Greta Lemanaitė-Deprati.
Netoli Krokuvos pagrindinės turistų traukos vietos, didžiausios miesto aikštės Rynek Glowny gyvenanti Greta Lemanaitė-Deprati, atvykstantiems lietuviams pasakoja apie iškiliausius Lietuvos kūrėjus, veikusius ir palikusius gilų pėdsaką šio Lenkijos miesto kultūriniame gyvenime. (Asmeninio archyvo nuotraukos)

Lietuvių kalbos vėliavnešė Krokuvoje

Rasa Sėjonaitė.

Šlovinga Krokuvos Lietuvių praeitis

Greta Lemanaitė-Deprati.
Jogailaičių universitete dirbanti lituanistė Greta Lemanaitė-Deprati tūkstančius pasaulio studentų išmokė taisyklingos lietuvių kalbos.

Istorija mena tuos laikus, kai Krokuvoje, kuri iki šiol laikoma vienu svarbiausių Lenkijos mokslo, kultūros ir meno centru, praėjusiame amžiuje gyvenusios lietuvių bendruomenės žadino tautinę savimonę ir skatino kultūrinį bendradarbiavimą su Lietuva. Dar ir šiandien Kauno M. K. Čiurlionio muziejaus archyve saugoma nuotrauka, kurioje įamžinti pirmieji „Rūtos” draugijos steigėjai, iškilūs menininkai Petras Rimša, Ignas Šlapelis, Justinas Vienožinskis, literatai Sofija Kymantaitė, Juozapas Albinas Herbačiauskas. Beje, pastarasis Krokuvoje paliko ryškų lietuvybės puoselėjimo pėdsaką. Šis XX amžiaus pirmasis moderniosios literatūros kūrėjas, eseistas buvo ne tik pirmasis lietuvių kalbos dėstytojas Jogailaičių universitete, ne tik lenkų ir lietuvių intelektualų sambūriuose sakė ekscentriškas kalbas. Šis literatas į lietuvių kultūrą įskiepijo europietiško modernizmo užuomazgas.

„Nuo J. A. Herbačiausko laikų, atidžiau pažvelgus į visą lietuvių kalbos gyvavimo šimtmetį šiame viename seniausių Europos universitetų, pastebimas nuolatinis sąmoningas lenkų mokslininkų siekis išsaugoti lietuvių kalbos kursą”, – sako  Krokuvoje gyvenanti lietuvė, Greta Lemanaitė-Deprati. Ji po Sovietų Sąjungos žlugimo, gavusi viliojantį  pasiūlymą dėstyti lietuvių kalbos kursą Jogailaičių universitete, buvo viena pirmųjų, pabandžiusi nuvalyti užmaršties dulkes nuo istorijos, menančios šlovingą Krokuvos lietuvių  intelektualų  praeitį. Būtent Gretos Lemanaitės-Deprati iniciatyva senosiose Krokuvos Rakovicų kapinėse buvo surastas per visą sovietmetį niekam nerūpėjęs žinomo kultūros veikėjo J. A. Herbačiausko kapas. Vėliau Lietuvos ambasados Lenkijoje rūpesčiu jis sutvarkytas ir iki šiol į Krokuvą atvykstantys gali jį aplankyti. „Man buvo įdomu ne vieno žmogaus biografija, o visos lietuvių bendruomenės gyvenimas, jos veikla, kuri paliko labai svarbų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime”, – pradeda pokalbį ne tik vienintelė lietuvių kalbos dėstytoja Krokuvoje, bet ir bene vienintelė  šiuo laiku nuolat šiame mieste gyvenanti lietuvė  Greta Lemanaitė-Deprati. Iki smulkiausių istorinių įvykių ištyrinėjusi Krokuvos miestą ir jo sąsajas su lietuvių intelektualų bendruomenėmis, šiandien Greta Lemanaitė-Deprati atvykstančius lietuvius mielai vedžioja po tas vietas, kur kažkada takus praminė iškiliausi Lietuvos kūrėjai, šlovingos „Rūtos” draugijos nariai.

