M. Bekešius savanoriauja pabėgėlių centruose

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Pokalbis su Mantvydu Bekešumi vyko virtualiai. Jis į „Draugo” klausimus atsakinėjo ir apie savo darbą pasakojo keliaudamas automobiliu iš Rūdninkų poligono, esančio Šalčininkų rajone. Ten diplomatas visą dieną kalbėjosi su pabėgėlių stovyklos gyventojais, stengdamasis kuo labiau papildyti turimą labai skurdžią informaciją apie šiuos žmones.

Gerb. Mantvydai, jūsų pastarųjų metų darbovietės – tarsi kelionė per „karštus” taškus: jums teko dirbti ir Lietuvos atstovybėje Afganistane, neseniai baigėte gen. konsulo kadenciją Čikagoje, kur tikrai nepasėdėsi rankas sudėjęs. Kaip atsidūrėte pastarajame taške – pabėgėlių stovyklose?

Aš darbuojuosi LR Užsienio reikalų ministerijos (URM) Globalios Lietuvos departamente. Nors po grįžimo iš Čikagos dar nespėjau išsipakuoti kraustymosi dėžių, tačiau Lietuvai nutiko tas, kas nutiko – per sieną su Baltarusija mūsų šalį užplūdo migrantai iš Irako, Irano, Afganistano ir kt. Mūsų departamento darbuotojus pasiekė kvietimas padėti Lietuvos tarnyboms – Migracijos departamentui ir pasieniečiams. Ir į tą kvietimą atsiliepė nemažai mūsų – ne tik URM, bet ir kitų žinybų – Krašto apsaugos, Finansų ministerijų, taip pat ir iš Vyriausybės kolegų.

Kokį darbą jums tenka dirbti šiose pabėgėlių stovyklose?

Mes registruojame tuos migrantus, kurie čia, Lietuvoje atkeliavo iš Baltarusijos. Savanorių darbas yra dviejose grupėse. Mes važiuojame į stovyklas, kuriose yra apgyvendinti tie nelegaliai valstybinę sieną perėję žmonės.

Vienos grupės užduotis yra šiuos žmones fotografuoti, sutikslinti vardus ir pavardes, surašyti jų asmens duomenis, užpildyti specialią kiekvieno anketą, suteikti kiekvienam nelegalui migracinius kodus. Taip pat reikia juos apklausti, užrašyti, kokios aplinkybės lėmė, kad jie atkeliavo į Lietuvą, išsiaiškinti, ar tikrai jie neturi dokumentų. Jeigu turi, reikia tuos dokumentus aprašyti, padaryti jų kopijas. Visus tuos surinktus duomenis reikia įkelti į specialią Migracijos departamento elektroninę sistemą.

Kitos darbo grupės užduotis – išsamiau pasikalbėti su tais mūsų šalyje atsidūrusiais žmonėmis. Bandome suprasti jų tikrąsias migracijos priežastis, aplinkybes, kodėl jie čia atsirado, dar kartą patikrinti duomenis ir jų istorijas, kurias jie jau prieš tai buvo pateikę. Taip pat – papasakoti tiems žmonėms, kas jų laukia, kokios yra jų galimybės, koks Lietuvoje yra prieglobsčio prašymo procesas. Taip pat, jeigu jie yra išsiunčiami iš Lietuvos, kokios vėliau būtų jų galimybės čia sugrįžti. Arba, jeigu jie sutiktų savanoriškai išvažiuoti iš mūsų šalies, mes juos informuojame, kad Lietuva nupirks lėktuvo bilietą ir kiekvienam asmeniui suteiks po 300 eurų išmoką.

Aš dirbu abiejose šiose grupėse ir aplankiau tris nelegalių migrantų stovyklas. Teko lankytis Kapčiamiestyje, Lazdijų raj., Vydeniuose, Varėnos raj. ir Rūdninkuose, Šalčininkų raj. Pastarojoje, esančioje Rūdninkų poligone, yra apgyvendinta apie 800 pabėgėlių. Taigi, šiame darbe savanoriauju jau antrą savaitę.

