Diana Aleknaitė.
Gegužės 14 d., Pasaulio lietuvių centre (PLC), Lemonte, JAV, lankėsi Kazickų šeimos fondo prezidentė Jūratė Kazickaitė ir fondo iždininkas, jos brolis Jonas Kazickas. Juos lydėjo Kazickų šeimos fondo vykdomosios direktorės New Yorke ir Vilniuje – Neila Baumilienė ir Agnė Vertelkaitė.
Filantropų šeimos filosofija – dalintis sėkme su kitais

Šeštadienis nuo pat ryto buvo kupinas susitikimų ir renginių, įkvėptų Juozo ir Aleksandros Kazickų bei jų vaikų įkurto fondo veiklos bei, žinoma, jų pačių gyvenimo filosofijos. Kaip Juozas Kazickas rašė savo knygoje „Vilties kelias niekada nesibaigia”: „Gyvenimas turi prasmę tik tada, kai dalijamės sėkme su kitais ir prisidedame prie geresnio gyvenimo visiems”.
Pasaulio lietuvių centras, kaip bet kurie namai, yra kuriamas tų, kuriems jis rūpi. Bendruomenės idėja, ypač kultūrinės bendruomenės, yra neatsiejama nuo sanbūrio vietos, kur gera būti savimi. Čia mes randame bendrystę: čia švenčiame šventes, išpažįstame Dievą, puoselėjame kultūrinio šokio ir dainos tradicijas, ugdome savo vaikų tautiškumo dvasią, dalinamės prisiminimais.
PLC, mūsų kultūrinius namus, visai netrukus praturtins Kazickų dovana – dar vienas puikus meno kūrinys – Vytauto Kazimiero Jonyno gipso plokštės raižiniai „Piemenėlis” ir „Sėjėjas”. Šie bareljefai kadaise puošė filantropų Juozo ir Aleksandros Kazickų vasaros rezidencijos (East Hampton, NY) sienas. Dar prieš keletą metų buvo pradėtos kalbos apie tinkamą vietą V. K. Jonyno darbų nuolatinei ekspozicijai. Bareljefų instaliacijos projektas PLC numatytas įvykdyti dar šių metų rudenį.

„Džiaugiamės, kad šis meno kūrinys surado namus Pasaulio lietuvių centre. Esame dėkingi Kazickų šeimai už Pasaulio lietuvių centro svarbos lietuvių bendruomenei pripažinimą, už tikėjimą, kad čia, centre, pasaulinio vardo nusipelniusio lietuvių kūrėjo V. K. Jonyno darbai bus tinkamai įvertinti ir matomi. Tai dovana visai bendruomenei”, – sako PLC vykdomoji direktorė Elytė Rėklaitis.
Svečių dėmesys – jaunajai kartai
Kazickų šeimos fondas remia daugelį mokymo bei kultūros įstaigų Lietuvoje ir JAV. Ne išimtis ir PLC gyvuojančios organizacijos: Maironio lituanistinė mokykla, „Sielos” meno mokykla bei lietuvių meno ansamblis „Dainava”. Taigi, simboliški buvo ir svečių susitikimai praėjusį šeštadienį. Fondo atstovai dieną pradėjo vizitu Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje, kur susipažino su misijos istorija, veikla ir planais. Netrukus svečiai jau skubėjo į Lietuvių Fondo salę, kurioje vyko Maironio lituanistinės mokyklos mokslo metų uždarymo šventė. Čia, nuskambėjus JAV bei Lietuvos himnams ir keletui nuotaikingų lietuviškų dainelių, Jūratė ir Jonas Kazickai apdovanojo rašinio, įkvėpto dr. Juozo Kazicko gyvenimo istorijos, konkurso laureatus. Jaunuolių rašiniuose vyravo altruistiškos idėjos padėti vaikų namams, senelių prieglaudoms, organizuoti įvairias veiklas tarp skirtingų kartų, Lietuvos ir išeivijos lietuvių, pajūrio pakrantės švarinimo planai ir panašiai. Visų rašiusiųjų įdėtas darbas ir mintys, tikimės, ateityje bus įgyvendintos.

Nors J. Kazickaitė lankėsi PLC ir anksčiau, tačiau J. Kazickui tai buvo pirmoji pažintis, todėl buvo nepaprastai džiugu svečiams pristatyti ir aprodyti visą centrą. PLC vykdomoji direktorė Elytė Rėklaitis bei valdybos pirmininkas Linas Gylys supažindino svečius su įvairių po PLC stogu įsikūrusių organizacijų darbu.
Žinoma, ypač malonu buvo sustoti Lietuvių dailės muziejuje, kuriame eksponuojamos ne tik turtingos nuolatinės tautodailės, drožinių bei įvairių žymių lietuvių menininkų parodos, bet ir „Sielos” meno mokyklos mokslo metų baigiamoji paroda su nuostabiais vaikų darbais. Šių metų meno mokyklos programoje vaikai studijavo V. K. Jonyno darbus bei išbandė savo jėgas kurdami mozaiką. Vizito metu garbingiems svečiams teko stebėti ir kitą meno mokyklos mokinių projektą, kuriant bendrą mozaiką – medį, kuris netrukus puikuosis ant vienos iš muziejaus sienų. Čia pat Jūratė ir Jonas Kazickai susitiko ir su knygų klubo moterimis, kurios vos prieš mėnesį virtualaus pokalbio su Jūrate Kazickaite metu kalbėjosi apie jos tėvo dr. Juozo Kazicko knygą „Vilties kelias niekada nesibaigia”.
Viešnagę vainikavo koncertas

