Mados pasaulis Demi Vitkutės akimis

Parengė Loreta Steffens.

Mados pasaulis nuolatos vystosi ir keičiasi, ir norint jame įsitvirtinti, reikia atidžiai sekti, stebėti naujausias mados tendencijas ir nebijoti atidaryti durų į šio svaigaus pasaulio gelmes.

Demi (Deimantė) Vitkutė yra New Yorke įsikūrusi nepriklausoma žurnalistė, redaktorė ir žiniasklaidos konsultantė. Aistrą rašyti Demi atrado dar mokydamasi vidurinėje mokykloje Connecticuto valstijoje, kur po 20 metų pertraukos „prikėlė” populiariu buvusį mokyklos laikraštį ir gavo Rizzolo Larson Venture stipendiją, skirtą romano rašymui. Emerson College mer­gina įgijo žurnalistikos bakalaurą, o University of Columbia – žurnalistikos magistrą. 2016 m. Demi įkūrė internetinę platformą „The Urban Watch Magazine”, kurioje galima rasti aktualių reportažų apie mados pramonę, problemas ir pokyčius. 2020 m. Demi Vitkutė gavo Brown Institute for Media Innovation stipendiją projekto „Fashion Watch” įgyvendinimui. Tai tyrimas, kuris gvildena seksualinio priekabiavimo madoje temas. 

Atrodo, nėra iššūkių, kurie šiai drąsiai žurnalistei būtų neįveikiami. Pokalbis su Demi buvo ypač įdomus, sukėlęs diskusijas apie mados verslą, jos sampratą, mados ateitį bei opias problemas.

Kaip susidomėjai mada ir pasirinkai ją kaip savo profesinę kryptį?

Į mados pasaulį New Yorke patekau atsitiktinai. 2017 m. vienas mados redaktorius paprašė manęs parašyti straipsnį apie New Yorko mados savaitę. Jis žinojo, kad turiu ryšių mados industrijoje, nes dar 2016 m. buvau sukūrusi mados ir laisvalaikio naujienų portalą „The Urban Watch”. Niekada negalvojau, kad rašydama apie madą, atrasiu savo aistrą. Tuomet susipažinau su daugybe nuostabių, kūrybingų žmonių, kurie pakeitė mano nuomonę. O visa kita jau istorija.

Dirbdama šioje srityje pastebėjau, kad trūksta gerų žurnalistų, kurie tirtų mados industrijos problemas. Yra daug rašančių apie madą, jos tendencijas ir pan., bet reikia rašyti ne tik apie gražius drabužius! Kiekvienoje srityje, ar tai būtų politika, ar sveikata, darbuojasi būrys žurnalistų, ir konku­rencija yra labai didelė. Mados indust­rijoje problemos ne mažesnės nei kitose srityse, bet apie jas mažai kas kalba. Aš pamačiau galimybę apie tai rašyti, naudodama Columbia universitete išlavintą tiriamosios žurnalistikos akį. Problemos šioje industrijoje – lyg atvi­ros paslaptys, jos vyrauja dešimtmečių dešimtmečiais. Pvz., tik po Harvey Wein­stein seksualinės prievartos skandalo Hollywoode ir mados pasaulyje pradėjo yla lįsti iš maišo. Dėl seksualinio priekabiavimo buvo atleista daug fotografų, tarp jų ir žinomiausias „Vogue” fotografas Mario Testino. Nagrinėti problemas mados industrijoje ir rašyti apie žmones, kurie ją keičia – tai mano sfera. Laikraščiui „The Washington Post” ir leidiniui „The Lily” parašiau straipnsį apie pirmą translytę televizijos konkurso „Project Runway” manekenę  Mimi Tao. Taip pat priklausau „The Washington Post” Talent Network (talentų tinklui).

Kodėl nutarei netylėti ir garsiai prakalbti apie tai, kas mados pasaulyje yra nemaloni tiesa?

Nutariau apie tai rašyti, nes daug žmonių mados industrijoje kenčia, bet niekas nesikeičia metų metus.