Su kokiais žmonėmis tenka bendrauti? Ką jie pasakoja, kaip šie pokalbiai veikia jūsų emocijas? Įdomu išgirsti apie šio jūsų darbo patirtis.

Kiekvieno žmogaus istorija yra labai individuali, sunku vertinti, kiek šiuose pasakojimuose yra tiesos, o kiek pramano. Tačiau supranti, jog nelabai svarbu, dėl kokių priežasčių žmonės nusprendė bėg­­­ti iš savo šalies. Bet jeigu jie nusprendė palikti savo tėvynę ir per miškus, nežinodami, kas jų laukia, nelegaliai keliauti svetur, tai jau reiškia, kad jiems nebuvo gerai ten, kur jie iki to laiko gyveno. Kaip sakiau, kiekvienas atvejis individualus. Vieni, pavyzdžiui, studijavo Baltarusijoje, bet baigėsi šios šalies jiems suteiktų vizų galiojimas. Kadangi, tikriausiai, dėl režimo politikos buvo nuspręsta nebepratęsti tų vizų, jie turėjo būti išsiųsti atgal į gimtąsias šalis, o kai kuriose iš jų vyksta kariniai konfliktai (pav., Afganistane). Todėl žmonės nusprendė bėgti. Dalis pabėgėlių pokalbio metu atvirai pasakoja, kad jie yra ekonominiai migrantai, kad savo šalyje negalėjo finansiškai išlaikyti šeimų, todėl išvyko ieškoti geresnio gyvenimo ir patraukė į Europos Sąjungą.

Kaip tie žmonės žiūri į jus, juos apklausiančius ir užrašančius jų istorijas? Ar pasakoja pasitikėdami, ar žvelgia įtariai, su baime?    

Vieni labai noriai pasakoja savo gyvenimo istorijas, kiti ne tokie atviri – tik trumpai atsakinėja į jiems užduodamus klausimus. Išgirdome daug įvairių pasakojimų: vieni bėgo nuo karo, pasakojo apie žuvusius giminaičius. Teko kalbėtis ir ne su vienu kurdu, kurie išgyveno tikrai sunkų metą Sirijoje ir Irake, teko kalbėtis ir su jazide mergina (jazidai, ypač jazidės merginos buvo žiauriai išnaudojamos, prievartaujamos ir žudomos Islamo Valstybės teroristų). Tikrai, tokių skaudžių istorijų teko išklausyti ne vieną. Žmonės rodė savo patirtų sužalojimų randus, pasakojo apie išgyvenimus.

Kiek tiesos jų pasakojamose istorijose – nesiryžčiau spręsti. Tą darys kompetentingi pareigūnai, kurie svarstys tuos prašymus dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Lietuva yra teisinė valstybė, taigi reikės pereiti visus įstatymuose numatytus etapus.

Jeigu būtų jūsų valia, kokiam procentui iš tų žmonių, su kuriais kalbėjotės, suteiktumėte galimybę pasilikti Lietuvoje?

Tikrai negaliu to įvertinti ir atsakyti į šį klausimą objektyviai. Apie kai kuriuos žmones nebuvo žinoma net pirminių faktų. Kai kuriuos, sulaikius miške, pasienyje, jų net pavardės buvo užrašytos neteisingai. Tai dabar tik surinkus pirminius, bazinius duomenis, daryti toli siekiančias išvadas apie jų likimą, būtų neatsakinga. Bet jeigu jūs klausiate humanitariniu, emociniu požiūriu, tai kai prieš tave sėdi mama su dviem nepilnamečais vaikučiais ir pasakoja savo istoriją, tai, turbūt, turėtumei būti ne žmogus, kad nejaustumei jokios empatijos ir gailesčio tai moteriai.

Lietuvoje atsidūrė ir pabėgėlių iš Afganistano. Vertinant pastarųjų dienų įvykius šioje šalyje, tikriausiai, šių žmonių statusas tampa kitoks nei kitų nelegalų?

