Rašytojas, kino režisierius, mokytojas Vytautas V. Landsbergis, šiuo metu gyvenantis mažame Lietuvos vienkiemyje prie Anykščių, – ir tėvynės patriotas, ir pasauliui atviras, turtingos kultūra biografijos žmogus. Apie jo vaikų literatūros kūrybą, ugdantį darbą su jaunimu, kino filmus su V. V. Landsbergiu kalbėjosi žurnalistas Ramūnas Čičelis.

Interviu su jumis neįmanoma nepradėti nuo klausimo apie jūsų tėvų ir senelių šeimą: kokią įtaką jums darė tėvo profesoriaus Vytauto Landsbergio ir mamos Gražinos Ručytės-Landsbergienės giminės ir jų pačių aktyvi kultūrinė, visuomeninė, politinė veikla nuo vėlyvojo sovietmečio iki pat šių dienų?
Dvejopą. Vaikui, visų pirma, norisi turėti tėvus, kurie skirtų jam daug dėmesio, ir tada visuose fortepijonuose, koncertuose ar tėvo darbuose prie apkrauto stalo nujauti rimtus konkurentus, atimančius tėvų dėmesį. Bet paskui paaugi ir supranti, kiek daug visa tai davė. Išmokai pasirūpinti pats savimi ir savo laiku, nesitikėdamas, jog viską už tave padarys tėvai ar kas kitas. Kita vertus, gyvendamas tarp knygose ar muzikose prasmegusių tėvų ir pats, norom nenorom, imi daug skaityti, norėdamas būti „irgi suaugęs”. Ir gitara, muzikavimas, liaudies daina, Čiurlionis – visa tai atsirado tarsi kasdieniški, nepriverstiniai ir savaime suprantami pomėgiai, užsiėmimai, nukopijuoti iš artimiausios aplinkos. Nes visa tai kasdien matydavau aplink save.
Ypatingą (felinišką) įspūdį darė operos solistės dideliausiomis krūtinėmis, sėdėdavau Operos ir baleto teatre pirmoj eilėj per repeticijas ir spoksodavau užkerėtas. Su tomis dainininkėmis repetuodavo mama, ruošdama jas spektakliams. Opera man iki šiol yra galingų supermoterų, milžinmoterių menas.
Kaip sovietinės okupacijos metais, būdamas dar gana jaunas, išgyvenote Lietuvai primestą vergiją? Kaip anuomet supratote lietuvybę?
Okupacija namuose irgi buvo savaime suprantamas (pašiepiamas ir ironizuojamas) dalykas. Iki dabar prisimenu, kad tėvas mokė/prašė mokykloje „tik nesakyti” mokytojoms, kad dėdė Leninas buvo visiškas durnius.
Bet labiausiai okupacija ir jos pasekmės įsirėžė stebint senelių iš mamos pusės gyvenimą – jie (ir tetos) daug fragmetiškai pasakojo apie Sibirą. Arba dėdė Vytautas Cinauskas. Tremtinys. Poetas. Su šeima 1941 m. ištremtas į Altajų, 1947 m. parbėgo į Lietuvą, lankė Obelių gimnaziją, 1948 m. vėl suimtas, vėl išvežtas į Krasnojarsko kraštą.

Tai, tas mano a. a. dėdė Vytautas Cinauskas pasakojo apie Sibiro tremtį – pirmąsyk jį išvežė dar visai vaiką. Jie gyveno taigoj, barake ant kalno, kur žiemą – iki minus 40… Numirėlių žiemą ten niekas nelaidoja, jie sukraunami už vartų, tik prieš tai rusų kareivėlis kirviu išnešamam numirėliui perskelia galvą – kad kartais „neapsimestų” negyvu. O palaidos pavasarį, kai žemė atšils. Palaidos tuos, kurių nebus sugraužusios lapės.
