„..turiu prieš akis gimtųjų vietų peizažą…” Vinco Mykolaičio-Putino gimtoji sodyba-muziejus mini 50-ties metųs ukaktį

Aldona Ruseckaitė.

Šios karštos vasaros kelias liepos 17 dieną nuvedė į Pilotiškes (Prienų raj.). Ištarus šį vietovardį, dažnas lietuvis pasakys – tai klasiko Vinco Mykolaičio – Putino tėviškė. Prieš įvažiuojant į sodybą, kairėje pusėje, žvilgsnį patraukia kalnelis – toks lyg neįspū­dingas, neaukštas, bet labai garsus ir svarbus – Aušrakalnis – rašytojo išmylėtas, išgodotas, ilgesiu išskaudėtas. Artimieji prisiminimuose užrašę, jog Vincas, būdamas gimnazistu, vėliau klieriku, atostogaudamas tėviškėje, jau nespaudžiamas prie jokių darbų, nuklysdavo vakarop ant to kalno, rankose bloknotas, pieštukas, nukrenta į žolę ir užsibūna valandų valandas.

Namiškiams apmaudu, jie norėtų, kad pasiilgtas brolis daugiau su jais bendrautų, jie ir neįsivaizduoja, ką galima kiekvieną dieną tiek valandų ten veikti…  „Baigdamas noriu čia suminėti dar vieną būtybę – ištikimą, nebylų mano jaunystės svajonių patikėtinį – mano tėviškės kalnelį, anais laikais vadintą Krušakalniu, o šiandien – Aušrakalniu. (…) Jį prisiminęs, ir šiandien turiu prieš akis tą gimtųjų vietų peizažą, kuris nuo jo atsiskleisdavo, o ypačiai tuos saulėlydžius, kurie tiek kartų mane jaudindavo ramiais vasaros vakarais. Atsisėdęs jo viršūnėje stambioje žvirgždyno žolėje, kvepiant čiobreliams ir kačpėdėlėms, nukreipi žvilgsnį į toli toli už slėnių laukų besileidžiančią saulę…” – tokį prisipažini­mą V. Mykolaitis ištarė 1962 m. per savo kūrybos vakarą Vilniuje.

Iš šių žodžių galima suprasti, jog apie savo tėviškę rašytojas galvojo, ją brangino ir prisiminė visą gyvenimą, nors po motinos laidotuvių, įvykusių 1938 metų vasarą, daugiau niekada ne­grįžo į gimtinę. Per Mykolaitienės laidotuves prie kapo Gudelių klebonas viešai gėdijo ir barė sūnų Vincą, jau garsų rašytoją ir profesorių, jau sukūrusį šeimą, jog jis, mesdamas kunigystę, sutrumpino motinos gyvenimą. Tad Putinui taip užsikirto širdis, kad jis daugiau ir neperžengė tėviškės slenksčio, tačiau su broliais, su seserimis santykiai vis tiek buvo artimi – susirašinėjo, Vincas pagelbėdavo finansais. Jis niekada nepamiršo, kaip tėvai jį, vienintelį iš vaikų, leido mokytis ir kiek jiems mokslai kainavo…

Literatūros klasikas, mokslininkas, profesorius tėviškėje nėra pamirštas – jis čia prisimenamas kiekvieną dieną, kadangi 1971 metų birželio 4-ąją Pilotiškėse atidarytas V. Mykolaičio-Putino muziejus. Po rašytojo mirties buvo svarstoma, kur galėtų būti šio klasiko įamžinimo vietos? Vilniuje, Kaune, Kačerginėje, Pilotiškėse? Pats Putinas norėjo, kad jo muziejėlis, tuo pačiu ir biblioteka būtų įkurta Kaune, Vaižganto gatvėje, tame name, kurį jiedu su žmona Emilija pasistatė ir 1937 m. apsigyveno. Tačiau šis  testamentinis noras nebuvo įgyvendintas, dokumentas notaro nepatvirtintas,  tad žmona Mykolaitienė sprendė kitaip – savo giminių naudai. O tuo tarpu apie tėviškę Putinas jokių testamentų nerašė, tačiau jo brolis Antanas Mykolaitis, kuriam teko gimtieji namai ir kuriuose jis su šeima gyveno, pavedė valstybei pusę gyvenamojo namo  (Suvalkijoje vadinamo – stuba), kad būtų įkurtas Vinco Mykolaičio muziejus. Ta pusė namo ir buvo seklyčia, kurioje mokslus einantis Vincukas, jau kaip svarbus svečias, parvažiavęs atostogų įsikurdavo.