Atšalę šalių santykiai žala kultūriniam bendradarbiavimui

Praėjusio amžiaus pradžioje daugeliui intelektualų, menininkų iš tiesų Krokuvos kultūrinis gyvenimas turėjo didelės įtakos. „Tuo metu, kai Lietuva buvo rusinama, o Vilniuje gyveno mažai lietuvių, į buvusią Lenkijos sostinę atvykę tautiečiai atsidurdavo meno, istorijos ir kultūrinių įvykių epicentre. Būtent Krokuvoje lietuviai turėjo puikias sąlygas laisvai reikštis kūryboje”, – pasakoja Greta Lemanaitė-Deprati. Jos pastangomis, 2008 metais pirmą kartą per visus Nepriklausomybės metus buvo organizuotas renginys „Lietuvos dienos”, pristatęs lenkams mūsų šalies istoriją, dabartį, kultūrą, meną ir literatūrą. „Tai buvo laikas, kai Lietuva dar vis apie save sulaukdavo atsiliepimų, ja intensyviai buvo domimasi. Mes gyvenantys čia, Krokuvoje, tada jautėme tuos šiltus kaimyniškus santykius. Deja, apie dabartį negalėčiau to paties pasakyti”, – neslėpdama nuoskaudos, sako lietuvė. Krokuvoje 25-erius metus gyvenanti moteris spėjo pajausti pastarųjų metų Lietuvos užsienio politikos abejingumą kaimyninei Lenkijai.

Krokuvos vaizdai.
Krokuvos vaizdai.

Lenkijos ir Lietuvos kultūrinius saitus vis sudėtingiau tampa išsaugoti šių dienų pasaulio globalizacijos fone. Todėl, akivaizdu, kad mažiausios bendruomenių grandys tai pajunta pirmiausiai. Su didele nostalgija Greta Lemanaitė-Deprati prisimena tuos laikus, kai akademinei Lietuvos veiklai Mažosios Lenkijos vaivadijos sostinėje nekildavo jokių trukdžių, visada buvo sulaukiama palankios reakcijos į bet kokią idėją. Deja, šiandien toli gražu taip nėra. „Vis dažniau atsimušame į sieną, vis dažniau į kokį nors bandymą surengti renginį sulaukiame abejonių dėl bendradarbiavimo. Aišku, panašiose situacijose gelbėja esami ryšiai su mano senaisiais veiklos part-neriais, kuriems esu labai dėkinga, ir jų dėka, dar nesu visiškai nusivylusi tokia padėtimi. Vilties teikia ir tai, kad jau pernai valstybės lygiu po ilgos tylos pagaliau buvo įgyvendintas gražus projektas „Lietuva Krokuvoje: kultūros sezonas 2015”. Už šį istoriškai atgaivintą kultūros dialogą intelektualai ir menininkai pirmiausiai turėtų būti dėkingi Lietuvos kultūros atašė Lenkijoje Rasai Rimickaitei”, – sako Greta Lemanaitė-Deprati.

Lenkiją ir Lietuvą sieja ne tik didinga istorinė praeitis. Kultūriniai, literatūriniai, moksliniai Lietuvos saitai visada driekėsi link Krokuvos intelektualų, akademinės aplinkos bendruomenių. Tą liudija ir pačios Gretos Lemanaitės-Deprati visuomeninės veiklos patirtys. Tai pažintis ir draugystė su Nobelio premijos laureatu, Lietuvoje gimusiu lenku Česlovu Milošu, per Jogailaičių universitetą puoselėjami ryšiai su vienu iškiliausiu išeivijos rašytoju Tomu Venclova. Prisimena Greta ir profesoriaus Leonido Donskio pastangas nuolat palaikyti Lietuvos ir Lenkijos intelektualų dialogą. Lituanistės rūpesčiu į universitetą atvyksta dėstyti nemažai ir šiuolaikinės kartos dėstytojų ir paskaitų lektorių iš Lietuvos.

