Živilės Symeonidis pokalbis su Lietuvos konsulato New Yorke generaliniu konsulu Vaclovu Šalkausku.
Gerbiamas konsule, pirmiausia sveikiname su naujomis pareigomis ir džiaugiamės, kad LR generalinis konsulatas New Yorke pagaliau turi vadovą. Linkime sėkmės darbuojantis Lietuvos ir JAV gyvenančių lietuvių labui.
New Yorkas vadinamas miestu, kuris niekada nemiega. Jis žavus, kol jame netenka gyventi. Šis megapolis turi ne tik savitą aurą, bet sukuria ir savitas problemas – nuolatines eismo spūstis vežant vaikus į mokyklas, automobilių statymo problemas, susisiekimo iššūkius ir kt. O 2020-ųjų realybė New Yorke dar niūresnė – pandemijos iškankintas miestas-vaiduoklis, kurio gyventojai stengiasi kaip įmanoma dažniau ištrūkti į gamtą, poilsiui rinkdamiesi Naujosios Anglijos miestelius bei kurortus. Kodėl Jūs savo diplomatinei tarnybai pasirinkote New Yorką?
Mane galima būtų pavadinti „meilės emigrantu”, nes paskyrimo metu New Yorke jau dirbo mano žmona. Taip susiklostė, kad mums teko kurį laiką būti išskirtiems dėl darbinių įsipareigojimų. Prieš porą metų ji išvyko dirbti į Lietuvos Respublikos nuolatinę atstovybę prie Jungtinių Tautų, o aš likau darbuotis Užsienio reikalų ministerijoje, Vilniuje. Todėl kai tik pasitaikė proga šeimą vėl sujungti, ja ir pasinaudojome. New Yorke esu lankęsis ir prieš pandemiją, todėl galiu sutikti, kad miesto vaizdas pasikeitęs ne į gera. Ir nors save priskirčiau prie ramios gyvensenos šalininkų, kurie nesižavi didmiesčių šurmuliu, vis tik New Yorke jaučiuosi puikiai. Gal dėl to, kad kol kas naudojuosi visuomeniniu transportu ir su tokiais nepatogumais, kaip eismo spūstys ar automobilio pastatymas, dar neteko susidurti.
Pristatykite „Draugo” skaitytojams savo šeimą. Kokia buvo Jūsų šeimos narių reakcija į Jūsų pasirinkimą dirbti ir gyventi New Yorke?
Žinoma, kad labiausiai tuo džiaugiasi sutuoktinė Dalia. Kaip jau minėjau, ji taip pat diplomatė, netgi turinti kelių mėnesių didesnį diplomatinio darbo stažą nei aš. Susipažinome ministerijoje ir susituokę dalinamės visais džiaugsmais ir vargais, kurie neišvengiamai lydi diplomatų šeimas, periodiškai keičiančias gyvenimo ir darbo vietas. Sunkiausia tokiose šeimose būna vaikams, kuriems kas trys keturi metai tenka prisitaikyti prie naujos aplinkos, mokyklos, draugų. Mūsų vaikai dabar jau yra suaugę ir kartu negyvena. Sūnus dirba Vilniuje, duktė studijuoja šiuo metu Kopenhagoje. Naująjį mano paskyrimą abu priėmė labai supratingai ir puoselėja viltis mus aplankyti, kai sąlygos leis.
Jūsų diplomatinio darbo patirtis labai plati ir įvairi. Kaip nusprendėte pasirinkti šį kelią?
Kad ir kaip būtų keista, viską nulėmė virtinė atsitiktinumų. Niekada nesvajojau ir neplanavau siekti diplomato ar valstybės tarnautojo karjeros. Tačiau, kai bebaigiant studijas Vilniaus universitete buvau pakviestas išmėginti jėgas besikuriančioje Užsienio reikalų ministerijoje, mielai sutikau. Pradžia nebuvo lengva, nes specialaus pasirengimo neturėjome. Viską atpirkdavo žingeidumas, užsispyrimas ir noras tobulėti. Diplomatijos subtilybių mokėmės iš daugiau gyvenimiškos ar profesinės patirties turinčių kolegų, kai kada ir vieni iš kitų. Tai laikas, kai kūrėsi ir stiprėjo atgimstančios Lietuvos valstybės institucijos, mezgėsi ryšiai su užsienio šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis. Kartu ryškėjo ir įvairios tarpvalstybinių santykių problemos, kurios reikalavo jaunos Lietuvos diplomatijos dėmesio ir pastangų.
Tuo metu buvo itin sudėtingas istorinis laikotarpis. Kaip jautėtės, gavęs pirmąjį paskyrimą ką tik atkurtai nepriklausomai Lietuvos valstybei atstovauti Baltarusijos Respublikoje?
Reikia pažymėti, kad Lietuvos ambasados Minske steigimas ir tarpvalstybinių santykių nustatymas buvo naujas reikalas ne tik mums, bet ir netikėtai nepriklausomybę įgijusiems baltarusiams. Pradėjome nuo poros kambarių viešbutyje, kur dirbome ir gyvenome keletą mėnesių. Vėliau buvo išsinuomotos patalpos miesto centre, ir ambasada pradėjo funkcionuoti visa apimtimi. Nuo pat pradžių kuravau politinius klausimus, todėl turėjau galimybę prisidėti prie įvairių vizitų, derybų ir susitikimų, kuriuose buvo sprendžiami pagrindiniai Lietuvos ir Baltarusijos santykių klausimai (valstybės sienos delimitacija, dvišalio bendradarbiavimo principai ir pan.). Turiu pastebėti, kad abiejų kaimyninių šalių užsienio ir vidaus politikos vektoriai ir tuo metu buvo skirtingi, todėl prireikdavo nemažai pastangų pasiekti vieną ar kitą kompromisą.
