Sekti saulę aplink pasaulį. In Memoriam Vyto B

Ramunė Lapas.

Vytautas Beleška, Amerikos mu­zi­kiniame pasaulyje žinomas kaip Vy­to B, mirė š. m. gegužės 2 d., nesulaukęs savo 70-ojo gimtadienio. Jis gimė Či­kagoje 1952 metais. Kad Vytautas bu­vo gerai žinomas amerikiečių avangardinio meno pasaulyje, liudija gau­sūs pranešimai apie jo mirtį, pasiro­dę įvairiuose JAV žiniasklaidos šaltiniuose.

Nors Vyto B muzika aiškiai nebuvo pagal tradicinį lietuvišką skonį, JAV lietuviai, ypač Čikagoje, jį taip pat gerai pažinojo: jeigu ne dėl mu­zi­kos ar video projektų, tai kaip sava­norį, talkinusį lietuviškose institucijose – „Margučio II” radijuje, Litua­nis­tikos tyrimo centre (LTC), dainavusį Čikagos lietuvių operos chore.

Po Vytauto mirties LTC Face­book paskyroje paskelbė tokį įrašą:

Niekas nebeatsimena, kaip Vyto B. atsirado Lituanistikos tyrimo centre – tikriausiai todėl, kad jis įsiliejo taip natūraliai ir su jam būdingu paprastumu, kad atrodė, jog jis čia bu­vo visuomet. Jo meilė muzikai, žinoma, atvedė jį į Muzikologijos archyvą, kur jis jautėsi tarsi žuvis vandenyje – tvarkė jau archyviniais tapusius magnetofonus, rūšiavo „vielas”, dar tinkamas senai aparatūrai, ir, žinoma, garso įrašus. Kartais užsisėdėdavo iki vėlumos skaitmenindamas senus įra­šus. Vyto B. buvo ramus ir kuklus, nie­kada nesigirdavo ir nesididžiuodavo savo pasiekimais muzikos srityje, lyg tarp kitko užsimindavo, ‚ai, čia va mes muzikuojame”… (…) Vyto B. dalyvaudavo visuose LTC renginiuose, visose parodose ir visuomet buvo apsuptas žmonių, su kuriais lengvai rasdavo bendrą kalbą, kuri, žinoma, kaip nors pasisukdavo apie muziką ir lietuvius. O ir Lituanistikos tyrimo centro archy­vuose besisvečiuojantiems mokslinin­kams bei lankytojams jis buvo neiš­senkamas žinių bei pagalbos šaltinis.

Ilsėkis ramybėje, Vyto B.

Dina Balsė savo Facebook paskyroje dalinasi beveik ketvirčio amžiaus senumo prisiminimais – kaip ji susipažino su Vyto B, kuris kartu su kitais lietuvių muzikantais grojo tuo­metinio mūsu su Raimundu vedamo radijo surengtoje gegužinėje Lemon­te. Gegužinė buvo istorinė – ir dėl to, kad bene pirmą kartą PLC pievoje po atviru dangum susirinko tiek daug žmonių, apie tūkstantį, ir dėl to, kad į muzikinę estradą tuomet vienas po kito lipo neįtikėtinas skaičius lietuvių atlikėjų. Jeigu atmintis nepaveda, tai buvo: Violeta Rakauskaitė, Liu­tauras Čeprackas, Vytas Katillius, Aro Biskio trio, Kęstutis Stančiaus­kas su „Streetdancer”, Artūras Bla­žu­kas, Povilas Strolia, „Dainavos” vy­rų sekstetas, Eimis ir Virgis Švabai,

Vyto B grupė… Tai buvo 1998-ieji.

O po dešimtmečio, 2008-aisiais, kalbinau Vytautą tuomet dar ėjusiam „Amerikos lietuviui”. Susitikome „Margučio” studijoje ir kalbėjomės – kaip su juo paprastai būna – ilgai, iki pat gilios nakties. Norėčiau to po­kal­bio kai kuriuos epizodus dabar pri­siminti ir su jumis pasidalinti. 

