Loreta Timukienė.
Galime tik džiaugtis, kad į Bendruomenės veiklą įsitraukia jauni, išsilavinę, veiklūs žmonės. Jie atsineša ne tik naujų idėjų, bet ir energijos, kuri taip reikalinga savanoriškuose išeivijos darbuose. Šiandien kalbamės su vienu iš tokių ,,naujokų”. Su Rimvydu Baltaduoniu susipažinome Baltimorėje, tūkstančius lietuvių sukvietusioje į XV tautinių šokių šventę, kur, ištaikę laisvą valandžiukę, kartu su juo ir dar keliais pažįstamais apžiūrėjom Lietuvių namus ir maloniai pabendravom, ragaudami vietinių lietuvių šeimininkių pagamintų skanumynų. Rimvydas – Gettysburg College (Pennsylvania), asoc. profesorius, JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos narys, pilietinės iniciatyvos #DABAR vadovas, Washingtono Lietuvių Bendruomenės vicepirmininkas. Susipažinkime!
Papasakokite apie save, savo šeimą.
Esu gimęs ir augęs Lietuvoje. Kaip sako mano krašte: ,,Iš pa Utenas”. Mokiausi Utenos 1-oje vidurinėje mokykloje, dabartinėje „Saulės” gimnazijoje. Baigiau Utenos muzikos mokyklą. Vėliau stojau studijuoti ekonomikos į Vilniaus universitetą ir iškart po bakalauro studijų išvykau tęsti mokslų Connecticut universitete. Po magistrantūros – doktorantūra, vėliau – tiriamieji darbai George Mason universitete Virginia valstijoje, Chapman universitete Californijoje, kol profesiniai vingiai atvedė iki Pennsylvanijos Gettysburg koledžo, kur jau keli metai dėstau eksperimentinę bei energetikos ekonomiką. Tačiau mano šeima ir toliau gyvena Lietuvoje, tad kasmet grįžtu aplankyti savo artimųjų, bandau palaikyti ryšius su kolegomis Lietuvos universitetuose.
Turite labai gražią pavardę – kur Jūsų šaknys?
Mama yra gimusi Radeikių kaime, Utenos rajone, o tėtis – Suginčių kaime, Molėtų rajone. Tad esu grynas aukštaitis. Iš tėčio girdėjau, kad Suginčiuose gyveno labai daug Baltaduonių. Tiek daug, kad net vardų nepakakdavo atskirti vieną nuo kito, todėl buityje visi naudojo pravardes.
Ar seniai Amerikoje? Ką dirbate? Kaip sekėsi pritapti šioje šalyje?
Šį rugpjūtį suėjo jau 15 metų nuo mano atsikraustymo į Ameriką. Tikrai neplanavau čia taip ilgai užsibūti, bet galimybės tobulėti, augti, vystyti mokslinę karjerą man buvo tikrai dosnios. Teko padirbėti ir Nobelio premijos laureato komandoje, bendradarbiauti su kolegomis Australijoje bei Gvatemaloje, neseniai buvau pakviestas padirbėti Federalinėje energetikos reguliavimo komisijoje sostinėje Washingtone.
Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje esate skaitęs paskaitas apie energetikos ekonomiką. Kaip apibūdintumėt Lietuvos energetikos rinką?
Lietuvos energetika susiduria su daugybe iššūkių, nes šalis nėra turtinga energetinių išteklių ir yra labai priklausoma nuo jų importo, taip pat ilgą laiką nebuvo pratusi prie konkurencijos. Monopolijos buvo įsišaknijusios tiek elektros, tiek dujų, tiek degalų, tiek šilumos tiekimo sektoriuose. Vis dėlto Lietuva palyginus gan ryžtingai priėmė šiuos iššūkius. Uždariusi Ignalinos atominę jėgainę, rekordiškai greitai sukūrė didmeninę elektros rinką, pradėjo įgyvendinti strateginių elektros jungčių su Švedija ir Lenkija projektus. Reaguojant į geopolitines rizikas dujų sektoriuje, pastatė suskystintų gamtinių dujų terminalą, kurio pagrindu gali toliau vystyti konkurencingesnę dujų rinką. Vertinant iš strateginės pusės, Lietuva padarė labai didelę pažangą per tokį trumpą laiką, tačiau lieka dar daug ir neišnaudotų galimybių, ypač energijos taupymo srityje.