Muziejus buvo atidarytas iškilmingai – su valdžios vyrais ir moterimis, su kitais garsiais rašytojais iš Vilniaus, Kauno, Prienų. Siekta atkur­ti seklyčios aplinką su autentiškais baldais, su nuotraukomis, o lauką – su aplinkos išlaikymu. Juk šalia namo tas pats sodas, tie patys medžiai, pakalnė, kur lakstė Vinco vaikystė ir sukosi jaunystė… Kažin, ar šiandieną, švenčiant V. Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos-muziejaus 50-metį, jis taip klestėtų, būtų išaugęs, sutvarkytas, aplink namus darželiuose kerotų išpuoselėtos gėlės, kažin, ar lankomas, žinomas,  geru, gražiu žodžiu lankytojų minimas, jeigu šį muziejų būtų prižiūrėjo svetimi žmonės? Daug memorialinių muziejų išleido paskutinį atodūsį dėl lėšų stygiaus, dėl nepriežiūros, abejingumo.

O štai šis muziejėlis visą laiką bu­vo mylinčių ir gerbiančių giminių ranko­se. Kadangi kitame namo gale gyveno brolis Antanas Mykolaitis, tad pirmuoju muziejaus darbuotoju jis ir paskirtas. Šeimininkas šiltai sutikdavo lankytojus ir autentiškai, su meile išpasakodavo Vinco vaikystę, jaunystę, tėvelių kilmę ir charakterius, šeimos papročius. Po šio Mykolaičio mirties jo sūnus, irgi Antanas, pasiliko toliau čia gyventi ir ūkininkauti, tad ilgus metus lankytojus priiminėjo jo žmona Natalija,  jai iškeliavus iš šio pasaulio, estafetė perėmė jų sūnus Gintautas – tai trečioji karta, jo žmona Julija Mykolaitienė, jaunutė atėjusi į marčias,  jau bene dešimt metų tvarko muziejų, sugalvoja įvairių veiklų, kuria naujas tradicijas, rengia įvairius susibūrimus – ji oficiali darbuotoja, tačiau branginanti savo vyro giminės praeitį.  O per muziejaus 50-čio šventę garsiojo dėdės Putino eilėraščius deklamavo ketvirtos kartos vaikaitis, šeimininkų sūnus Julius Mykolaitis. Tai todėl ir gyvuoja, ir traukia muziejus, kad jį prižiūri Mykolaičių šeima. Žinoma, Putino muziejus priklauso valstybės globai, jį įkūrė Maironio lietuvių literatūros muziejus, po dvidešimties metų  buvo perduotas Prienų krašto muziejui. 

Gražus jubiliejinės šventės akcentas – Rūpintolių paroda. Medinės skulptūrėlės sutūpė ant seklyčios palangių ir žvelgė į kiemą, į klėtį, į sodą, į susirinkusių svečių gausų būrį. Jų meistras – medžio drožėjas Eirimas Martūnas. Vieną kartą užsukęs į Pilotiškes Julijos Mykolaitienės paklausė: o kurgi pas jus Rūpintojėlis? Neturiu – atsakė šeimininkė. Taip ir sugalvojo surengti parodą, prisiminę, koks svarbus buvo Rūpintojėlio įvaizdis poetui. Juk tą garsųjį eilėraštį „Rūpintojėlis” Putinas parašė jaunystėje, 1926 metais, kai dar lankydavosi tėviškėje. „Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano, / Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?  (…) Dievuli mano, argi mūsų godos / Tave prie kelio iš dangaus atprašė…”