Pasikeitusi kalbos politika

Ilgalaikės pastangos išsaugoti lietuvių kalbos kursą viename seniausių Europos universitetų nenuėjo veltui ir per pastaruosius dvidešimt metų Jogailaičių universitete lietuvių kalba yra dėstoma be pertraukos. Aišku, kalbos politika kinta. Anksčiau norinčių mokytis buvo daug ir lietuvių kalbos žinias studentai įgydavo nemokamai. Tačiau šiuo laiku  studentas, neturintis vadinamojo mokslo krepšelio, netenka teisės nemokamai lankyti lietuvių kalbos paskaitas. Aišku, tos paskaitos kainuoja apie 120 eurų už semestrą, tačiau studentams – tai nemaži pinigai. Daugelis jų vietoj lietuvių kalbos pasirenka kitą kalbą iš kurios jie gali tikėtis daugiau naudos ateityje. Apskritai norinčių mokytis lietuvių kalbos yra nedaug, o tie, kurie nori, vien tik dėl finansinių problemų šių užmojų turi atsisakyti”, – sako G. Lemanaitė-Deprati, negailėdama kritikos vykdomai valstybės politikai. „Kitose šalyse įvairios institucijos remia tautinės kalbos mokymus užsienyje. Tarkime, Lietuvoje lenkų kalbos kursus bent iš dalies finansuoja Lenkų institutas. Vilniaus universitete polonistiką studijuojantys studentai, nepriklausomai nuo mokslo pasiekimų, iš Lenkijos švietimo ministerijos gauna stipendiją. Tai yra valstybės politika: Lenkija remia savo kalbos mokymą užsienyje. Ir ne tik Lenkija. Pavyzdžiui, Anglijos nedidelė Velso teritorija į valų kalbos mokymus investuoja tikrai nemažai: suteikia stipendiją norintiems ją mokytis užsienyje, finansuoja komandiruotes tų mokytojų, kurie svetur moko šios kalbos. Lietuva, deja, taip neremia studentų ir tai yra trūkumas”, – teigia lituanistė. G. Lemantaitė-Deprati yra parašiusi kelias programines lietuvų kalbos mokymo knygas. Ji vienintelė Krokuvos Jogailaičių universitete tarp savo studentų populiarina vieną seniausių pasaulio kalbų. „Turime nepaprastą etninį palikimą, amatus, nėrinių raštus, tačiau turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra lietuvių kalba, kuri pralenkia visas kitas Europos kalbas savo senumu, garsų grynumu ir nuostabia gramatine struktūra”, – su nepaprastu užsidegimu apie mūsų kalbą sako lituanistė.

Tūkstančius pasaulio studentų išmokė taisyklingos lietuvių kalbos 

Kalbėdama apie lietuvių kalbos svarbą Krokuvoje, vienoje seniausių Europos žinių ir mokslo Mekų, lituanistė sau net neleidžia pagalvoti, kas nutiktų, jeigu dėl minėtų finansinių problemų ateityje imtų ir nebeliktų lietuvių kalbos mokymo universitete, kuriame būtent lietuvių kalbos studijos turi ne tik gilias tradicijas, bet ir išliekamąją vertę.

Lituanistė Greta Lemanaitė-Deprati.
Lituanistė Greta Lemanaitė-Deprati.

Tarp lituanistės Gretos Lemanaitės-Deprati studentų, – nemažai mokslinius darbus lietuvių kalba rašančių specialistų, akademinės aplinkos užsieniečių, kuriems lietuvių kalbos žinios suteikė puikią galimybę tyrinėti Lietuvos istorinį bei kultūrinį palikimą dideliame pasaulio žemėlapyje. „Lietuvių kalba domisi ne tik tie studentai, kurių protėviai turėjo kokių nors sąlyčių su Lietuva. Domisi ir tie, kurie nori pramokti kalbėti viena seniausių ir labai retų kalbų. Daugeliui tai nepaprasta patirtis, o kitiems tai tikra egzotika.

Anksčiau lietuvių kalba didžiausią susidomėjimą kėlė slavistikos studentams ar kalbininkams. Tačiau ilgainiui mano paskaitas ėmė lankyti vis daugiau kitų, kartais net visai nieko bendra su filologija neturinčių specialybių studentų: istorikų, etnologų, fizikų, matematikų. Buvo ir tokių, kurių susidomėjimą skatino ne tik pati kalba, bet ir Lietuva, jos istorija bei kultūra”, – pasakoja Greta Lemanaitė-Deprati, dar kartą pabrėždama, kaip svarbu valstybės lygiu keisti požiūrį į savo ištakas ir kalbą. Jogailaičių universiteto dėstytoja įsitikinusi, kad lietuvių kalbos kursuose studentai nemažai sužino ne tik apie Lietuvą. Per kalbos mokėjimą mezgasi ir išskirtiniai ryšiai, kurie vėliau puikiai gali pasitarnauti mūsų šaliai. Puikus pavyzdys, kai buvusi Gretos Lemanaitės-Deprati mokinė šiandien dėsto lietuvių literatūros istoriją, verčia iš lietuvių kalbos, rašo su Lietuva susijusius mokslinius darbus.

