Vytautas V. Landsbergis: Pasaulis – toks, kokį pats pasidarai

Rašytojas, kino režisierius, mokytojas Vytautas V. Landsbergis, šiuo me­tu gyvenantis mažame Lietuvos vienkie­myje prie Anykščių, – ir tėvynės patrio­tas, ir pasauliui atviras, turtingos kul­tūra biografijos žmogus. Apie jo vai­kų literatūros kūrybą, ugdantį dar­bą su jaunimu, kino filmus su V. V. Landsbergiu kalbėjosi žurnalistas Ramūnas Čičelis.

Interviu su jumis neįmanoma nepradėti nuo klausimo apie jūsų tėvų ir senelių šeimą: kokią įtaką jums darė tėvo profesoriaus Vy­tau­to Landsbergio ir mamos Gra­žinos Ručytės-Landsbergienės gi­minės ir jų pačių aktyvi kultūrinė, visuomeninė, politinė veikla nuo vėlyvojo sovietmečio iki pat šių dienų?

Dvejopą. Vaikui, visų pirma, no­ri­­si turėti tėvus, kurie skirtų jam daug dėmesio, ir tada visuose fortepijonuose, koncertuose ar tėvo darbuo­se prie apkrauto stalo nujauti rimtus konkurentus, atimančius tėvų dė­me­sį. Bet paskui paaugi ir supranti, kiek daug visa tai davė. Išmokai pa­si­rūpinti pats savimi ir savo laiku, ne­si­tikėdamas, jog viską už tave pa­da­rys tėvai ar kas kitas. Kita vertus, gy­vendamas tarp knygose ar muzi­ko­se prasmegusių tėvų ir pats, norom ne­norom, imi daug skaityti, norėda­mas būti „irgi suaugęs”. Ir gita­ra, muzi­ka­vimas, liaudies daina, Čiur­lionis – visa tai atsirado tarsi kas­die­niški, ne­priverstiniai ir savai­me su­prantami pomėgiai, užsiėmimai, nu­kopijuoti iš artimiausios ap­linkos. Nes visa tai kasdien matyda­vau ap­link save.

Ypatingą (felinišką) įspūdį darė operos solistės dideliausiomis krūti­nėmis, sėdėdavau Operos ir baleto teat­re pirmoj eilėj per repeticijas ir spoksodavau užkerėtas. Su tomis dai­nininkėmis repetuodavo mama, ruošdama jas spektakliams. Opera man iki šiol yra galingų supermoterų, mil­žinmoterių menas. 

Kaip sovietinės okupacijos me­tais, būdamas dar gana jaunas, iš­gyvenote Lietuvai primestą ver­giją? Kaip anuomet supratote lie­tuvybę?

Okupacija namuose irgi buvo sa­vaime suprantamas (pašiepiamas ir ironizuojamas) dalykas. Iki dabar pri­simenu, kad tėvas mokė/prašė mo­­kykloje „tik nesakyti” mokytojoms, kad dėdė Leninas buvo visiškas durnius.

Bet labiausiai okupacija ir jos pa­sekmės įsirėžė stebint senelių iš ma­mos pusės gyvenimą – jie (ir tetos) daug fragmetiškai pasakojo apie Sibi­rą. Arba dėdė Vytautas Cinauskas. Tremtinys. Poetas. Su šeima 1941 m. iš­tremtas į Altajų, 1947 m. parbėgo į Lietuvą, lankė Obelių gimnaziją, 1948 m. vėl suimtas, vėl išvežtas į Kras­no­jarsko kraštą.

Tai, tas mano a. a. dėdė Vytautas Cinauskas pasakojo apie Sibiro trem­tį – pirmąsyk jį išvežė dar visai vai­ką. Jie gyveno taigoj, barake ant kal­no, kur žiemą – iki minus 40… Nu­mi­rėlių žiemą ten niekas nelaidoja, jie sukraunami už vartų, tik prieš tai ru­sų kareivėlis kirviu išnešamam nu­mirėliui perskelia galvą – kad kartais „neapsimestų” negyvu. O palaidos pa­­vasarį, kai žemė atšils. Palaidos tuos, kurių nebus sugraužusios lapės.

