DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Algis Vedeckas po ilgos ligos mirė balandžio mėn. 13 d. savo namuose Massapequa, NY, globojamas savo mylimos žmonos Romos Vedeckienės. Algis buvo pasiturinčių (60 hektarų žemės) ūkininkų Antaninos (Mikšytės) ir Juozo Vedecko sūnus. Gimė 1927 m. spalio 1 d. Užkalnupio kaime, Raseinių apskrityje. Buvo jauniausias iš trijų vaikų (vy- resnės seserys – Bronė Balčiūnienė ir Stasė Škėrienė). Baigė Kalnujų mokyklą ir mokėsi Raseinių gimnazijoje.
Rusams grįžtant atgal į Lietuvą ir jų artilerijai bei vokiečių kareiviams įrengus ūkyje apkasus, šeima kartu su frontu traukėsi link Tauragės. Antklode apdengtu vežimu, pakinkytu dviem bėrais arkliais, važiavo mama, sesuo Stasė, tarnaitė Aldona ir sunkiai sergantis tėvas. Prie vežimo buvo pririšta karvė, iš paskos bėgo šunelis Brisius. Kelionėje tėvas numirė ir buvo skubiai palaidotas artimiausiose kapinėse.
Tauragėje susitiko su seserimi Brone, jos vyru dr. Jurgiu Balčiūnu ir dviem vaikais, taip pat prisidėjo daugiau giminių su vežimais. Visi traukėsi Tilžės link, tikėdamiesi pervažiuoti tiltą į Rytprūsius. Netoli tilto buvo sustabdyti vokiečių kareivių, kurie neleido per jį važiuoti, nes tiltas buvo bombarduojamas rusų. Visa kolona vežimų stovėjo ant plento, o žmonės laukė lauke ir grioviuose. Apie vidurnaktį leidimas važiuoti buvo gautas. Visi sėkmingai atsirado Vokietijoje – tik Brisius liko miegoti griovyje.
Keliavo plentu į Marienburgo pusę, pernakvodami ūkininkų daržinėse. Pusiaukelyje vokiečių policija visus vežimus suvarė į didelį ūkį. Iš ryto darbingus vyrus ir moteris susodino į sunkvežimius ir išvežė į frontą kasti apkasų. Mama iš vakaro paslėpė Algį vežime po patalais, taip išgelbėdama jį nuo grįžimo į frontą. Tarnaitė Aldona buvo išvežta į frontą ir po karo atsirado Lietuvoje.
Privažiavus Marienburgą, teko palikti vežimus, arklius ir su mažais lagaminais naktį traukiniu keliauti į Bavarijos miestą Regensburgą. Pradžioje kelionė buvo panaši į kadrus, matytus filmuose – vagonai sausakimši, žmonės net stovėjo susikimšę tarp vagonų. Pravažiavus keletą stočių, keleivių pradėjo mažėti ir visi tilpo vagonuose. Priartėjęs prie Leipzigo traukinys stovėjo porą valandų, nes miestą bombardavo. Paskui važinėjo tarp Leipzigo ir Halle, kol, galų gale, pajudėjo pirmyn ir pasiekė Regensburgą.
Regensburge, su Karmeličių vienuolių pagalba (pas jas buvo apsistoję Lietuvos vyskupai, tarp jų ir prelatas Vytautas Balčiūnas), mama, sesuo Stasė ir Algis gavo darbą ūkyje. Algis turėjo krauti centnerio svorio maišus.
Karui pasibaigus ir amerikiečiams užėmus Bavariją, Algis su šeima pateko į Regensburgo, vėliau Scheinfeldo (DP) stovyklas. Scheinfelde 1947 metais baigė lietuvių gimnaziją. Ten jis žaidė krepšinį. Gyveno barakuose su mama ir Stase rudomis paklodėmis atskirtame kambaryje su trimis kariškomis lovomis. Gimnaziją baigęs, gavo mėlyną uniformą ir dirbo lietuvių pagalbiniame dalinyje, kuris saugojo amerikiečių karines bazes.