Gal galite palyginti Lietuvos ir JAV studijų kokybę, valstybės ir visuomenės požiūrį į mokslą?
Viduriniojo ugdymo standartai Lietuvoje, sakyčiau, yra griežtesni nei JAV. Padėtis dažnai pasikeičia universitetuose. Negaliu vertinti visų sričių, tačiau socialiniuose moksluose, kuriems priklauso ir ekonomika, kokybės skirtumai yra ryškūs ir Lietuvai nepalankūs. Tai nestebina, nes sovietmečiu tyrimai šiose srityse buvo labai ribojami ir ideologizuojami, tad reikia dėti daug papildomų pastangų, kad šių mokslų studijų programos pasiektų aukštą kokybę. Daug ką pasako vien faktas, kad nemažai studentų sugeba ir dirbti reikliose darbovietėse, ir sėkmingai įgyti bakalauro/magistro diplomus per standartinį nuosekliųjų studijų laikotarpį. Logiškai mąstant, bent vieno iš šių užsiėmimų kokybė turėtų nukentėti. Dažniausiai tai būna būtent studijos. Kita vertus, tiek JAV, tiek Lietuvoje visi yra įtikėję, kad sėkmingai karjerai ir visaverčiam gyvenimui universitetinis išsilavinimas yra būtinas. Šiuo atžvilgiu reikėtų nepamiršti pasiskaičiuoti, ar tikrai universitetui skirti laikas ir pinigai duoda didžiausią grąžą.
Kaip užsienio lietuviai gali prisidėti prie Lietuvos ekonomikos stiprinimo?
Gyvename globaliame pasaulyje, kurio ekonomikoje bando konkuruoti ir Lietuva. Po truputį atrandame sritis, kuriose turime santykinį pranašumą. Tačiau vis sparčiau besikeičianti aplinka reikalauja ir gebėjimų greitai prisitaikyti prie pokyčių. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė gali būti tuo globaliu tinklu, kuris padėtų Lietuvos verslams būti lanksčiais ir dinamiškais. Nemažai pasaulio didžiųjų miestų jau turi veikiančius lietuvių profesionalų klubus. Tai puikus formatas megzti abipusiai naudingus dalykinius santykius tiek su vietiniais kolegomis, tiek su globaliais lietuvių verslais. Be jokių dvejonių raginu visus prisidėti stiprinant ir plečiant šį pasaulinį lietuvių profesionalų tinklą. JAV tokie klubai jau veikia Čikagoje, San Francisco, New Yorke, Washingtone.
Kada įsitraukėte į Lietuvių Bendruomenės veiklą?
Lūžis įvyko, kai atsikrausčiau gyventi ir dirbti į Washingtoną. Prieš pat atvykstant į JAV sostinę netikėtai susipažinau su New Yorko apygardos pirmininku Algirdu Grybu, kuris papasakojo apie artėjančius rinkimus į JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybą. Buvo likusi viena savaitė iki kandidatų registracijos pabaigos. Nusprendžiau dalyvauti, nes norėjau padiskutuoti, ką vis dėlto Lietuvių Bendruomenė galėtų daryti kitaip, kad dvigubos pilietybės klausimas pajudėtų iš mirties taško ir kad bendruomenė išliktų stipriu traukos centru visiems lietuviams. Matyt, mano mintys kažką sudomino, nes visai netikėtai per tą pirmą pabandymą ir buvau išrinktas į JAV LB Tarybą. Tad nebebuvo kur trauktis, reikėjo bandyti tas mintis įgyvendinti. Džiugu, kad bendraminčių ilgai ieškoti irgi netruko.