Muzikos kalba – universali

Pradėkime gal nuo to, kad Vytau­tas – ne tik muzikantas, jo įgytas iš­silavinimas apima sociologiją ir eko­nomiką. Vis dėlto muzika paėmė vir­šų. Ne tik muzika – apskritai menas. V. Beleška sakė, kad jis domisi ir vi­zualiniu menu, ir fotografija, ir kinu, ir apskritai menu kaip idėja, koncep­ciniu menu, kuris jau siejasi su socio­logija. „Menai yra kultūros forma, – sambrotavo tada Vyto B. – Pasaulis man yra holistinis, nenoriu jo skal­dyti į specialybes, nors man lengviausia išsireikšti muzikoje. Garsas leidžia pranerti pro kalbas ir giliau nu­eiti į pasąmonę. (…) Per muziką lengviausia pasiekti daug žmonių…”

Su daugeliu muzikantų ir daini­ninkų dirbęs, apie 50 pavadinimų maž­tiražinių plokštelių išleidęs, ame­rikietiškos ir europietiškos patirties turintis menininkas-eksperimentatorius tada prisipažino, kad „geriausiai jaučiasi, kai kuria, o prasmingiausiai, kai ta kūryba dar ir reikalinga žmo­nėms”.

Kad jam patiko „kitoki­a” muzika, Vytautas suprato dar būdamas mažas. Jis pasakojo: „Atsimenu, kaip tėvai grojo patefono plokštelę ir ji už­kliuvo. Aš surikau: ‘netaisykit!’ Man patiko, kad skamba kitaip. Paskui prie pianino pradėjau eksperimentuoti su akordais ir kurti mažytes simfonijas – buvau gal kokių ketverių metų. Muzikos formaliai perdaug ne­studijavau – tik tai, kas mane giliai domino. Dabar gali daryti doktoratą iš rapo ir ko tik nori, o tuo laiku mu­zikos mokyklos buvo labai konservatyvios. (…) Natų nepažinojau ilgai, nors buvau grojęs jau keletą metų Nako studijoje. Vėliau patekau pas Jakubėną, Rimskio-Korsakovo moki­nį. Norėjau studijuoti harmoniją ir kompoziciją, bet jis man iš pradžių neleido, sakė – kad tu dar nė nemoki skaityti muzikos, ką kalbėti apie kom­poziciją… Jis liepdavo rašyti muzikinius diktantus, ir man tai taip pat atrodė neprasminga. Kartą papra­šė ką nors pagroti; aš pagrojau savo kompoziciją, ir grodamas mažą klai­dą padariau – jis užrašė viską kartu su ta klaida! Tada  pagalvojau – nieko sau, jeigu tai galima padaryti, gal ir verta pastudijuoti. Taigi, buvo šioks toks bendravimas su akademiniu pasauliu”.

Paklaustas apie jam pačiam įdomiausius projektus ir žmones, su kuriais teko bendradarbiauti, Vyto B išskyrė plokštelę „First Chips” (1972), kuri ilgainiui tapo pagrindiniu „in­de­pendent”, arba „indie” plokštelių mo­deliu.

Jis taip pat paminėjo grupę „The Band That Never Made It”, kurios idėja savotiškai siejasi su vėlesnės gru­­pės „Virtual Party” (įkurta 1994) idėja. „The Band That Never Made It” viena prasme reiškia, kad grupė ne­turi komercinio pasisekimo (žmonės juokdavosi ir sakydavo: „O, čia tai ge­ras pavadinimas jūsų grupei”!); kita prasme tai reiškia, kad tu ateini į kon­certą, bet grupė taip niekada ir nepasirodė, nes ji yra virtuali. Tik tais laikais mes dar nevartojom to žo­džio – dabar tai visi supranta, kas yra virtualumas. Muzikantai neatvažiavo, bet koncertas vyksta.

Vytautas išskyrė ir „Tricenten­nial 2076” – savo solo projektą, skirtą paminėti Amerikos 200 metų sukak­čiai, tuo pačiu bandant projektuoti ateities scenarijų, bei bendrą projektą su legendinės lenkų grupės „Czer­wone Gitary” muzikantu ir daininin­ku Krzysztof Kleczon „Christopher. The Show Never Ends” (1977).

