Meldėme lietaus – išmeldėme tvaną

Sekmadienio, liepos 2-osios rytą į Čik­agos ir apylinkių gyventojų telefonus pasipylusios žinutės apie prognozuojamą staigų potvynį daugelio neįtikino: koks potvynis? Žemė sausa, net traška – viską sugers. Tačiau popietę kai kurie Čikagos priemiesčiai tapo tikra Venecija. Kaip pargrįžti namo, kai gatvės staiga pavirto upėmis?

Vida Kuprytė.

Nuo gegužės mėnesio JAV vidurvakariai troško lietaus. Čikagoje daržai išdžiūvę, parudavusios pievelės traška po kojomis. Orą, atkeliavusį iš Kanadoje degančių miškų, sunku įkvėpti. Laukėme atgaivos.

Perspėjantys lietaus lašai bažnyčioje

Sekmadienį, liepos 2-ąją, mūsų maldos tarsi ir buvo išklausytos. Ruošiantis ankstyvą rytą į šv. Mišias, pro langą buvo matyti sunkūs, drėgmės pritvinkę debesys, nebegalintys sulaikyti lietaus. Pagalvojau, gal apsiauti kaliošus? Bet ne, nėr čia ko persistengti. Lietus greitai praeis. Pagriebusi lietsargį, įsispyrusi į vasarinius batelius, kartu su broliu išvažiavau į Cicero miestelyje, Šv. Antano bažnyčioje vykstančias lietuviškas sekmadienio šv. Mišias.

Pranašiškas ženklas apie tai, kas mūsų laukia, pasirodė jau per kun. Gedimino Keršio pamokslą. Sėdžiu suole prie tako ir akies krašteliu pamatau, kaip šalimais nutykšta vandens lašas. Akys pakyla į bažnyčios skliautą ir seka antrą lašą – plumpt. Iki komunijos tako vidury – jau bala, o ma­­no galvoje sukasi mintis: ko gero bus paskelbta rinkliava stogo taisymui. Kažin kiek kainuos? Na, bent tiek gerai, kad šian­dien nereikės pomidorų laistyti.

Pasibaigus šv. Mišioms, stovime ant bažnyčios laiptų su lietsargiais, ir svarstome, kaip patekti į lietuvių kavinę, esančią šalia bažnyčios. Šaligatvis apsemtas, jo plyteles dengia keli coliai vandens, o lietus nuo­lat pila kaip iš kibiro. Choristė Genutė nusiauna sandalus ir smagiai taškosi po balas, o Milda ir Gintarė skeptiškai į ją žiū­ri. Aš per ilgai nesvarstau, greit perbrendu per jau susiformavusį ežerėlį ir su kliurksinčiais batais įeinu į kavinę ka­vos gerti. Ten mums besišnekučiuojant, pradėjo telefonuose birbsėti žinutės, įspėjančios apie potvynio pavojų. Bet jų nepai­sėm – tai ne mums.

Automobilis virsta „laiveliu”

Išgėrę kavos ir prisišnekėję, stojamės keliauti namo. Lauke tebelyja. Mūsų mašina pastatyta skersai gatvę nuo kavinės, bet jau nėra kaip prie jos prieiti, nes gatvė yra virtusi tvenkiniu. Per lietų einame iki gatvės galo, gal bus kur sekluma? Bet nėra. Tai brendame.

Pagaliau atsisėdame į sausą „Honda Civic” saloną. Jau dabar viskas bus gerai. Smagiai sau važiuojame Cicero gatvėmis. Prisimename, kokie lietuviai gyveno kuriuose namuose, o juk kadaise, kas antrame name gyveno mūsų pažįstami. Sukdamiesi vandenyje, mašinos ratai sukelia „cunamio” bangas. Kaip įdomu. Stebime, kad prie buvusio dr. Petro Kisieliaus namo vanduo pakilęs iki priekinių laiptų. „Turbūt bus vandens rūsyje”, – sakau. Bandau nufotografuoti, bet nėra kaip net lango praverti, nes lietus pila be paliovos. Važiuo­jame toliau – ten kun. Arvydo Žygo vaikys­tės namas. Ir ten vanduo jau skalauja laiptus. Jau jau netrukus pasieksime pagrindinę 22-ą Cermak gatvę.

Bet ne, staiga matome, kaip tiesiog mūsų akyse gatvėje vanduo pakyla, suprantame, kad važiuoti toliau, ko gero, negalėsime, nes per gilu. Mus apima nerimas, baimė, panika ir čia automobilio variklis užgesta. Už mūsų  visureigiuose važiuojantys meksikiečiai pypsi – siauroje gatvelėje jie negali mūsų aplenkti.

Brolis vėl bando užvesti mašiną, variklis neįsijungia, nuskamba keiksmažodis. Meksikiečiai mūsų mašiną pastumia į šoną ir nuvažiuoja. Jų automobiliai sukelia bangas, o mūsų mašinytė siūbuoja kaip laivelis jūroje.

Pagelbėjo geri žmonės

O ką dabar daryti? Stovime prie sankryžos, vanduo toliau kyla. Mašinos salono langai rasoja. Žmonių aplinkui nėra. Nesumojame, į ką kreiptis… Ir staiga iš gretimo namo laiptais nusileidžia vyras su žmona, kurie pasisiūlo padėti. Išlipus iš automobilio, vanduo jau siekia virš kelių. Sunku mašinos dureles atidaryti, kad galėtumei išlipti. Man liepta vairuoti, langai rasoja, kelio nesimato. O geradariai meksikiečiai, gyvenantys buvusių lietuvių namuose, mūsų gyvybės ženklų nerodančią mašiną nustūmė per visą kvartalėlį į prekyvietės aikštelę. Ten savo „Hondą” ir palikome. O kaip sugrįžti  į namus? Brendame iki traukinio stotelės, bet paaiškėja, kad traukiniai nevažiuoja. Tuomet brendame iki 22-osios gatvės, planuodami laukti autobuso su kitais nelaimingaisiais. Autobu­sai nevažiuoja. Stovime ir laukiame peršla­pę ir sustirę, nežinodami, ką daryti toliau.

Šiaip ne taip sugrįžę į sausus namus, klausėmės žinių, kuriose buvo pasakojama apie tai, ką mes patys buvome pergyvenę – liepos 2 d. rytą smarkios liūtys užtvindė Čikagos gatves. Čikagos apylinkėse dėl pakilusio vandens atsirado daugybė nepravažiuojamų kelių, užtvindyti gyventojų namų rūsiai. Meteorologijos tarnybos interneto svetainėje buvo skelbiama, kad iki vidurdienio Cicero priemiestyje iškrito iki 8 colių (22 cm) lietaus.

Illinois valstijos policija pranešė, kad dėl potvynio buvo uždarytos 55-ojo ir 290-ojo greitkelių dalys, o ties Pulaski gatve, kuri yra pagrindinė miesto šiaurės-pietų magistralė, vandenyje įstrigo mažiausiai 10 automobilių. Kai kuriose miesto dalyse buvo sustabdyti ir traukiniai. JAV meteorologijos tarnyba buvo perspėjusi, kad potvynis gali kelti pavojų gyvybei.

Šį kartą gavome ne taip brangiai kainavusią pamoką apie tai, ar tikrai verta reaguoti į telefonu gaunamas pavojaus žinutes.