Žiemomis tam lageryje mirdavo labai daug žmonių. Beje, suaugusiųjų už lagerio zonos neišleisdavo, o vai­kus – prašom. Kur jie be tėvų nubėgs, tegu pažaidžia miške…

Ir tie vaikai susigalvodavo visokių žaidimų – pavyzdžiui, nusiridendavo nuo kupetos viršaus sušalusį nu­mirėlį, atsisėsdavo ant jo, įsitverdavo už apykaklės ir – pirmyn nuo kal­niu­ko! Tada palieka „rogutes” apačioj, lipa ant kalno ir pasiima kitas…

Vėliau šį dėdės pasakojimą pa­nau­dojau rašydamas „Berniuką ir žu­vėdras”.

Kita jautri ir itin skaudi prisimi­nimų zona – seneliai Ručiai. Kai kal­bu apie vaikystę, namus, visų pirma, kalbu apie Rojų, apie save Piniavoj, sėdintį seneliui Pranui ant kelių ir žinantį, kad tuoj tuoj senelis pakin­kys arklį, tuoj sėsime į vežimą ir va­žiuosime į laukus, o ten prikrausime pilną vežimą šieno ligi pat dangaus, paskui dardėsime namo, drybsodami linguojančioj ir kvepiančioj padangėj kartu su pusbroliais ir pusseserėmis, spoksodami į obuolmušius vasaros de­­besis, paskui gersime šiltą karvės pie­ną su putele, močiutės Agnės mel­žiamą tiesiai kampuoton stiklinėn ir duo­damą mums, paskui…

Tik tada dar nežinosiu,­ kad sene­liai neseniai grįžę iš Sibiro, kad jiems neleido niekur statytis būsto už tremtyje susitaupytus pinigus, tai senelis sutars su senu pažįstamu, kad to žmogaus sklype Piniavoj pastatys dviejų dalių trobą ir pasidalins per pusę, bet paskui savininkas nubėgs ir saugumui paskųs, kad girdi tokie ir anokie tremtiniai pasistatę namą be leidi­mų, ar nereiktų išbuožint dar sykį – tada iš senelių viskas bus atimta ant­rą­syk, kaip kažkada jau buvo atlikta ir Anykščiuose, ir iki gyvenimo galo jie klaidžios „čigonaudami” be namų iš vieno vaiko pas kitą – išbuožinti, pa­­žeminti, bet niekad nesiskundžian­tys… Sekmadieniais nusivedantys ma­ne su sese bažnytėlėn Gerosios Vilties gatvėj… Pakeliui sekame pasa­kas apie gulbę karaliaus pačią, o grįždami gauname kukurūzų už 15 ka­peikų.

Tada dar nežinosiu, kad vieną die­ną močiutė, išgirdusi, kad prie mū­­­sų buto Raudonosios Armijos prospekte pypina šiukšlių mašina, atvažiavusi išvežt šiukšlių, pagalvos, kad vėl atvažiavo vežti jos, į Sibirą, ir bandys žudytis, o netrukus baigs gy­venimą Vasaros gatvėje, nebeskirdama kur Sibiras, o kur socialistinė Lietuva, atėmusi bemaž viską, ką bu­vo įmanoma.

Rojus – kaip ir mėnulis – turi švie­siąją pusę, ir tą kitą. Kaip Lietu­va, kaip kiekvienas mūsų. Svarbu matyt ir mylėt abi jas…

Esate vaikų literatūros kūrėjas. Kas jums, kaip rašytojui, atrodo teigiama ir kritikuotina, keistina šių dienų Lietuvos mokykloje? Ar įmanoma tautinė, bet kartu ir atvira pasauliui, pedagogika, kuri neskatintų jaunuolių, išlaikius bran­dos egzaminus, tuoj pat spruk­ti studijuoti į užsienį ir vė­liau galbūt grįžti, o gal ir palaikyti minimalius ryšius su laisvos Lie­tuvos gyvenimu?