Eilėraštis yra vienas gražiausių ankstyvojoje Mykolaičio lyrikoje. Beje, pats poetas pripažino, jog šis eilėraštis į kitas kalbas neišverčiamas. Ir  net po daugelio metų, šnekučiuodamasis su savo jauna bičiule, literatūros mokslininke Irena Kostkevičiūte,  klasikas pasiūlė abiems tarsi  bendrą projektą, pavadinimu „Rūpintojėlio rūpesčiai” ir garsiai pamąstė: „O žinai, ir man pačiam norėtųsi tokia tema – ‘Rūpintojėlio rūpesčiai’ – rašyti laisvus apmąs­tymus, kažkokią poeziją proza…”  Nespėjo, bet rašytojui vis dar rūpėjo daugiaprasmė Rūpintojėlio ir jo rūpesčių simbolika…

Muziejaus penkiasdešimt metų jau yra istorija, joje daug kas sukasi, pinasi. Štai tada, per atidarymą, pirmą ir vienintelį kartą į vyro tėviškę atvyko žmona Emilija  Kvedaraitė-Mykolaitienė, buvo ir vėlyvoji mūza Irena Kost­kevičiūtė, kuri aktyviai ir nuoširdžiai jau iš anksto konsultavo, ką reikėtų seklyčioje eksponuoti. Tą dieną be galo jautrią ir gilią kalbą pasakė poetas Justinas Marcinkevičius, kuris vertino ir gerbė Putiną.

1971 m. eksponuoti šalia brolio Vinco jo seserį Magdaleną Mykolaitytę- Slavėnienę buvo nevalia. Net užsiminti. Ji pabėgėlė, 1944 metais pasitraukusi į Vakarus, nuo 1949 metų iki mirties (1984 m. birželio 14 d.) su vyru Juozu ir dukrele Rasa gyveno Australijoje. Putinas šią seserį dar paauglę pasiėmė pas save į Kauną, išleido į gimna­ziją, vėliau į universitetą, jie  maždaug dvidešimt metų gyveno kartu, prisirišo vienas prie kito, vėliau laiškuose brolis Vincas prisipažino, kad jam sesuo labai artima ir kaip esą skaudu, jog ji gyvena taip toli, atkirsta nuo giminių. Brolis su žmona Emilija kvietė grįžti Lietuvon, ketino jos šeimai viskuo padėti, dalintis, bet Slavėnai žinojo, ką reiškia sovietų okupacija…

Pilotiškėse  muziejaus ekspozicija laikas nuo laiko buvo atnaujinama, vėliau joje pasirodė ir sesuo Magdalena, tik galbūt vis dar per siaurai. Juk ši Mykolaitytė garsi ne tik kaip klasiko Vinco sesuo. Ji pati yra poetė, išeivijoje tapo Lietuvių rašytojų draugijos nare, išleido eilėraščių knygų, pelnė Melbourno lietuvių katalikių moterų draugijos konkursą už eilėraščių ciklą „Klajūno takais”, subūrė Sydney lietuvių literatų būrelį, pati jiems vadovavo.  Paliko nespausdintą poemėlę „Parytys mieste”, kurią būtų galima pripažinti kaip Slavėnienės gulbės giesmę.