Žiemomis tam lageryje mirdavo labai daug žmonių. Beje, suaugusiųjų už lagerio zonos neišleisdavo, o vaikus – prašom. Kur jie be tėvų nubėgs, tegu pažaidžia miške…
Ir tie vaikai susigalvodavo visokių žaidimų – pavyzdžiui, nusiridendavo nuo kupetos viršaus sušalusį numirėlį, atsisėsdavo ant jo, įsitverdavo už apykaklės ir – pirmyn nuo kalniuko! Tada palieka „rogutes” apačioj, lipa ant kalno ir pasiima kitas…
Vėliau šį dėdės pasakojimą panaudojau rašydamas „Berniuką ir žuvėdras”.
Kita jautri ir itin skaudi prisiminimų zona – seneliai Ručiai. Kai kalbu apie vaikystę, namus, visų pirma, kalbu apie Rojų, apie save Piniavoj, sėdintį seneliui Pranui ant kelių ir žinantį, kad tuoj tuoj senelis pakinkys arklį, tuoj sėsime į vežimą ir važiuosime į laukus, o ten prikrausime pilną vežimą šieno ligi pat dangaus, paskui dardėsime namo, drybsodami linguojančioj ir kvepiančioj padangėj kartu su pusbroliais ir pusseserėmis, spoksodami į obuolmušius vasaros debesis, paskui gersime šiltą karvės pieną su putele, močiutės Agnės melžiamą tiesiai kampuoton stiklinėn ir duodamą mums, paskui…

Tik tada dar nežinosiu, kad seneliai neseniai grįžę iš Sibiro, kad jiems neleido niekur statytis būsto už tremtyje susitaupytus pinigus, tai senelis sutars su senu pažįstamu, kad to žmogaus sklype Piniavoj pastatys dviejų dalių trobą ir pasidalins per pusę, bet paskui savininkas nubėgs ir saugumui paskųs, kad girdi tokie ir anokie tremtiniai pasistatę namą be leidimų, ar nereiktų išbuožint dar sykį – tada iš senelių viskas bus atimta antrąsyk, kaip kažkada jau buvo atlikta ir Anykščiuose, ir iki gyvenimo galo jie klaidžios „čigonaudami” be namų iš vieno vaiko pas kitą – išbuožinti, pažeminti, bet niekad nesiskundžiantys… Sekmadieniais nusivedantys mane su sese bažnytėlėn Gerosios Vilties gatvėj… Pakeliui sekame pasakas apie gulbę karaliaus pačią, o grįždami gauname kukurūzų už 15 kapeikų.
Tada dar nežinosiu, kad vieną dieną močiutė, išgirdusi, kad prie mūsų buto Raudonosios Armijos prospekte pypina šiukšlių mašina, atvažiavusi išvežt šiukšlių, pagalvos, kad vėl atvažiavo vežti jos, į Sibirą, ir bandys žudytis, o netrukus baigs gyvenimą Vasaros gatvėje, nebeskirdama kur Sibiras, o kur socialistinė Lietuva, atėmusi bemaž viską, ką buvo įmanoma.
Rojus – kaip ir mėnulis – turi šviesiąją pusę, ir tą kitą. Kaip Lietuva, kaip kiekvienas mūsų. Svarbu matyt ir mylėt abi jas…
Esate vaikų literatūros kūrėjas. Kas jums, kaip rašytojui, atrodo teigiama ir kritikuotina, keistina šių dienų Lietuvos mokykloje? Ar įmanoma tautinė, bet kartu ir atvira pasauliui, pedagogika, kuri neskatintų jaunuolių, išlaikius brandos egzaminus, tuoj pat sprukti studijuoti į užsienį ir vėliau galbūt grįžti, o gal ir palaikyti minimalius ryšius su laisvos Lietuvos gyvenimu?