Pasaulinės mados pramonės grynoji vertė siekia 2,5 trilijono dolerių, tačiau jai trūksta žurnalistų, kurie galėtų priversti ją būti atsakinga. O problemų daug ir jos įvairios – nuo darbuotojų, mirštančių Bangladešo gamyklose, iki manekenių, kurios yra skriaudžiamos čia, Amerikoje. COVID-19 virusas manekenėms sukūrė papildomą ekonominį pažeidžiamumą.

Jau ketveri metai prabėgo nuo ini­ciatyvos #MeToo, tačiau vis dar trūksta reportažų apie seksualinį priekabiavimą mados pasaulyje. Nors tiriamoji žurnalistika atskleidė siaubus kino ir televizijos pramonėje, už kuriuos atsakingi tokie nusikaltėliai kaip Harvey Weinstein, kol kas panašių reportažų iš mados pasaulio, viską apverčiančių aukštyn kojomis, dar nebuvo.

Visuomenė mano, jog mados industrija yra graži ir žavinga, bet žmonės nežino, kas vyksta mados užkulisiuose. Manekenės dirba pagal sutartis ir todėl neturi teisinės apsaugos. Dažnai savo galias jos praranda pasirašydamos su modelių agentūromis susitarimus dėl konfidencialumo ir informacijos neatskleidimo (NDA). Jos patira finansinį ir socialinį nestabilumą. Valgymo sutrikimai ir psichinės sveikatos problemos tarp manekenių taip pat yra dažni reiškiniai.

Papasakok daugiau apie savo tiriamosios žurnalistikos darbą, nagrinėjant seksualinį priekabiavimą mados industrijoje ir apie projektą „Fashion Watch”.

Šią idėją puoselėjau ilgai ir kai ji subrendo, pateikiau projektą Brown Institute for Media Innovation. Prie projekto prijungiau kitą tiriamosios  žurnalistikos ekspertę – Ciara Long, ku­ri, kaip ir aš, baigė magistrantūros studijas Columbia Journalism School.

„Fashion Watch Independent Tracker” tikslas – sukurti tokią platformą, kuri įrašo ir seka seksualinės prievartos mados industrijoje atvejus. „Fashion Watch” siekiama ne tik padėti žurnalistams, teisininkams, tyrėjams ir įstatymų kūrėjams – šios platformos tikslas yra   ir informuoti visuomenę bei prisidėti prie labai reikalingų pokyčių mados pramonėje.

Mes sekame ir įrašome teisines bylas šiuo klausimu, sukurdami virtualų „tracker” (sekėją), taip pat dalinamės konfidencialiu klausimynu su mados industrijos profesionalais ir imame interviu iš daugybės manekenių bei kitų mados pasaulio žmonių. Jau esame surinkę daug medžiagos. Turime part­nerių,  kurie nori prisidėti prie mūsų projekto. Vienas iš jų – „Freelan­cers Union”, kuri turi daugiau nei 500 000 narių, bei jų grupė „Fashion Workers Initiative”. Jų tikslas sustabdyti mados industrijoje dirbančių laisvai samdomų darbuotojų išnaudojimą. Pasitelkusios mūsų surinktą informaciją ir įrodymus, šios grupės gali vykti į New Yorko valstijos asamblėją ir iš įstatymų leidėjų reikalauti pokyčių. Kitas partneris – „Model Trust”, pirmoji ne pelno siekianti organizacija Prancūzijoje, ginanti manekenių teises.

Kokia šiandien mados žurnalistų misija, jeigu nuomonę gali reikšti kiekvienas, turintis socialinio tinklo paskyrą?

