Renata Žiūkaitė.
Popiežius Pranciškus šiais metais mus ypač kviečia gailestingumui, solidarumui su kenčiančiais, artimo meilės darbams. „Caritas” yra ta organizacija, kuri visame pasaulyje stengiasi sumažinti socialinę atskirtį, padeda labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms: benamiams, kaliniams, narkomanams, gatvės vaikams susigrąžinti savo žmogišką orumą. Besibaigiant Dievo Gailestingumo metams, kalbiname Vilniaus arkivyskupijos „Caritas” direktorių, 5 vaikų tėtį Liną Kukuraitį.
Ar gali papasakoti, kaip vyksta „Caritas” veikla Vilniaus arkivyskupijoje? Ar pasikeitė organizacijos veikimo kryptys?
Esame sostinės „Caritas”, kuris rūpinasi 16 skirtingų pažeidžiamų grupių. Tai benamiai, vienišos motinos, priklausomi asmenys, gatvės jaunimas, vaikai. Yra 44 centrai, kurie padeda tiems žmonėms. Šiuo metu „Caritas” veikla yra pasikeitusi, ji negali apsiriboti rūbų ir maisto dalinimu, nes tiek rūbų, tiek maisto šie žmonės gali įsigyti oresniu būdu. „Caritas” orientuojasi į buvimą šalia kenčiančio. Daugelis žmonių yra visuomenės paribiuose. Gatvės vaikai, jaunimas, priklausomi asmenys, vienišos mamos. Labai svarbu būti šalia, buvimu šalia ugdytis patiems, padėti šiems žmonėms integruotis į visuomenę. Labdaros valgykla „Betanija” anksčiau teikdavo maitinimą 500 žmonių. Bestebint žmonių poreikius, situaciją, suvokėme, kad šiems žmonėms neužtenka tik pavalgyti. Šalia įkūrėme higienos centrą, kad jie galėtų nusiprausti. Pradėjome susitikimų grupes – maldos, Šv. Rašto skaitymo, meno, teatro grupes, įsikūrė vargingųjų muzikos ansamblis. Šie žmonės yra vedami į susitikimo, buvimo kartu erdvę, valgis yra tik vienas iš susitikimo ženklų. Labai daug Vilniaus parapijų grupių įsijungė į buvimą „Betanijoje” su vargingaisiais. Jie pakviesti vieną kartą per mėnesį susitikti su žmonėmis, parengti kažkokią edukacinę programą, prisistatymą. Vargšai išgyveno atskirtį, ir čia, „Betanijoje”, yra susitikimo erdvė, kuri kuria abipusę vertę. Prasidėjo geri pokyčiai. Betaniečiai pradėjo puoštis, laukdavo svečių, jiems atsivėrė erdvė išsipasakoti. Bendruomenių grupės paruošia vis naują programėlę, žmonių akiratis plečiasi. Parapijų grupės sukūrė savo konferenciją internete, kur įdeda savo liudijimus – kaip juos ar jų grupelę paveikė apsilankymas „Betanijoje”. Jauni žmonės pradeda visai kitaip matyti skurdą, vargstančius, save, visuomenę. Tas susitikimas gali kurti tam tikrą kultūrą. Mes tampame labiau priimantys, mažiau bijantys, atviresni vieni kitiems. Vargingieji žmonės po truputį integruojami į darbą – jie padeda gaminti pietus, indus plauti, kai kurie įsitraukia į žvakelių dirbtuvių veiklą. Pabėgėliams yra įkurtas Dienos centras. Lietuvoje buvo daug baimės pabėgėlių klausimu, dabar viskas eina geryn.
Lietuva jau daugiau kaip 20 metų yra nepriklausoma. Ar keitėsi visuomenės požiūris į žmones, gyvenančius viuomenės paribiuose?
Požiūris keičiasi, kai vyksta susitikimas. Dar vyrauja nuomonė, kad pats žmogus yra kaltas. Žmonės pakeičia nuomonę, kai išgirsta konkrečią benamio, vaiko situaciją. Juk jau kai tas benamis augo, nebuvo sudarytos socialinės sąlygos vystytis taip, kad jis galėtų funkcionaliai egzistuoti visuomenėje. Užaugo globos namuose, viskas jam buvo paduota, nežinojo net kaip atrodo kiaušinis. Kai suėjo 18 metų, buvo išmestas į gatvę, ir, susidurdamas su tikrove, negalėjo išgyventi. Tokius žmones surenka kalėjimai, iš vienos institucijos jie persikelia į kitą. Labai siauro mąstymo tie žmonės. Visuomenėje daug neadekvatumo. Dar opus pabėgėlių klausimas – vyrauja nuomonė, kad negalime rūpintis kitais, nes turime daug skurdo savo šalies viduje. Labai mažai esame solidarūs. Mažą solidarumą atskleidžia 2015 metais pasirodžiusi statistika, kad Lietuvoje socialinė nelygybė Europoje aukščiausia, net aukštesnė už Rumuniją ir Bulgariją. Pinigų kiekis pasiskirsto netolygiai. Esame labai uždari, daugiau linkę remtis į savo šeimą, turtą naudojame savo reikmėms, ir nereikia niekuo kitu rūpintis. Žmonės, kurie neteko darbo, sprendė problemą individualiai, šeimų vyrai emigravo į užsienį. Keista, kad nesugebame spręsti problemų kartu, o bandome savo jėgomis. Juk bankrutavus, pvz. gamyklos cechui, kuriame dirbome daug metų, galėtume susiburti ir imtis kartu nedarbo problemos. Deja, šie žmonės remiasi savo jėgomis. Dirbti metai nesukūrė artimų ryšių. Socialinė nelygybė sąlygoja ir alkoholizmą, savižudybes. Vyrai neatlaiko individualios perspektyvos, kad vienas turi susikurti gerovę ir šeimą išlaikyti. Neatlaiko įtampos, kad vienas su naujausiu „Mersedesu” važinėja, o kitas net negali mašinos įsigyti. Solidarumo trūksta.
