Šaltibarščių „pink-nikas”: pakartot!

Jaunimo centras, pakvietęs žmones vasaros pradžią pasitikti Šaltibarščių dienos pikniku, sulaukė palaikymo. Susirinko mėgėjai, kai kurie net pasipuošė šaltibarščių spalvos apranga. Kažkas organizatoriams pasiūlė žodį „piknikas” pakeisti į „pink-niką”. Renginio idėjos autoriai pataikė į dešimtuką: savito skonio ir neįprastos išvaizdos lietu­vių kulinarinio paveldo sriuba pamažu skinasi kelią ir į pasaulio valgytojų širdis.  

Virginija Petrauskienė.

„Koks geriausias būdas atšvęsti Vilniaus gimtadienį karštą vasaros dieną? Su šaltibarščiais ir gera kompanija” – to­kiu skelbimu Jaunimo centras (JC) kvietė susiburti tautiečius. O koks lietuvis nemyli senojo, savo 700-ąjį gimtadienį švenčiančio Vilniaus? Ir pasakykite, kuris nemėgsta šaltibarščių?

Piknikui, vykusiam birželio 11 dieną JC, buvo pagaminti du kibirai šaltibarščių. Juos gamino Rita Rašymienė ir Laima Tamošiūnaitė. Sakoma, kad kiek yra virėjų, tiek ir šaltibarščių skonių. Rita pasakojo, kad ji šaltibarščiams pasirinko pasukų (buttermilk) ir marinuotų burokėlių bei visų šaltibarščiams reikalingų priedų – agurkų, svogūnų, kiaušinių derinį. Antrosios šeimininkės – Laimos pasirinkimas buvo kitas – kefyras ir iš vakaro virti buro­kai bei visi reikalingi žalumynai. Žinoma, piknike buvo ir kitokio lietuviško maisto – dešrelių su kopūstais, keptų kiaulės karkų ir kt.

Susirinko per penkiasdešimt pikniko dalyvių. Atsitiktinai ar ne, bet dalies svečių aprangoje buvo matyti šaltibarščių spalvos akcentų – akį traukė rausvos palaidinės, švarkeliai, burokėlių spalvos dryželiai ir langeliai, net rausvi sportiniai bateliai.

Tačiau visus pranoko išradingoji Živilė Ramašauskienė. Ji į pikniką atsinešė pačios numegztų „šaltibarštinių” kepuraičių ir plaukams prilaikyti skirtų juostų. Daugelis panoro pasimatuoti šiuos linksmus rausvus galvų apdangalus, kuriuos puošė megztos agurkų ir kiaušinių riekelės, žalumynų šakelės.

JC vadovas Antanas Rašymas kaip mat panoro įsigyti tokią kepuraitę. Na, gal žiemą kasdien jos ir nedėvės, tačiau kitam šaltibarščių piknikui šis akcentas tikrai pravers.

Kažkas pateikė išradingą pasiūlymą: šaltibarščių pikniką pervadinti į „pink-niką”

Lietuviškose vestuvėse – šaltibarščiai

Viena iš pikniko šeimininkių, šaltibarščius renginiui gaminusi Rita Rašymie­nė „Draugui” pasakojo, kad jųdviejų su Antanu vestuvių šventėje vienas iš patiekalų buvo… šaltibarščiai.

„Gal tai ir nėra labai įprastas vestuvių šventės valgis, bet mes nusprendėme, kad tai mūsų gyvenimo įvykis, todėl šventiniam stalui galime rinktis tai, kas mums skanu”, – prisiminė Rita.

Vestuvėse, kurios, beje, vyko JC, dalyvavo 300 svečių. Ar svečiams, tarp kurių buvo ir ne lietuvių kilmės žmonių, patiko sriuba?

Rita juokiasi, kad buvo visokių vertinimų. Štai iš Kanados su tėveliais atvykęs aštuonerių metų svečias paragavęs šaltibarščių, juos tiesiog įsimylėjo: kartojo dar ir dar. Vėliau, nuvykęs į kitų giminaičių vestuvių šventę, berniukas tėvų klausė, ko­dėl čia nėra tos „pink” sriubos. Jam atrodė, jog šaltibarščiai turėtų būti kiekvienų vestuvių vaišių privalomas patiekalas. 

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tarp Ritos ir Antano svečių buvo anglakalbių amerikiečių, kurie nepanoro net į burną imti lietuvių pamėgtos šaltsriubės. Mat jiems šaltibarščių spalva priminė Amerikoje populiarius vaistus nuo skrandžio ir žarnyno sutrikimo.

Ši istorija vyko daugiau nei prieš 20 me­tų. Tačiau dabar galima drąsiai sakyti, kad šaltibarščiai prasiskynė kelią į įvairių švenčių ir oficialių priėmimų stalus. Tiesa, dažniausiai jie pateikiami ne tradiciniuose dubenėliuose, o ledų indeliuose ar martinio taurėse, su elegantiškai ant medinio paga­liuko persmeigta bulve. Užsieniečiai gurmanai žavisi, o dažnas lietuvis tyliai sau planuoja: „pareisiu į namus, prisigaminsiu šaltibaršių ir suvalgysiu jų pilną dubenį!”