Žurnalistai, dirbantys mados srityje, turi rasti būdą neprarasti aktualumo. Nors kiekvienas socialinėje medijoje gali išreikšti savo nuomonę, ne kiekvienas yra profesionalus žurnalistas, kuris gali paimti interviu iš gar­sių dizainerių ar kitų asmenų, nagrinėti mados verslo ir kitas problemas. Profesionalai yra profesionalai, ir tie, kam mados naujienos yra aktualios, toliau jas skaitys. Iš kitos pusės, rašyti, pvz., apie tai, kuo vilkėjo Kim Kardashian ar kuo ji pasidalino savo socialinėje paskyroje, neturi jokios prasmės – žmonės patys tai gali pamatyti jos „Instagram”. Bet tokių straipsnių daugybė, nes juos lengva parašyti ir portalui uždirbti balsą.

Kaip socialiniai tinklai keičia pačią madą?

Socialiniai tinklai pakeitė madą visam laikui, ypač „Instagram”. Anksčiau į mados pristatymus būdavo kviečiami tik garsiausių mados žurnalų redaktoriai bei kiti mados atstovai. Dabar dauguma mados savaičių dalyviai – „nuomonės formuotojai” (angl. influencers). Nuomonės formuotojai gali pasitarnauti dizainerio prekės ženklui, jeigu  jie išmano apie madą ir gerai pažįsta dizainerio kūrybą. Bet jie gali sukelti ir nemalonumų – jei įsivelia į kokį skandalą arba nieko neišmano ir nemoka dizainerio reprezentuoti. Juokinga, bet kartais nuomonės kūrėjai yra labiau pasipūtę nei tikros žvaigždės. Vieną kartą Londono televizija po mados pristatymo kalbino mane ir vieną „nuomonės formuotoją”,  mes abi sėdėjome pirmoje eilėje. Kai jau pradėjo filmuoti ir paklausė klausimą, ta nuomonės kūrėja atsisuko į mane ir klausia: „O koks šitos dizainerės vardas?” Nežinau, kaip jai nebuvo gėda – man buvo gėda dėl jos. Jei dingtų „Instagram” – kas iš jų liktų?

Kokių laikaisi kriterijų rinkdamasi herojus savo straipsniams? Kaip žinai, kad dizaineris ar prekės ženklas kuria iš tiesų kokybiškus drabužius ir atitinka tavo pasaulėžiūrą?

Šiais laikais neužtenka tik kurti gražius drabužius. Kai renkuosi herojus savo straipsniams, man svarbiausi šie kriterijai: ar šis prekės ženklas turi socialinę misiją, ir jei taip – kokią? Ar remia nors vieną pelno nesiekiančią organizaciją? Kokios yra jų etinės vertybės? Ar jų produkcija ekologiška?

Neseniai tapai pokalbių laidos „Hey Awesome Girl with Tivi Jones” prodiusere – papasakok apie šį darbą.

Nuo 2221 m. gegužės dirbu žiniasklaidos vadove ir prodiusere  kūrybinėje medijos agentūroje „Hey Awesome Girl”.  Ši agentūra ne tik aptarnauja klientus, bet ir siekia suteikti moterims skaitmeninio verslumo galimybių. Manome, kad skaitmeninis verslumas didina pasitikėjimą savimi, naikina rasinės ir lytinės gerovės atotrūkį bei išlaisvina moteris visame pasaulyje.

Neseniai išleidome naują pokalbių laidą „Hey Awesome Girl with Tivi Jones”, kurios prodiusere esu aš. Kiekvieną savaitę kalbiname moteris verslininkes apie jų karjeros kelią, gyvenimą, tikslus, šeimą ir t. t. Jau parengėme 16 tokių laidų. Tarp kalbintų įdo­mių  moterų buvo renginių planuotoja, kuri dirbo su prezidentine Biden-Harris kampanija, NBC serialo „Ordinary Joe” aktorė bei advokatė iš Californijos, kuri padeda žmonėms turto planavimo klausimais.

Nuostabiausia kuriant šias laidas yra tai, jog kiekvieną savaitę iš šių moterų išmokstu kažko naujo – karjeros ar gyvenimo paslapčių, išgirstu tokių istorijų, kurios priverčia ir juoktis, ir verkti.

Rašai jau daug metų – ar pameni savo pirmąjį straipsnį?