Esu ne tik vaikų literatūros kūrėjas; dar kartu su šeimos nariais va­sa­romis organizuojame moksleivių kū­rybos stovyklas – teatro, kino, pasakų kūrimo. Čia bene daugiausiai ir galiu suprast, pajust – kokia karta ateina. Iš kokių mokyklų. Įspūdis dvejopas – jie daug daugiau informacijos dorojantys pasaulio piliečiai, kitąsyk vengiantys patriotiškų jausmų, o gal net ir apskritai jausmų ir fantazijų pa­saulio, kaip kažko pernelyg jautraus. Daž­nai mūsų pažintį pradedame nuo liaudies dainų, baladžių, nuo liūdesio prisijaukinimo – ir kai jau visi mielai dainuojamės, tada suprantu, kad mū­sų sielos ar tautinės genetikos lygmuo yra nepakitęs, gražus, stiprus ir subtilus. Ir jis gali būt pažadintas bet kada. 

Kokia pedagogika taikoma (ar gali būt taikoma) mokyklose – vėlgi, sakyčiau, kad tai priklauso nuo mo­kytojų asmenybių. Kuo daugiau lais­vų ir kūrybiškų (meno, mokslo!) žmo­nių rinksis mokyklas, mokytojo dar­bą, tuo bus geriau. Baisiausias mokytojas – sausas metodistas, kancelia­ri­ninkas, vykdantis ministerijos nuro­dymus. Regis, turim ieškot drąsių no­vatorių ir investuoti į juos. 

Šiaip ar taip, esu optimistas, ir ma­nau, kad švietimas, didysis Lietu­vos ligonis – nepaisant gydymo, sveiksta. Ir privačios mokykos prie to stipriai prisideda.   

Kas formavo jus kaip autori­nio kino režisierių? Gal galėtumė­te papasakoti apie savo stažuotę Jono Meko vadovautame Antolo­gijos filmų archyve, New Yorke? Ar būtų galima sakyti, perfrazuojant jūsų filmo apie J. Meką pavadinimą, jog New Yorkas kurį laiką buvo „ir jūsų šuo”?

Visų pirma, formavo literatūra, Vilniaus universitetas, filologynas, M. Martinaičio literatų būrelis, „Ra­tilio” ansamblis ir daugelis kitų ne kinematografiškų dalykų. Gal dėl to iki šiol jaučiuosi labiau žodžio žmo­gum esąs, ne vaizdo. Tačiau nuo jau­numės domėjausi kinu ir ypač teatru, tad atsiradus galimybei po filologijos studijuot dar ką kita – išvažiavau į Sakartvelą, kino režisūros srėbti. O vėliau pas J. Meką į New Yorką. Pats ir susiorganziavau tą stažuotę sau ir savo kurso draugams, kai sutikau tė­vo bičiulį Joną Meką per „Ratilio” gast­roles Amerikoje, dar Sąjūdžio laikais.

Jonas Mekas mūsų kartai buvo tapęs kino, poezijos ir gyvenimo būdo guru. Laisvės ir žaismės verpetas, įtraukęs nevertinti, nesurimtėti pernelyg, o fiksuoti save ir savimi juntamus pasaulio virpesius. Pasitikėti savimi – tai mums, sovietinio muštro ragavusiems, buvo be galo svarbu. O New Yorkas taip ir tapo tokiu ypatingu, prigimtiniu jaunystės ir šėlsmo, kitokio (bet savo) pasaulio pažinimo miestu, kaip pvz., ir Tbilisis.

Dėl pandemijos visi buvome ir iš dalies dar esame priversti atsi­sakyti užsienio kelionių. Visgi, la­bai rūpėtų klausti, kaip jūs mato­te Amerikos ir New Yorko kaitą tuo laikotarpiu, kai, regis, transformuojasi beveik visos Vakarų valstybių visuomenės?