Beje, tarp Gretos buvusių studentų kažkada buvo ir jos vyras Gustavas Deprati. Lenkų kilmės argentinietis tąsyk panoro išmokti kalbą tos šalies, iš kurios buvo kilę jo seneliai lenkai. Gretos vyro šeimos istorija įdomi. Šeima karo audrų buvo nublokšta į Argentiną, ten išsaugojo savo tautinę tapatybę, o jų anūkas, grįžęs į Lenkiją, savo kilmės istoriją praturtino dar ir lietuvių kalbos žiniomis. Būtent lietuvių kalba suvedė būsimą porą draugėn.

Šiandien sutuoktiniai Greta ir Gustavas Deprati augina du sūnūs, kurie puikiai kalba ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai.

Nuolatinė lenkų ir lietuvių konkurencija bei šių dienų susikalbėjimas

Greta Lemanaitė-Deprati neslepia, kad kai kurie labai nepopuliarūs Lietuvos valstybinių institucijų sprendimai dažnai ją pastato į nejaukią padėtį. Pavyzdžiui, lenkiškų pavardžių lietuvinimas ir jų rašyba. „Aš manau, kad žmogaus pavardė tai yra jo vienintelė nuosavybė, kuri identifikuoja jį. Ne asmens kodas ar paso numeris, o būtent pavardė. Todėl lietuviškomis raidėmis rašoma ne tik lenkų, o kitų tautybių žmonių pavardės praranda ne tik savo originalumą, bet jos ir nepelnytai iškraipomos. Nesuprantu, kodėl mes norime tokiu būdu sulietuvinti visą pasaulį?”, – retoriškai klausia lituanistė.

Vyčio herbas, puošiantis Jogailaičių universiteto pastato frontoną.
Tai, kad lietuvių ir lenkų istorija tampri, o šių dviejų tautų intelektualų dialogas vyksta iki šiol, byloja ir mūsų Vyčio herbas, puošiantis Jogailaičių universiteto pastato frontoną.

Ir nors pastaraisiais metais įvykęs didžiulis atotrūkis tarp dviejų valstybių paliko atšalusių santykių žymę, stereotipų dėl vieno ar kito istorijos ar literatūros vertinimo vis dėlto mažėja. „Kažkada bandymai nusisavinti Adomą Mickevičių ir sumenkinti jo meilę Lietuvai, nuolat sklandančios nuomonės, kad Vilnius tebėra lenkų nuosavybė ar kitos šių dviejų šalių istorinės praeities įvykių interpretacijos šiuo laiku kelia tik šypseną. „Šiandien bent jau oficialiai susikalbame, bet jeigu privačiuose pokalbiuose ima ir išlenda seni stereotipai turiu ką atsakyti”, – juokiasi Greta Lemanaitė-Deprati. Ji itin kategoriškai nusiteikusiems lenkų patriotams visada yra paruošusi vieną klausimą: „O jūs mokate kalbėti lietuviškai, taip, kaip aš lenkiškai?”. Ir tikrai lietuvių kalbos dėstytoja šiuo atveju turi pranašumų. Savarankiškai išmokusi lenkų kalbos, be didelio vargo originalo kalba įveikė A. Mickevičiaus „Poną Tadą”. Kai kurių Poeto tekstų neįkanda net patys lenkai. „Ir apskritai, lenkams labai neįprasta, tai, kad mes, lietuviai, mokame kelias kalbas. Jie labai nustemba išgirdę, kad aš be gimtosios kalbos, galiu kalbėti laisvai rusiškai ir lenkiškai”, – sako Greta Lemanaitė-Deprati.