Man ir šiandien stovykloje teko susidurti ne su vienu žmogumi, nelegaliai atvykusiu iš Afganistano. Migracijos departamento vadovė sakė, kad šiems žmonėms bus suteikiamas tam tikras ypatingas dėmesys, vertinant jų atvejus, bus atsižvelgiama į dabartinę politinę situaciją Afganistane.

Jūs pats esate 3,5 metų dirbęs diplomatinėje atstovybėje Afganistane, tad geriau, nei bet kuris toje šalyje nebuvęs, įsivaizduojate dabartinę situaciją. Kai jums atrodo pastarųjų savaičių įvykiai Afganistane?

Blogai man atrodo ta situacija, be jokios abejonės. Labai gaila žmonių, nors talibanas žada laikytis tam tikrų įsipareigojimų ir žada, kad nebus represijų prieš tuos žmones, kurie bendradarbiavo su ana vyriausybe, bet jau dabar matome, kad tai yra netiesa. Aš asmeniškai vakarais ir naktimis pastarąsias penkias dienas gaunu žinučių ir pasikalbu su žmonėmis, kurie dabar yra Afganistane, Kabule. Taip pat tenka bendrauti ir su kai kuriais buvusiais specialiosios misijos darbuotojais. Tad galiu tikrai pasakyti, ką iš jų girdėjau: talibanas jau ieško tų žmonių, kurie dirbo Vakarų šalims ir prieš juos imasi tam tikrų represijų.

Su kai kuriais iš šių žmonių aš visą laiką palaikiau ryšius po to, kai išvykau iš šios šalies. Ir ne tik su tais, kurie likę Afganistane. Tarp jų buvo tokių žmonių, kurie išgelbėjo ir mano, ir mano kolegos gyvybę. Tai tie ryšiai su šiais žmonėmis nebuvo niekada nutrūkę. Ir dirbdamas Čikagoje, aš su jais susiskambindavau ir susirašydavau, ir net bandžiau porą afganų pasikviesti į Čikagą mane aplankyti. Bet jiems buvo pakankamai sudėtinga gauti vizas, o po to COVID-19 nutiko, tad buvo sustabdytos bet kokios galimybės keliauti.

Ar jiems dar liko vilties išvykti iš Afganistano? Suprantu, kad jie kol kas yra likę šioje šalyje ir laukia savo galimybės?

Taip, jau ir spauda rašo, kad kaip tik šiuo metu stengiamasi jiems padėti. Dabar aš negaliu daug atvirauti ir pateikti detalių, bet manau, kad per artimiausias kelias paras išgirsime apie tam tikrus pozityvius šios srities poslinkius. Ir galėsime pasidžiaugti tuo.

Kaip jūs dabar jaučiatės Lietuvoje, įkritęs į tokį karštų darbų katilą? Tikriausiai jūsų ligšioliniai darbai – tarnyba Afganistane, gen. konsulo pareigos Čikagoje suteikė jums geros patirties dabartiniams darbams?

Šie darbai dabar yra prioritetiniai, tad stengiamės susitelkti ir padėti juos atlikti. Gal vėliau nebeturėsiu tiek galimybių dirbti šį darbą, bet kol kas visi savanoriaujame.

Be jokios abejonės, dirbant Čikagoje ir atliekant konsulinius darbus, teko susidurti su įvairiais atvejais. Ir tai buvo puiki proga perprasti žmonių psichologiją. Bendraujant ir sprendžiant problemas, teko išmokti daugelio dalykų, tarkime, kad ir tai, kokius teisingus klausimus užduoti – visa tai su patirtimi ateina. Ir mes, URM darbuotojai, buvome vieni iš tų, kurių patirties ir pagalbos ypač reikėjo, dirbant su pabėgėliais, atsidūrusiais Lietuvoje.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės tolimesniuose jūsų darbuose.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Rugpjūčio 26 d. numeryje, Vol. CXII NR. 67)