisikabinti, bet staiga tarsi iš niekur atsiradęs užlindo kitas trokas, vairuojamas afroamerikiečio. Vairuotojas pareiškė, kad jis neturi laiko, jam reikia tos priekabos ir įžūliai pradėjo pats kabintis priekabą.
Vairuotojai eilėje stovėjo nuo 6 val. ryto, jau apie 3,5 valandos, tad natūralu, kad kilo pasipriešinimas. Užstojusius kelią tris žmones agresyvusis vairuotojas bandė stumdyti su savo troku, prispausti prie šalia stovėjusio Costco konteinerio ir galiausiai susikumščiavo su taip pat „Atlantic Express” bendrovei pagal sutartį dirbančiu vairuotoju Ruslanu. Įvarytas į kabiną, afroamerikietis išlipo iš jos su metaliniu laužtuvu ir pradėjo Ruslaną talžyti.
Vygintas bandė jį raminti: „Ką tu darai?!” Tuomet afroamerikietis smogė jam į veidą. Vygintas krito ant betono ir prarado sąmonę.
„Skraidūnas” (rus. „lietun”) – vėliau apie įžūliai be eilės bandžiusį įlįsti vairuotoją sakė Ruslanas, paaiškinęs, kad niekada iki šiol nebuvo jo matęs, nors į terminalą dažnai užsuka po kelis kartus per dieną. Nematytas jis buvo ir kitiems. 35-erių metų Krymo totorius, Amerikoje gyvenantis nuo ankstyvos paauglystės, Ruslanas karščiausiai reagavo į įsiplieskusį ginčą, apsistumdė su įžūliu vairuotoju jo mašinos kabinoje ir dabar, kaip pasakojo pašnekovai, gali būti kaltinamas išprovokavęs šias muštynes. Pačiam Ruslanui ganėtinai kliuvo – jis patyrė smūgius ir į petį, ir į galvą, ir į kelius, bet į ligoninę išvežtas nebuvo. Užtat iš terminalo valdžios sulaukė griežtos bausmės – nepasirodyti ten iki 2050 metų.
Nutrūko pokalbis telefonu
Ruslanas buvo nuvažiavęs aplankyti Vyginto ligoninėje, ten papasakojo nukentėjusiojo tėvui, kaip viskas vyko. Kitas Vyginto draugas, taip pat „Atlantic Express” vairuotojas Robertas atvažiuodavo į ligoninę kiekvieną dieną. Būtent Robertas girdėjo paskutiniuosius Vyginto žodžius. Stovėjimas eilėje, kaip ir vairavimas – ilgas, vairuotojai jį trumpina kalbėdamiesi telefonu. Tą lemtingą rytą geri draugai, Robertas ir Vygintas, taip pat šnekučiavosi. Vygintas su telefonu rankoje vaikštinėjo aplinkui, kai pamatė karštą sceną. „O, turbūt mušis… Jau mušasi…” Robertas pasakojo dar pasiūlęs draugui pafilmuoti… Tada ragelyje išgirdo bildesius ir Vygintas dingo, daugiau nebeatsakė…
Pagal liudininkų pasakojimus, greitoji atvažiavo maždaug po pusvalandžio. Joliet ligoninėje Vygintą iš karto operavo. Konsultavo ir prie jo budėjo keli daktarai, tarp jų ir Joliet ligoninėje dirbantis lietuvis chirurgas Marius J. Katilius. Tikėjomės, jog daktaras profesionaliai galės paaiškinti Vyginto traumos sudėtingumą ir būklės sunkumą, bet jis atsakė: „Labai atsiprašau, dėl pareigos palaikyti privatumą negaliu kalbėti”. Iš ligoninės gautas mirties pranešimas teigia: „Mirties priežastis – nuo svetimo žmogaus smūgio”.
Įvykio vietoje suimtųjų nebuvo
Afroamerikiečio vairuotojo atvažiavusi policija nesuėmė, tik apklausė. Vėliau ligoninėje Vyginto tėvas turėjo progos su Ruslanu ir kitais išsiaiškinti įvykio detales. J. Subata nori pasikalbėti su visais, stovėjusiais toje eilėje ir surinkti kaip galima daugiau liudijimų. Šeima pasamdė advokatą, kuris paprašė policijos raporto, yra užvesta byla. Deja, kol kas neskelbiamas nei afroamerikiečio vardas, nei kokiai kompanijai jis atstovauja, nei – svarbiausia – ar jis tebėra laisvėje. Žinoma, kad policija išsivežė filmuotą medžiagą, kurią pateikė atokiau stovėjęs trokistas, bet teigiama, kad joje įvykis nėra užfiksuotas nuo pat pradžių. Tuo metu eilėje stovėjo lenkas, dar vienas lietuvis, Vidurinių rytų atstovas, jau minėtas Ruslanas ir Vygintas. Dar keli trokai stovėjo atokiau. Beje, J. Subatos teigimu, advokatas teigia, kad policijos raportą reikia perrašyti – jis sudarytas nekvalifikuotai.