Esu ne tik vaikų literatūros kūrėjas; dar kartu su šeimos nariais vasaromis organizuojame moksleivių kūrybos stovyklas – teatro, kino, pasakų kūrimo. Čia bene daugiausiai ir galiu suprast, pajust – kokia karta ateina. Iš kokių mokyklų. Įspūdis dvejopas – jie daug daugiau informacijos dorojantys pasaulio piliečiai, kitąsyk vengiantys patriotiškų jausmų, o gal net ir apskritai jausmų ir fantazijų pasaulio, kaip kažko pernelyg jautraus. Dažnai mūsų pažintį pradedame nuo liaudies dainų, baladžių, nuo liūdesio prisijaukinimo – ir kai jau visi mielai dainuojamės, tada suprantu, kad mūsų sielos ar tautinės genetikos lygmuo yra nepakitęs, gražus, stiprus ir subtilus. Ir jis gali būt pažadintas bet kada.

Kokia pedagogika taikoma (ar gali būt taikoma) mokyklose – vėlgi, sakyčiau, kad tai priklauso nuo mokytojų asmenybių. Kuo daugiau laisvų ir kūrybiškų (meno, mokslo!) žmonių rinksis mokyklas, mokytojo darbą, tuo bus geriau. Baisiausias mokytojas – sausas metodistas, kanceliarininkas, vykdantis ministerijos nurodymus. Regis, turim ieškot drąsių novatorių ir investuoti į juos.
Šiaip ar taip, esu optimistas, ir manau, kad švietimas, didysis Lietuvos ligonis – nepaisant gydymo, sveiksta. Ir privačios mokykos prie to stipriai prisideda.
Kas formavo jus kaip autorinio kino režisierių? Gal galėtumėte papasakoti apie savo stažuotę Jono Meko vadovautame Antologijos filmų archyve, New Yorke? Ar būtų galima sakyti, perfrazuojant jūsų filmo apie J. Meką pavadinimą, jog New Yorkas kurį laiką buvo „ir jūsų šuo”?
Visų pirma, formavo literatūra, Vilniaus universitetas, filologynas, M. Martinaičio literatų būrelis, „Ratilio” ansamblis ir daugelis kitų ne kinematografiškų dalykų. Gal dėl to iki šiol jaučiuosi labiau žodžio žmogum esąs, ne vaizdo. Tačiau nuo jaunumės domėjausi kinu ir ypač teatru, tad atsiradus galimybei po filologijos studijuot dar ką kita – išvažiavau į Sakartvelą, kino režisūros srėbti. O vėliau pas J. Meką į New Yorką. Pats ir susiorganziavau tą stažuotę sau ir savo kurso draugams, kai sutikau tėvo bičiulį Joną Meką per „Ratilio” gastroles Amerikoje, dar Sąjūdžio laikais.
Jonas Mekas mūsų kartai buvo tapęs kino, poezijos ir gyvenimo būdo guru. Laisvės ir žaismės verpetas, įtraukęs nevertinti, nesurimtėti pernelyg, o fiksuoti save ir savimi juntamus pasaulio virpesius. Pasitikėti savimi – tai mums, sovietinio muštro ragavusiems, buvo be galo svarbu. O New Yorkas taip ir tapo tokiu ypatingu, prigimtiniu jaunystės ir šėlsmo, kitokio (bet savo) pasaulio pažinimo miestu, kaip pvz., ir Tbilisis.

Dėl pandemijos visi buvome ir iš dalies dar esame priversti atsisakyti užsienio kelionių. Visgi, labai rūpėtų klausti, kaip jūs matote Amerikos ir New Yorko kaitą tuo laikotarpiu, kai, regis, transformuojasi beveik visos Vakarų valstybių visuomenės?