Tolimame krašte Magdalena be galo ilgėjosi Lietuvos, tą ilgesį išliejo eilėse. Net ir  po dvidešimties metų, praleistų  „po Pietų Kryžiumi”, tarsi nėra ką pamilti, nes viską užgožę Tėvynės prisiminimai: „Nieko kito čia nematau: / nei šio krašto upių, / nei kalnų, nei ežerų. / Tik Tu viena, tik Tu viena / vis stovi prieš mane, / Graži Tu kančiose, graži liūdesy, / Tu mylimoji žemė esi…”  O vilties taip mažai – ar bus kada Lietuva laisva, ar vainikai pergalės aušros sužydės? Ji norėtų sunešioti tarsi Eglė Žalčių Karalienė geležines kurpes ir parplaukti per Baltiją nors ir kraujo puta. Svetimame krašte Magdalena jaučiasi lyg įstrigusi į kokį sunkų smagratį, iš kurio nepavyksta išsivaduoti, vilties beveik nebėra, belieka malda ir skausmas. Ir eilėraščiai.

Įdomu tai, jog  Magdalena ir Vincas artimai susirašinėdami  nuo 1957 me­tų iki Putino mirties, beveik  nekalbėjo apie Slavėnienės kūrybą. Tik vieną kartą savo laiške moteris nedrą­siai prasitarė, kad dar begyvenant DP stovykloje Vokietijoje: „mano dviem eilėraščiams, parašytiems toje stovyk­loje,  kompozitorius sukūrė melodiją ir jas dainuodavo, buvo populiarios…” Laiškuose visas dėmesys būdavo skiriamas Putino kūrybai. Magdalena rūpinosi, kaip brolį populiarinti išeivijoje.  Būtina išversti ir išleisti  anglų kalba „Altorių šešėly” – kaip geriau­sią lietuvių romaną, spausdinti išeivių lietuvių spaudoje jo eilėraščius – juk Mykolaitis, sesers įvertinimu,  net senatvėje rašąs lyg Šekspyras: „Jeigu šitokius eilėraščius Tu parašytum, sakysim, anglų kalba, pasaulinės literatūros kritikai Tave tikrai pripažintų kaip šių laikų Šekspyrą.”

Sesuo laiškuose jį giria, žavisi, didžiuojasi, renka apie Mykolaitį visus straipsnius, informaciją, planuoja kada nors išleisti knygą – nespėjo. Tačiau dvi labai svarbios knygos sesers rūpesčiu išėjo: „Putino laiškai Australijon” (1971), „Putinas mano atsiminimuose” (1977). Pastarojoje knygoje daug žinių apie tėviškę, tėvus, brolius, seseris. Tikriausiai jau atėjo laikas plačiau ir giliau Lietuvos skaitytojus supažindinti su  Mykolaičių  palikuonės literatūriniais nuopelnais. Šios dukters gabumai ir kūryba rodo, kad Magdalenos ir Juozo Mykolaičių šeimoje buvo lite­ratūrinis kūrybos genas, žinoma, pagrindinė jo jėga teko sūnui Vincui, gal­būt ir Magdalena, turėjusi neabejotiną talentą, būtų daugiau nuveikusi, jeigu ne pasitraukimas iš Tėvynės, paskui skurdi buitis, šeima.  Beje, brolis Juozas taip pat jautė savyje žodžio jėgą, šį tą rašinėjo, fantazavo…

Muziejaus erdvėje, Mykolaičių seklyčioje, dabar vėl simboliškai susitinka visi broliai ir seserys: Vincas, Juozas, Matas, Jurgis, Antanas, Ona, Elzbieta, Magdalena.  Iš V. Mykolaičio prisiminimų gali rodytis, jog šeima buvo suvalkietiškai uždara, santūri, gal net kiek atšiauri, tačiau laiškuose Putinas į artimuosius kreipdavosi: „brangus broli, brangi sese”, meilės pamatai buvo gilūs, gal kiek užslėpti. Tad tikros meilės atšvaitus skleidžia ir kitos Mykolaičių kartos. Besibaigiant šventiniam paminėjimui, dabartinė muziejaus šeimininkė Julija Mykolaitienė  linkėjo,  kad muziejus sėkmingai gyvuotų ir  sulauktų  šimto  metų sukakties. Turėtų taip ir būti!

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2021-ųjų m. Liepos 31 d. numeryje, nr. 30 (60))