Tėvas rodė sūnaus nuotraukas ligoninėje. Sumušimų žymės, randai po galvos operacijos – nelengvas vaizdas tėvams ir draugams. Artimieji spėjo, kad Vygintas galėjo girdėti – kalbantis palatoje prijunti prie ligonio prietaisai rodydavo padidėjusį deguonies kiekį. Tačiau smegenys buvo labai pažeistos, į jas išsiliejo daug kraujo, trūko pagrindinė vena ir arterija. Vilčių dėl ateities medikai nesuteikė. Vygintas komos būsenoje išbuvo 9 paras, po to priimtas sprendimas jo gyvybės dirbtinai nepalaikyti. Gyvenimo siūlas nutrūko pirmadienį, rugpjūčio 2 d. 7:38 val. vakaro.
Jonas Subata papasakojo dar vieną įvykį, kuris šeimai buvo tarsi patvirtinimas, kad sūnaus gyvybės išgelbėti negalima. Jie paskambino artimam Vyginto draugui į Panevėžį ir paklausė – na, kokios naujienos iš Vyginto? O šis atsakė – kaip tai kokios, nėra Vyginto, miręs. Ir papasakojo, kaip atrodo Vygintas ligoninėje ir kokia jo būklė. Šis žmogus – tai Alvydas Vingilis, sveikuoliško gyvenimo būdo propaguotojas, sveikatingumo centro „Vidmavita” įkūrėjas, ekstrasensų pasaulyje žinomas savo aiškiaregystėmis.
Vingilis buvo Vyginto dvasinis mokytojas Lietuvoje. Vygintas taip pat labai domėjosi dvasine veikla, meditacija, gilinosi į save, daug metų buvo vegetaras, o pastaruoju metu – veganas.
Atsisveikinimas – su šimtais trokistų
Vyginto tėvai – Jonas ir Nijolė Subatos – pažįstami čikagiečiams, ypač Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo parapijos nariams. Mama Nijolė šios parapijos renginiuose dažnai skaito savo poeziją. Tėvas Jonas prisideda ir prie „Draugo” projektų: yra padėjęs sureguliuoti pastato vėsinimo sistemą, filmuoja šv. Mišias Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje, kurios tiesiogiai perduodamos internetu per „Draugo” tinklalapį.
Šeima atvyko į Ameriką 1998 m. rugsėjį tryse: tėvai ir duktė, kuri, baigusi čia mokslus, sugrįžo gyventi į Lietuvą. Vygintas, vyriausias sūnus, netrukus prisijungė prie tėvų. Lietuvoje dirbęs mechaniku, įvairiuose statybos projektuose, čia jis taip pat išbandė save statybose, bet ilgiausiai dirbo slaugos srityje. „Atlantic Express” bendrovėje pradėjo dirbti neseniai – prieš 5 mėnesius, prieš tai kurį laiką dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Lietuvoje gyvenantys Neringa ir Evaldas neteko brolio, jų vaikai – dėdės, tėvai – sūnaus, bičiuliai – artimo draugo.
Vyginto palaikai bus kremuojami, baigiama ruošti dokumentacija. Laidojamas jis bus Lietuvoje, Ramygaloje, šalia savo senelių. Apie atsisveikinimą tėvai praneš. Jono Subatos svajonė, kad į atsisveikinimą atvyktų kuo daugiau trokistų, kokie du šimtai ar dar daugiau. Kad atkreiptų dėmesį – kaip lengva tapti kažkieno nevaldomo įtūžio auka. Kad darbdaviai ir valdžia pagalvotų apie vairuotojų saugumą – juk Vidmanto vietoje gali atsidurti bet kas.
Gyveno ne sau
Vygintas gyveno ne sau: artimiems, draugams. Jis mylėjo žmones ir visą pasaulį.
Tai mamos Nijolės Subatienės žodžiai.
Panašiai apie Vygintą atsiliepia ir jo draugas Robertas: „Jis buvo toks žmogus, kuris visą save šimtu procentu atiduos kitam, jei kažkam reikia jo pagalbos ar laiko.” Ir priduria, kad jam „paleisti”, prarasti tokį draugą yra nepaprastai sunku.
Robertas sako, kad tai didelė tragedija ir tuo pačiu pamoka, kad „sunkios energijos” kelias niekur nenuveda. Nebent į kapines ar kalėjimą. Pats išėjęs, kaip jis įvardina, „pykčio mokyklą”, Robertas žino, kad sąmonės aptemimas, svetimų jėgų įsiskverbimas į žmogaus vidų yra baisus dalykas. Bet kerštas – tikrai ne išeitis. Ir net teisingumas. Nors teisingumo paieškos yra norma ir savaime suprantamas dalykas mūsų visuomenėje, Visatoje galioja kiti dėsniai.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Rugpjūčio 7 d. numeryje, Vol. CXII NR. 62)