Po to svečius palydėjome atgal į Palaimintojo Jurgio Matulaičio misiją, kuri jau buvo pilna žiūrovų, susirinkusių paklausyti Dariaus Polikaičio vadovaujamų Lietuvių meno ansamblio „Dainava” bei PJMM vaikų choro „Vyturys” jungtinio koncerto „Dieve, saugok Tėvynę”. Ištraukas iš dr. J. Kazicko knygos skaitė Audrė Budrytė-Nakienė. Pakylėta renginio nuotaika nepaliko abejingų: koncerto finalinė daina Vytauto Kernagio „Baltas paukštis” buvo palydėtas stovinčių žiūrovų ovacijomis, nuoširdžiomis šypsenomis bei džiaugsmo ašaromis. Su tokiomis emocijomis choristai, svečiai ir žiūrovai persikėlė į Banio šeimos salę, kurioje apžiūrėjo parodą „Visą gyvenimą kartu: Kazickų šeimos istorija”, užkandžiavo, bendravo ir dalijosi įspūdžiais.
Stebėjau visus iš šalies ir džiaugiausi puikiai pavykusia diena ir maloniais didžiulio būrio lietuvių bei PLC svečių nuoširdaus džiaugsmo, juoko ir nenutilstančių kalbų atgarsiais. Mums gera būti kartu, kalbėti sava kalba, dalintis lietuviškos dainos, meno, istorijos bei tradicijų lobiais tarpusavyje ir su visais kitais PLC lankytojais. Tam čia esame ir, tikiu, dar ilgai būsime.



V. K. Jonyno sukurti bareljefai – PLC
Šie žavūs bareljefai kadaise puošė Juozo ir Aleksandros Kazickų vasaros rezidencijos East Hamptone (New Yorko valstija) sienas. J. ir A. Kazickai septintojo dešimtmečio pradžioje įsigijo vasarnamį, įrengė baseiną ir šalia pastatė namelį su dviem svečių kambariais. Juozas Kazickas, lietuvių menininkų globėjas ir mecenatas, 1966 metais paprašė savo gero draugo Vytauto K. Jonyno, kad jis šiam nameliui sukurtų ką nors ypatingo. Tada Jonynas jau buvo tarptautinio garso menininkas, turintis daugybę įvertinimų ir apdovanojimų, jo darbai buvo eksponuojami ne viename Europos muziejuje. Šį baseino namelį suprojektavo pats Kazickas, užsakęs dvi dideles lauko mozaikas, vaizduojančias legendą „Jūratė ir Kastytis” iš klasikinės pasakos apie jūrų deivę, įsimylėjusią paprastą žveją. Tai buvo viena mėgstamiausių jo dukters Jūratės vaikystės istorijų, nes ji buvo apie jos vardo kilmę. Namelio interjerui V. Jonynas sukūrė vitražą ir du balto gipso bareljefus lietuvių liaudies motyvais „Sėjėjas” ir „Piemenėlis”, baseinui – fontaną su skulptūra „Leda ir gulbė”.
Po J. Kazicko mirties 2014 m. rezidencija buvo parduota pagal testamente buvusius nurodymus. Šeimai buvo sunku atsisveikinti su vieta, saugojusia 50-ties metų džiugių šeimos akimirkų istoriją. Laimei, Jonyno meną pavyko išgelbėti. Mozaikos ir vitražas dabar yra Jūratės Kazickaitės namuose Wyomingo valstijoje, „Leda ir gulbė” – Mykolo Kazicko sode East Hamptone, o bareljefais grožėsis Pasaulio lietuvių centro lankytojai.
PLC parengta inf.

Dr. Juozas Petras Kazickas (1918–2014) – geriausiai žinomas kaip verslininkas, intelektualas, Lietuvos reikalų gynėjas ir filantropas, bet svarbiausia, jis buvo šeimos žmogus, atsidavęs tėvas ir vyras. Su juo 70 metų santuokoje gyvenusi žmona Aleksandra buvo jo partnerė daugelyje darbų bei dosni geradarė. J. Kazickas buvo aistringas meno mylėtojas, ne vieno lietuvių menininko (V. Kašubos, V. Kasiulio, V. K. Jonyno, V. Vildžiūno) mecenatas. Jis visada stengėsi, kad Lietuvos menas ir talentai būtų žinomi, rėmė jaunus muzikus ir rašytojus, suprato, kad niūriausiu sovietų okupacijos laikotarpiu svarbu išlaikyti gyvą lietuvių kalbą ir kultūrą.

Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997) – produktyvus daugelyje meno stilių menininkas gimė ir mirė Lietuvoje, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido priverstinėje emigracijoje. Jis mokėsi Lietuvos ir Prancūzijos meno mokyklose, buvo ne vienos meno institucijos dėstytoju, direktoriumi bei Meno ir dailiųjų amatų mokyklos Freiburge (Vokietija) įkūrėju.
Po to, kai jo darbai buvo eksponuoti Baltijos šalių, Europos ir JAV parodose, jie liko tų šalių didžiųjų muziejų kolekcijose. Jonynas yra gavęs daug aukštų įvertinimų ir apdovanojimų. Tarp jo meno darbų yra medžio raižiniai, litografijos, tapyba, grafika, vitražai, mozaikos, skulptūros, baldų ir architektūros dizainas. Jonynas teigė, kad jo kūrybinį gyvybingumą ir išradingumą sąlygojo nerimstantis protas, kuris turėjo taikytis prie laiko iššūkių ir išteklių ir kuris išreiškė jo mintis ir jausmus.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Gegužės 21 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 40)