„Man reikia tokio meno, kuris yra visa apimantis ir galingas, o ne tokio, kuris tik įdomus, ar kurį su­pranta tik specialistai ar maža sauje­lė fanų… Kaip vanduo iš čiaupo – tau reikia vandens, atsuki kraną ir jis bėga…”, – sakė V. Beleška.

O jo idealiai leidžiamas laikas tuo­met buvo – „sekti saulę aplink pasaulį”. „Kelios savaitės Vilniuje, ke­lios savaitės Paryžiuje, kelios sa­vaitės Floridoje… Norisi, kad visad saulė šviestų, man vasara patinka,” – sakė Vyto B.

Apie pasaulį galvojo globaliai

Tuomet, prieš 14 metų, Vytautas kalbėjo ir apie pasaulio problemas, kurias jis matąs. Jo žodžiai šiandien skamba labai aktualiai: „Mane domina universalumas visų tikėjimų ir žmonių dvasinis vystymasis, ir dabar tai ypatingai reikalinga, nes pasaulis – nepretenduoju būti pranašu – bet pa­saulis yra ant bedugnės krašto. Tai, kas buvo svarbu anksčiau, pasidarė visai nesvarbu. Balansas pasau­lyje pažeistas, ir dabar daug kas gali keistis. Arogancija viršūnėse didelė; valdantys net patys nesupranta, kad jų dienos suskaičiuotos, nes jeigu jie ‘išjungia’ bendrą publiką ir lieka tik elitas, tai griūva ekonomika. Taip bu­vo per Didžiąją depresiją, kai visko bu­vo perteklius, tik nebuvo užtektinai žmonių, kurie galėjo tai nupirkti. Turčiai atsidūrė stagnacijoje, nes jie turtingi tik popieriuje, savo resursų ne­gali iškeisti. Laikai dabar kiti, aišku, bet ir problemos yra didesnės. Dvasiškumas, mano nuomone, pasidarė ypatingai svarbus, bet tuo mažai domimasi, nes visi patekę į vartotojiškos kultūros spąstus. Amerika gal ir sukūrė daug tų problemų, bet tai globalinis reiškinys. Panašiai kaip Smetonos laikais, kai Amerika krito ir ‘nutraukė’ paskui save Europą, o galingi agresoriai mūsų kaimynai pradėjo siusti. Ir dabar Rusija stojasi, o Lietuva priklauso Vakarų blokui, ku­ris prasiskolinęs, situacija panaši. Aš tą pergyvenu jau kelerius metus, kiti nesupran­ta, sako: ‘Apie ką tu kalbi? Viskas tvarkoj’! Dabar toks sunkus laikotarpis, kai reikia kovoti dėl idė­jos, bet reikia ir išsilaikyti kažkaip, ir tai tokie beveik nesuderinami daly­kai. Nelengvas laikas menininkui, kuris nori sukurti ką nors reikalingo šiam momentui… O avangardo, mano manymu, reikia daugiau nei anksčiau.”

Pabaigoje norėčiau prisiminti dar vieną epiz­odą iš Vyto B. gyvenimo, kurį jis atskleidė tame pokalbyje ir apie kurį, manau, mažai kas žino. Būdamas jaunas, Vytautas dirbo Val­do Adamkaus „Tabor Farm” raštinėje. Jis taip pat pravedinėdavo „talentų vaka­rus”. „Kas savaitę grodavau su vietiniu muzikantu Ricky Nelson (jis ten plaudavo indus, bet taip pat ir dainuo­davo)  tokiu James Brown stiliumi. Kai išgerdavo, Ricky pradėdavo dainuodamas ant grindų voliotis… Sve­čiai plodavo, palaikydavo jį, bet p. Adamkienė vis prašydavo manęs jį pristabdyti ir neleisti jam tiek daug reikštis. P. Adamkus tuo tarpu ne­prieš­taraudavo. Būdavo įdomu stebėti tokią dinamiką tarp jų: jis linkęs į kompromisus; ji tokia kieta – tą stebiu ir dabar. Programos pabaigoje mes išrikiuodavom visą štabą ir su­dainuodavom dainą iš tuo metu rodo­mo populiaraus TV serialo ‘The Ad­dams Family’: Its creepy and its spooky/mysterious and ooky/its all together kooky/the Addams Family!” – prisiminė V. Beleška.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Gegužės 14 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 38)