Dalyviams – ekskursija po vienuolyną

Buvo planuota, kad vasaros sutikimo šaltibarščių šventė vyks vidiniame JC kiemelyje, į kurį galima patekti iš buvusio vienuolyno patalpų. Deja, gamta neatsižvelgė į rengėjų planus – ėmė lyti. Todėl piknikas persikėlė į pirmo aukšto kavinę.

Nors susirinkusieji dėl lietaus negalėjo pabūti vienuolyno kiemelyje, tačiau svečiams buvo pasiūlyta ekskursija po buvusio vienuolyno patalpas, kurias neseniai tėvai jėzuitai padovanojo visuomenei. Ekskursantų susidarė net dvi grupės, kurias linksmai lydėjo „gidas” Andrius Račkauskas.

Šaltibarščiai buvo suvalgyti – vadinasi „skanioji” pikniko dalis pavyko. Gal kitąmet vertėtų pakartoti? Ir kodėl gi nepakvie­tus įvairaus amžiaus šeimininkių dalyvauti tradicinių ir netradicinių šaltibarščių gamybos konkurse? Juk šios šaltos sriubos receptų yra begalės ir kiekvienas lietuvis turi savo slaptų ingredientų. Kodėl nepademonstravus savo kulinarinių sugebėjimų? O gal vasaros sutikimas su šaltibarščiais taps JC tradiciniu renginiu?

***

Jau prieš kelerius metus Lietuvoje parengtas šaltibarščių žemėlapis demonstruoja, kurioje Lietuvos dalyje kokių šaltibarščių galima paragauti: šaltibarščiai su putpelės kiaušiniais ir kanapių sėklomis, su gervuogėmis ir kumpiu, su ridikėliais ir krienais, su marinuotais agurkėliais, su burokėlių ledais, su alumi, su vėžių uodegėlėmis, su rūgštynėmis ir krevetėmis, veganiškų šaltibarščių su sojų arba saulė­grąžų ir anakardžių kefyru, dar – šaltibarš­čių ledų, baltų šaltibarščių, žalibarščių ir t. t.

Žemėlapis skirtas turistams ir po Lietu­vą keliaujantiems šalies gyventojams. Juk vargu ar kiekvienam teko ragauti šaltibarš­čių su vėžių uodegėlėmis ar kakleliais. Tačiau šis receptas nėra šiuolaikinių virtuvės šefų kūryba. Tokie šalti barščiai su juose plaukiojančiais dar ir ledo gabalėliais būdavo įprasti ant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų stalų.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, Lietuvos paveldo tyrinėtojas R. Laužikas pasa­­koja, kad šaltibarščiai – viena seniausių mūsų sriubų.

Pirmieji sriubos receptai šaltiniuose atsirado gana vėlai – tik XVIII a. pab.– XIX a. pradž. Tačiau, anot R. Laužiko, anks­tesniais metais lietuviai tiesiog netu­rėjo tradicijos užrašinėti receptus.

Lietuvoje labai ilgai gastronomija egzistavo kaip žodinė, gyvoji tradicija, kuri buvo perduodama ir išmokstama iš rankų į rankas, iš kartos į kartą, bet nebuvo užrašinėjama.

Bet tai nereiškia, kad šaltibarščiais nebuvo mėgaujamasi daug anksčiau. Pasak R. Laužiko, šaltibarš­čiai, kokius esame įpratę valgyti šiandien, atsirado tar­pukariu ir kilo iš nuo seno ruoštos šaltos su raugu gamintos barščių lapų sriubos.

„Nuo istorinių laikų, kai dar net nebuvo Lietuvos valstybės, pas mus buvo valgomi laukiniai augalai barščiai – tik, žinoma, ne Sosnovskio. Jie buvo ruošiami įvairiau­siais būdais: verdami, troškinami, rauginami, iš jų buvo verdama ir sriuba. Tiesa, paprastai barščių lapai buvo verdami kokia­me nors rauge: jei rauginti – savo pačių rau­ge, jei ne – ruginių miltų rauge. Išvirta sriuba buvo balinama grietine, kartais kiau­šiniu, pavyzdžiui, jau XVII a. per pas­ninką sriubą balindavo ir migdolų pienu. Jau tada barščių lapų sriuba buvo vadinama šaltsriube”, – pasakoja prof. R. Laužikas.

Vėliau šalta barščių sriuba pradėta gaminti nebe iš raugo, o iš rauginto pieno produktų – kefyro, rūgpienio. Ilgainiui XIX a. barščių lapus sriuboje pakeitė burokėliai. Taip pamažu šios šaltsriubės skonis ir receptūra keitėsi, kol tarpukariu buvo pradėti gaminti tokie šaltibarščiai, kokius esame įpratę valgyti šiandien.

Anot R. Laužiko, žodį „šaltibarščiai” greičiausiai pirmą kartą pavartojo Liudvi­ka Didžiulienė-Žmona XIX a. pab. – XX a. pradž., kai pradėjo rašyti gastronomijos knygas lietuvių kalba.

Parengta pagal internetinę žiniasklaidą

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Birželio 29 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 51)