Rašau turbūt nuo ketvirtos klasės. Pirmasis mano straipsnis buvo apie Kauną – miestą, kuriame užaugau. Būdama maža, sugalvojau leisti laikraštį apie Kauno naujienas. Taip ir padariau – išėjau į miestą, aprašiau kas vyksta ir net pati nupiešiau paveikslėlius kiekvienam straipsniui.

O kaip atrodo tavo darbo kasdienybė?

Ji nėra tokia žavi kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmadieniais-ketvirtadieniais dirbu nuo ryto iki vakaro prie kompiuterio. Pirmos dienos pusėje turiu daug video skambučių ir pasitarimų su savo komanda. Antroje dienos pusėje rašau straipsnius ir kitokius tekstus arba kuriu medijos, socialinių tinklų strategijas. Dažnai juokauju, jog prie savo projektų dirbu ir po darbo. Kiekvieną dieną skiriu dėmesio savo portalui „The Urban Watch” – dažnai vakarais, taip pat ir savaitgaliais. Taip pat dirbu prie „Fashion Watch” tiriamojo projekto ir kitų, „sezoninių” savo projektų – jiems laiko skiriu penktadieniais. Labiausiai užimtas, bet ir smagiausias laikas yra New Yorko mados savaitės, kurios vyksta dukart per metus. Tuomet įprastą dienotvarkę pakeičia mados pristatymai ar vakarėliai, kur turiu suspėti dirbti, rašyti ir imti interviu. Mados savaitėje susitinku su daug savo pažįstamų ir draugų, o kolekcijų pristatymai mane visada įkvepia.

Koks yra didžiausias mitas apie tavo darbą?

Manau žmonės galvoja, jog rašyti apie madą yra lėkšta. Bet kaip minėjau anksčiau, žurnalisto darbas yra tarsi detektyvo.

Lankaisi įvairiuose kolekcijų pristaty­muose bei vakarėliuose. Ar buvo toks vaka­rėlis, kurio dar ir dabar negali užmiršti?

Buvo du labai ekstravagantiški vakarėliai, kurių niekada nepamiršiu. Manau, kad į juos buvo įdėta daugiau pastangų nei į pačius mados pristatymus.

„Public School” dizaineriai suruošė after-party su Moët & Chandon. Šampanas tiesiogine ta žodžio prasme liejosi per kraštus. Buvo net rosé šampano fontanas. DJ Ruckus tą vakarą grojo muziką, šalia stovėjo jo panelė modelis Shanina Shaik su savo draugėmis ir su visais fotografavosi. O pagrindinis atlikėjas tą vakarą buvo reperis Travis Scott. Publika vakarėlyje – mados pasaulio atstovai, daug modelių iš pasaulio top modelių 50-tuko.

Dizaineris Philipp Plein yra žinomas kaip vienas iš tų, kuris rengia legendinius vakarėlius. Vieną vasarį jo vakarėlis vyko Brooklyno sandėlyje (warehouse) ir buvo pavadintas „Space Invasion: Conquer of the Universe” (Invazija į kosmosą: visatos užkariavimas). Kaip ir į kitus jo vakarėlius, gau­ti pakvietimą buvo sunku. Prieš įeinant į sandėlį, reikėjo praeiti pro baltą palapinę, kur viešųjų ryšių atstovai su planšetėmis pažymėjo tavo vardą, tada – beveik kaip oro uoste – praeiti pro metalinius detektorius ir nuskenuoti rankines bei kuprines. Lauke stovėjo „Lamborghini” ir „Porsche”, paženklinti Philipp Plein vardu. Patekus į vidų nustebino iš viršaus krentantis ir po kojomis girgždantis dirbtinis sniegas. Salės viduryje stovėjo didžiulis erdvėlaivis, kuris „pūtė” rūką ir lazerio spindulius. Iš folijos buvo padarytas didžiulis tunelis, primenantis ledyną, kuriuo buvo galima pereiti. Balkone su rinktiniais svečiais šventė pats dizaineris. Grojo Ibizos „Circoloco” DJ Seth Troxler ir Damian Lazarus. Žmonės šoko net ir ant didelio Plein paženklinto sniego trak­toriaus. Tarp svečių buvo daug garsenybių ir supermodelių, tokių kai Kate Upton, Shanina Shaik, Victoria Justice, Cordell Broadus ir muzikos grupė „Migos”, kurie pasirodė per mados šou.