1949 metais atvyko į Rochester, NY. Priklausė Šv. Jurgio parapijai, kartu su abiem seserimis giedojo parapijos chore. Algis buvo labai savarankiškas žmogus. Kai Rochesteryje užsidirbo truputį pinigų, persikėlė į Čikagą ir mokėsi Illinois Institute of Technology, kol buvo pašauktas į kariuomenę. Kariniuose apmokymuose žiemos metu susirgo plaučių uždegimu ir atsiliko nuo savo dalinio, kuris buvo pasiųstas į Korėją. Baigęs apmokymus su kitu daliniu pateko į Prancūziją. Ten dirbo ligoninėje rentgeno techniku, o laisvalaikiu slidinėjo Alpių kalnuose.
Atlikęs karinę prievolę pasinaudojo GI Bill stipendija ir 1957 metais baigė Brooklyn College, įgydamas ekonomikos BA laipsnį. Dirbo „Griffiss Air Force Base” Rome, NY. Dirbdamas toliau studijavo Syracuse universitete ir 1961 metais įsigijo MBA laipsnį. Studijų metu ir vėliau dirbo keliose „Fortune 500” bendrovėse programų vedėju. Ilgokai dirbo „Singer” kompanijoje Stamford, CT. Vėliau sugrįžo į Brooklyną, NY ir iki pat pensijos dirbo New Yorko miesto finansų departamente nuosavybių vertintoju – „Assessor”.
Nuo gimnazijos laikų Algis dalyvavo lietuviškoje veikloje: nuo 1942 m. buvo ateitininkas, nuo 1946 m. – skautas. Jis buvo pirmasis jaunųjų krikščionių demokratų studijų būrelio leidinio „Jaunimo žygiai” redaktorius. Krikščionių demokratų partijos narys ir vėliau – Centro valdybos narys. Ilgus metus VLIK’o taryboje atstovavo Krikščionių demokratų partijai ir Lietuvos ūkininkų sąjungai. Nuo 1975 m. buvo VLIK’o valdybos narys.
Daugiau kaip 40 metų Algis buvo Tautos Fondo tarybos ir valdybos narys: valdybos pirmininkas, tarybos pirmininkas, vykdomojo komiteto narys ir tarybos garbės pirmininkas. Jis buvo dosnus Tautos Fondo Juozo Giedraičio Lietuvos moksleivių fondo (JGF) rėmėju ir vienas iš penkių steigėjų. Dar savaitę prieš mirtį Algis dvi valandas dalyvavo nuotoliniame JGF posėdyje per „Zoom” platformą. Jis taip pat Tautos Fonde įsteigė Romos ir Algio Vedeckų Kalnujų mokyklos fondą, tuo paremdamas mokyklą, kurioje mokėsi.
Algis augo tėvų ūkyje ir iš tėvų paveldėjo meilę savo žemei, darbui, taip pat savarankiškumą ir sveiką ūkininko protą, kuris jam padėjo teisingai spręsti gyvenimo uždavinius. Baigęs mokslus ir šiek tiek prasigyvenęs nusipirko vilą Beach Haven, NJ, kurioje mielai priimdavo gimines ir draugus, augino gėles ir praleisdavo laisvalaikį. Roma su Algiu labai mėgo New Jersey pakrantę ir važiuodavo į vilą, kol sveikata leido. Išėjęs į pensiją Algis, be Tautos Fondo, daug laiko skyrė ir savo namų daržui. Saulei leidžiantis verandoje su žmona Roma valgydamas vakarienę džiaugėsi Great South Bay vaizdu ir nuo vandenyno dvelkenčiu vėjeliu. Vakarais skaitė grožinę literatūrą, biografijas, filosofinius veikalus ir kt. knygas. Prie jo lovos visuomet būdavo keletas knygų.
Algis paveldėjo dosnumą iš tėvų, kurie dažnai padengdavo kaimynų skolas. Lietuvai atkūrus laisvę, jis atgavo tėvų žemę. Ją išnuomavo ir pajamomis dalijosi po lygiai su seserų vaikais. Pardavęs žemę, pelnu vėl pasidalijo su visais. Algis prieš mirtį sutvarkė visus namų reikalus, fotografijas perkėlė į kompiuterį ir pamokino žmoną, kaip juo naudotis. Algis buvo tipiškas nykstančios dypukų kartos atstovas.
Giliai nuliūdę liko: našlė Roma, giminės (JAV, Kanadoje bei Lietuvoje) ir jo draugai. Artimųjų gyvenimas buvo praturtintas jo draugyste.
A. a. dr. Bronės ir dr. Jurgio Balčiūnų vaikai.