Aktyviai įsijungėte į JAV Lietuvių Bendruomenės akcijos ,,Mūsų metas!” organizavimą, kokia šios akcijos prasmė, tikslas?
Ši akcija kaip tik ir yra mūsų bandymas išjudinti ledus užsienyje gyvenantiems lietuviams rūpimais klausimais. Idėja yra labai paprasta – kol mes gausiai nebalsuojame per Seimo rinkimus, išrenkami parlamentarai, kuriems mūsų klausimai ir mūsų požiūriai nėra tokie artimi. Per praėjusius Seimo rinkimus JAV balsavo vos 1 500 rinkėjų iš daugiau nei 100 000 turinčių tokią balso teisę. Paradoksalu, kad vienmandatėje Naujamiesčio apygardoje, kuriai priskirti visi užsienyje balsuojantys rinkėjai, išeivijos balsai nesudarė net pusės apygardoje užpildytų biuletenių: 13 000 balsų iš pusės milijono visame pasaulyje migruojančių Lietuvos Respublikos piliečių yra apgailėtinai žemas aktyvumas. Tad nėra ko stebėtis, kai Seimo narių dėmesys mūsų interesams yra atitinkamas.
,,Mūsų Metas #DABAR!” = Dalyvauti ir Aktyviai Balsuoti Ateinančiuose Rinkimuose = tikslas yra suaktyvinti užsienio lietuvius, kad šįkart gausiai balsuotume renkant Seimo atstovus. Primename, kad pasirinkdami partinius sąrašus ir aktyviai juos reitinguodami, be vienmandatės apygardos atstovo/ės galime įtakoti dar 70 Seimo narių, renkamų per daugiamandatę apygardą. Tad mūsų balsai galėtų nulemti net pusę Seimo!
Ką reikia daryti, kad užsienyje gyvenantys lietuviai nenusigręžtų nuo Lietuvos, skiepytų lietuvybę savo vaikams, dalyvautų mūsų šalies rinkimuose?
Kai dėl įvairių priežasčių priėmę/gavę kitos šalies pilietybę lietuviai negali išsaugoti Lietuvos pilietybės, tai labai skaudžiai kerta per jų ir jų šeimų emocinius saitus su Lietuva. Kur kas skaitlingesnės tautos verčiasi per galvą stengdamosi išlaikyti, atkurti ir sustiprintį ryšį su savo diaspora. Lietuva negali sau leisti atstumti tūkstančius šalyje gimusių, augusių ir ją mylinčių tautiečių. Privalome rasti priimtiną pilietybės klausimo sprendimą, suvienijantį tautą ir valstybę.
Jūsų nuomone, kokios priežastys verčia mus emigruoti?
Žmonės migruoja dėl įvairiausių priežasčių: jie nori geriau pažinti margą pasaulį, sutinka mylimą žmogų, verslauja, randa įdomų darbą, bėga nuo skriaudų ar bėdų, ieško geresnio gyvenimo savo šeimai, stengiasi pagelbėti kitiems. Kiekvienam tai labai asmeniškas ir dažnai nevienareikšmis sprendimas. Vieni traukia į vieną pusę, kiti – į antrą ar trečią. Globaliame pasaulyje migracija yra neišvengiamybė, su kuria susitaikę galėtume dažniau pasidžiaugti šiuolaikine žmonių judėjimo laisve ir paprasčiau, be stigmų naudotis jos teikiamomis galimybėmis.
Ar yra minčių kada nors grįžti gyventi į Lietuvą?
Tokių minčių yra ir tikimybė nėra itin maža.
Kokią matote Lietuvos ateitį?
Klestinčią. Lietuva, būdama nedidelė, bet ambicinga ir veržli šalis, žavės pasaulį dar ne kartą.
Ačiū už pokalbį, sėkmės visuose jūsų darbuose ir sumanymuose!