Stengiuosi matyt užsimerkęs. Nes matau ne tik puikias tautines šventes ir gražias tradicijas puošti, kelti Lietuvą ir puoselėti lietuvybę, bet ir tektoninius santykių lūžius, kurie anksčiau buvo nematomi. O dabar politikų, ypač prezidentinių rinkimų akivaizdoje, pasireiškė kaip stiprūs psichiniai šokai, genties išsiskyrimai ir susvetimėjimai. Jei net Lietuvoje šeimos gebėjo rimtai susipykti dėl Trump ir Biden, tai ką kalbėti apie Ameriką. Bet tai nėra vien Amerikos problema, man regis, kad pasaulis priėjo ilgai eskaluoto mentalinio konflikto raškymo vaisius. Mes čia, Lietuvoje, irgi sėdim ant parako bačkos, ir bet koks maršas ar grubesnė provokacija gali sukelti riaušes, nesantaiką, agresiją. Ir dabar jos apstu, tik ji Lietuvoje kol kas dar slaptesnėje formoje.
Kelis dešimtmečius kuriate tokius filmus, kurie stipriai susiję su lietuviškojo patriotizmo žadinimu ir palaikymu. Neabejoju, kad Jūsų filmai ne kartą rodyti ir ne vien Lietuvoje gyvenantiems žmonėms. Kokios įsimintiniausios buvo lietuvių diasporos žmonių reakcijos į Jūsų kino kūrybą?
Su Amerikos lietuviais mane itin sieja partizaniška tema – ne vieną filmą yra rėmę Amerikos lietuviai, paskui vykau į gastroles padėkoti ir rodžiau tuos bendromis pastangomis sukurtus filmus. Viskas prasidėjo nuo „Baladės apie Daumantą”, kai New Yorke filmavau Nijolę Lukšienę, legendinio partizanų vado Daumanto žmoną. Vėliau „Trispalvis”, „Partizano žmona” – juos parėmė ir Kazickų šeimos fondas, ir daugelis kitų patriotiškų Amerikos lietuvių.
Reakcijos buvo geros, susirinkdavo į peržiūras pilnos salės – jaučiau ir tebejaučiu, kad partizanų tema yra tarsi mūsų genties sielos vartai (sielvartai), kurie mus atskirtus vėl sujungia, leidžia prisiminti šaknis ir vėl pabūti kartu.

Kas, Jūsų manymu, galėtų ir gal net turėtų įvykti, kad Lietuvoje gyvenantys žmonės įsisąmonintų, jog į Prancūziją ar Ameriką išvažiavę tautiečiai nėra nei savaime prarasti, nei iškart nutautėję? Ne vienas diasporos tyrinėtojas pastebi, kad lietuviai savęs nesuvokia kaip diasporinės tautos. Kas galėtų keistis, kad toks suvokimas ilgainiui rastųsi?
Gal įsisąmoninsime tada, kai labiau subręsime. Niekas neprarandama, jei pats to nenutari… Net mirusieji, o juk čia kalbame apie gyvus žmones. Tik reikia subręsti, pakeisti įsisenėjusius požiūrius. Jie kinta, ypač tai matau jaunosios kartos mąstysenoje, elgsenoje – jie, daugeliu atvejų, jau visiškai kitokie, nebėr tokie teisuoliški, skirstantys į juoda/balta, gera/bloga.
Kaip regite dabartinės Lietuvos kultūrines, socialines ir politines būsenas? Ko daugiau – vilties ar nusivylimo?
Stengiuosi pernelyg akylai nestebėti, kad neapakčiau; matau daug neapykantos, ypač savo šeimos narių atžvilgiu, tai mane ir grūdina, ir veda tylon, atskirtin – nesidomėti, nedalyvauti, nevertinti. Čia kaip nueiti į girtų muštynes ir domėtis, dėl ko mušamasi. Gal geriau eiti namo ir palaukti, kol ten išsiblaivys. Tai ir gyvenu savo vienkiemy prie Anykščių, kurdamas filmus, rašydamas knygas, organizuodamas vaikų stovyklas – ir kartais imu regėti pro savo rožinius kaimiečio akinius, kad pasaulis yra nuostabus, ir tu pats jį pasidarai, susikuri – arba kaip Rojų, arba kaip pikčiurnų alubarį.
Ačiū už atsakymus.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Liepos 31 d. numeryje, Vol. CXII NR. 60)