Stengiuosi matyt užsimerkęs. Nes matau ne tik puikias tautines šventes ir gražias tradicijas puošti, kelti Lietuvą ir puoselėti lietuvybę, bet ir tektoninius santykių lūžius, ku­rie anksčiau buvo nematomi. O da­bar politikų, ypač prezidentinių rin­kimų akivaizdoje, pasireiškė kaip stiprūs psichiniai šokai, genties išsi­skyrimai ir susvetimėjimai. Jei net Lie­tuvoje šeimos gebėjo rimtai susi­pykti dėl Trump ir Biden, tai ką kal­bėti apie Ameriką. Bet tai nėra vien Amerikos problema, man regis, kad pasaulis priėjo ilgai eskaluoto mentalinio konflikto raškymo vaisius. Mes čia, Lietuvoje, irgi sėdim ant pa­rako bačkos, ir bet koks maršas ar gru­besnė provokacija gali sukelti riaušes, nesantaiką, agresiją. Ir da­bar jos apstu, tik ji Lietuvoje kol kas dar slaptesnėje formoje. 

Kelis dešimtmečius kuriate to­kius filmus, kurie stipriai susiję su lietuviškojo patriotizmo žadinimu ir palaikymu. Neabejoju, kad Jūsų filmai ne kartą rodyti ir ne vien Lietuvoje gyvenantiems žmo­nėms. Kokios įsimintiniausios bu­vo lietuvių diasporos žmonių reakcijos į Jūsų kino kūrybą?

Su Amerikos lietuviais mane itin sieja partizaniška tema – ne vieną fil­mą yra rėmę Amerikos lietuviai, pas­kui vykau į gastroles padėkoti ir ro­džiau tuos bendromis pastangomis sukurtus filmus. Viskas prasidėjo nuo „Baladės apie Daumantą”, kai New Yorke filmavau Nijolę Lukšienę, legendinio partizanų vado Daumanto žmoną. Vėliau „Trispalvis”, „Partiza­no žmona” – juos parėmė ir Kazickų šeimos fondas, ir daugelis kitų patrio­tiškų Amerikos lietuvių.

Reakcijos buvo geros, susirinkda­vo į peržiūras pilnos salės – jaučiau ir tebejaučiu, kad partizanų tema yra tarsi mūsų genties sielos vartai (sielvartai), kurie mus atskirtus vėl sujungia, leidžia prisiminti šaknis ir vėl pabūti kartu. 

Kas, Jūsų manymu, galėtų ir gal net turėtų įvykti, kad Lietu­vo­je gyvenantys žmonės įsisąmonintų, jog į Prancūziją ar Ameriką išvažiavę tautiečiai nėra nei savai­me prarasti, nei iškart nutautėję? Ne vienas diasporos tyrinėtojas pastebi, kad lietuviai savęs nesuvokia kaip diasporinės tautos. Kas galėtų keistis, kad toks suvokimas ilgainiui rastųsi?

Gal įsisąmoninsime tada, kai la­biau subręsime. Niekas nepraranda­ma, jei pats to nenutari… Net miru­sieji, o juk čia kalbame apie gyvus žmones. Tik reikia subręsti, pakeisti įsisenėjusius požiūrius. Jie kinta, ypač tai matau jaunosios kartos mąs­tysenoje, elgsenoje – jie, daugeliu at­vejų, jau visiškai kitokie, nebėr tokie teisuoliški, skirstantys į juoda/balta, gera/bloga.

Kaip regite dabartinės Lietu­vos kultūrines, socialines ir poli­ti­nes būsenas? Ko daugiau – vilties ar nusivylimo?

Stengiuosi pernelyg akylai nestebėti, kad neapakčiau; matau daug neapykantos, ypač savo šeimos narių atžvilgiu, tai mane ir grūdina, ir veda tylon, atskirtin – nesidomėti, nedalyvauti, nevertinti. Čia kaip nueiti į gir­tų muštynes ir domėtis, dėl ko mušamasi. Gal geriau eiti namo ir palaukti, kol ten išsiblaivys. Tai ir gyvenu savo vienkiemy prie Anykščių, kurda­mas filmus, rašydamas knygas, organizuodamas vaikų stovyklas – ir kartais imu regėti pro savo rožinius kaimiečio akinius, kad pasaulis yra nuostabus, ir tu pats jį pasidarai, su­sikuri – arba kaip Rojų, arba kaip pikčiurnų alubarį.

Ačiū už atsakymus.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Liepos 31 d. numeryje, Vol. CXII NR. 60)