Su kokiomis įžymybėmis teko susidurti ir kokie įspūdžiai?

Kol mokiausi universitete, mes keliese buvo pakviesti į Condé Nast medijos kompanijos, kuriai priklauso „Vogue” žurnalas, diskusiją – aptarti daugiakultūriškumą. Ten teko susipažinti ir su „Vogue” redaktore Anna Wintour ir dabar jau buvusia „Teen Vogue” redaktore Elaine Welteroth. Kai Anna įėjo į kambarį, kilo šurmulys – vi­si apie ją juk yra girdėję įvairių legendų, tai net baugu buvo kalbinti. Ji labai elegantiška ir maloni, bet savo žvilgsniu turbūt galėtų nužudyti. O Elaine Welteroth – tiesiog nuostabi, spinduliuojanti teigiamą energiją, labai šilta asmenybė. Ji netaupė laiko ir pašnekėjo atskirai su kiekvienu svečiu. Taip pat esu susitikusi su „Love Magazine” vyr. redaktore brite Katie Grand per jos knygos pristatymą.

„Grammy” vakarėlyje teko matyti Beyonce su Jay-Z – turbūt vienintelį kartą gyvenime. Čia jie vertinami kaip karaliai. Mados renginiuose visuomet daug Victoria’s Secret modelių ­– fotografavau Taylor Hill ir Daphne Groeneveld, mačiau Stella Maxwell, „Burberry” veidą Adwoa Aboah, Hayley Bieber. Pristatymuose visuomet sutinku J. Alexander, žinomą iš „America’s Next Top Model”.

Kaip žvaigždės iš šalies? Žmonės kaip žmonės, niekas nėra Dievas. Įžymybės visada realybėje atrodo kukliau nei ekrane ar viršeliuose. Dauguma, su kuriais teko susitikti, paprasti ir simpatiški žmonės. Atrodo, drąsiai galėtum būti drauge su jais.

Ir pabaigai, ką galėtum palinkėti jaunam žmogui, norinčiam siekti žurnalisto karjeros?

Jauniems žmonėms, kurie dar nėra apsisprendę tapti žurnalistais, patarčiau jais netapti. Žurnalisto gyvenimas yra labai sunkus, ypatingai dabar, kai viskas yra skaitmenizuota. Per pastarąjį dešimtmetį medijos industrija vis dar nerado pelningo verslo modelio. Uždirbsi nedaug, miegosi mažai ir dirbsi daug. Manau, jei negali gyventi be žurnalistikos, tik tada eik į priekį. Tapk žurnalistu tik dėl to, jog nori kažką pakeisti pasaulyje, o ne dėl savo ego. Aš visada sakau: jei rašydamas įdedi 1 proc. talento ir 99 proc. darbo, gali kuo nors prisidėti prie žmonijos gerovės, būtent tai darysi visą likusį savo gyvenimą.

Kitu atveju gali panaudoti tuos pačius įgūdžius dirbdamas vadybos ar viešųjų ryšių srityse ar netgi tapdamas nuomonės formuotoju. Jei jau nusprendei būti žurnalistu – apsišviesk, studijuok medijos verslą, tapk lyderiu, kūrėju, inovatoriumi ir tuo žmogumi, kuris įneš pokyčių į šią sritį. Mūsų kartos tikslas ir misija – atrasti naują žurnalistikos modelį, pelningą kelią. Iš esmės, turi būti verslus. Medijos ateitis kol kas neaiški, bet jaudinanti – ar tu ją gali pakeisti?

Ačiū už pokalbį.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Gegužės 19 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 39)