Lietuva yra tik viena iš posovietinių valstybių. Kodėl būtent Lietuva pirmauja savižudybių, skyrybų, našlaičių, alkoholio suvartojimo kiekiu? Ar tai slypi mūsų tautos charakteryje?
Daug priežasčių. Istorinės priežastys, ilgiausia rezistencija Europoje su perlaužtu pasipriešinimu, perlaužtas laisvės stuburas, inteligentijos didžioji dalis išgabenta iš Lietuvos, išgyventa įtampa, kai iš lygių įžengėme į tokią didžiulę nelygybę. Lietuvoje jau turime milijardierių, o kiti su skatiku kišenėje vaikšto. Tai kelia didžiulę įtampą. Mūsų visuomenė auga, kai šeimos stiprėja. Visuomenės audinys stiprus ten, kur stiprios šeimos. Jei gimei silpnoje šeimoje, tavo galimybės įsitvirtinti yra labai menkos. Yra mažai pastangų solidarumui puoselėti. Miesto parapijose mes vieni kitų nepažįstame, ryšių stinga. Atsiremti reikia į tarpusavio tinklus. Net parapijos šeimų bendruomenėse, kur mes vieni kitus pažįstame ir jaučiame, net jose šeimos linkusios nesidalinti, jei ištinka sunkumas. Šeimoms neužtenka jėgų vienoms įveikti sunkumus, ir bendruomenė pamato problemą, kai jau prasideda skyrybų procesas. Kur yra bendrystė, į kurią galime atsiremti? Ar mes esame tokie nepatikimi, o gal čia mūsų nedrąsa savo trapumą atverti ir parodyti kitiems? Mes turime ir bendrystėje stiprėti, ir leisti tam pažeidžiamumui atsiremti į draugus, į kitus, nes nuo to stiprės bendruomenė. Tam reikia drąsos, pripažinti, kad nesame tobuli. Vilniuje turime stiprių parapijos bendruomenių, kurios, tikiu, apželdins Lietuvos dykumą.
Motina Teresė ragino atrasti Kalkutą savo aplinkoje. Kaip mes turėtume elgtis su vargšais, kuriuos dažnai sutinkame savo gatvėse, kurie prašo mūsų išmaldos?
Elgtis kaip ir su visais kitas. Mes jaučiame įtampą, kad vargšai mūsų kažko paprašys. Kad būtų oru, mes turėtume skirti laiką su jais susipažinti. Tas galioja visiems. Kaip elgiamės su mus užkalbinančiu žmogumi parduotuvėje, gatvėje. Kartais skubame ir prabėgame pro kitus kaip pro televizorių. Neišeina pervertinti ryšio su elgetaujančiu reikšmės. Aš pats susidraugauju su keletu, kitų atsiprašau, kad negaliu šiuo metu skirti jiems nei laiko, nei pinigų. Ir ta draugystė kartais duoda vaisių. Svarbu, kad elgetaujantys žmonės neštų savo indėlį, jaustų savo vertę, reikalingumą. Pvz., prie mano parapijos žmogus kas sekmadienį elgetauja. Mes keičiamės knygomis, jis man praneša parapijos naujienas, nutikimus apie parapiją, pasako savo nuomonę apie parapiją, „Caritas”. Tik kartą buvau davęs pinigų. Esu prašęs pasimelsti, nors jis nėra maldingas. Aš labai tikiu žmonių, kurie yra atskirtyje ir kančioje, malda. Paaukoju pinigų ir prašau, kad melstųsi. Tai yra išmaldos prasmė. Viena mergina, kuri elgetaudavo prie mūsų parapijos, dabar įsitvirtino „Caritas” kaip žvakelių gamybos vadovė, yra save išlaikanti, rūpinasi kitais. Buvo draugystė su ja, eidavome kartu kavos išgerti. Galbūt ir per tai Dievas ją gydė.
Ar pavyksta šiems žmonėms išeiti iš atskirties rato?
Lietuvoje karta iš kartos perduodamas skurdas. Bet vis dėlto pavyksta netgi anūkus ištraukti. Tam reikalingas ištikimas savęs dovanojimas. Kad atpažintų, kad jie yra tokie svarbūs, kad kažkokie žmonės skiria jiems 10 metų, kad jie užaugtų Dienos centruose. Jie susituokia, stoja į universitetus, patys savanoriauja. Tokia yra investicija į tą žmogų ir santykį. Nakvynės namuose pusė benamių yra dirbančių. Kurie neturi skolų, „Caritas” suteikia būstą, didžioji dalis išlipa iš duobės, nebevartoja alkoholio ar narkotikų. Tokie yra pasiaukojimo ir meilės vaisiai.