Vėliau patarėju dirbote Lietuvos ambasadoje Izraelyje. Tai ir vėl labai atsakingos pareigos. Kokie įspūdžiai liko iš to laiko?
Paskyrimas į Izraelį buvo tam tikras posūkis mano karjeroje, nes po dešimties metų, praleistų Lietuvos santykių su Baltarusija ir Rusija verpetuose, turėjau gilintis į pakankamai man naują Artimųjų Rytų tematiką. Tai buvo sudėtingas laikas, nes Izraelyje nesiliovė kruvini teroro aktai. Įtampą didino ir vėliau prasidėjęs Antrasis Persų įlankos karas. Tačiau vis dėlto įspūdžiai liko patys geriausi. Žavėjo izraeliečių stoiškumas ir kūrybiškumas. Įspūdinga, kad šalis, plotu mažesnė už Lietuvą, apima visas klimatines zonas – nuo dykumų iki kalno snieguota viršūne. Joje be galo daug istorinių ir religinių vietų, aktyvus ir įvairus kultūrinis gyvenimas.
Jums taip pat teko dirbti ir gyventi Pietų Amerikoje. Pasidalinkite savo patirtimi, ką reiškia būti Lietuvos diplomatu beveik visoms Pietų Amerikos šalims. Pietų Amerikoje – nemaža lietuvių diaspora, ypač Argentinoje, Brazilijoje. Kaip pavykdavo visur suspėti?
Lietuvos ambasada Argentinoje buvo vienintelė Lietuvos diplomatinė atstovybė visame Pietų Amerikos žemyne. Oficialiai ji buvo akredituota tik Argentinai, Brazilijai, Čilei ir Urugvajui, tačiau kai kada tekdavo spręsti klausimus ir su kitomis Pietų Amerikos šalimis. Aprėpti visko dviem ambasadoje dirbusiems diplomatams buvo neįmanoma, todėl didžiausią dėmesį skyrėme konsulinių paslaugų ir pagalbos teikimui bei bendradarbiavimui su lietuvių bendruomenėmis. Labai padėdavo gana platus garbės konsulų, savanoriškai ir neatlygintinai padėjusių ambasadai įvairiais konsuliniais klausimais, tinklas. Dideli atstumai, silpnai išplėtota infrastruktūra, pasaulinė finansų krizė ir jos palydovas – lėšų stygius – gerokai ribojo mūsų galimybes veikti plačiau. Tačiau galiu pasidžiaugti tuo, kad turėjau galimybę pažinti tų kraštų lietuvius, kurių pasišventimas puoselėti tautines tradicijas ir šokius vertas didžiausios pagarbos.
Pietų ir Šiaurės Amerika labai skiriasi ne tik gamta ar žmonių būdu, bet ir politiniu klimatu bei aktualijomis. Kalbant apie šiandienos aktualijas JAV, kaip vertintumėte dabar susiklosčiusią porinkiminę situaciją ir bendrą politinį klimatą?
Nepasakyčiau, kad politinės aistros ir intrigos labai skirtųsi pagal šalis ir kontinentus, tačiau galiu sutikti, kad kovos dėl valdžios išraiškos būdai gali skirtis priklausomai nuo tautų temperamento, politinės sistemos ar vyraujančių tradicijų. Esu įsitikinęs, kad demokratija yra bet kurios visuomenės ar šalies tvaraus vystymosi pagrindas, todėl visi turėtume siekti, kad politiniai procesai vyktų taikiai ir pagarbos vieni kitiems dvasia.
Pastarųjų mėnesių įvykiai Jungtinėse Amerikos Valstijose rodo, kad nors visuomenėje ar politikoje esančios įtampos kai kada prasiverždavo gana aštriai, mano manymu, ši šalis buvo ir išlieka demokratinio pasaulio lydere. Tikiu, kad amerikiečiai, kaip visada, susitvarkys su iššūkiais pačiu racionaliausiu būdu.
Covid-19 pandemija negrįžtamai pakeitė tam tikras mūsų gyvenimo sritis. Žmonės įprato dirbti iš namų, tapo įprasta lankytis virtualiuose renginiuose – dalyvauti paskaitose, virtualiai apsilankyti parodose, dalyvauti filmų festivalyje, pasižiūrėti miuziklą. Šis laikas padovanojo mums unikalią galimybę virtualioje erdvėje sujungti visus po pasaulį pasklidusius lietuvius, bendrai vykdant virtualius projektus ir renginius. Kaip, Jūsų nuomone, tokie pokyčiai įtakos kultūrinį bendradarbiavimą ateityje?
Apskritai klausimas, kaip mes gyvensime po tiek pokyčių atnešusios pandemijos, man kelia dvejopų minčių. Lyg ir viliuosi, kad pandemiją visiškai nugalėjus, grįšime prie įprastinių bendravimo ir bendradarbiavimo formų, t. y. galėsime mėgautis kultūra gyvai, o biuruose, restoranuose, muziejuose ir turistinėse vietose klegės minios žmonių. Tačiau suprantu, kad dabar susiformavę įpročiai ir atrastos virtualaus pasaulio galimybės niekur nedings, o, galbūt, vis labiau ims įsigalėti, nes galų gale juk nesame apdrausti nuo panašios pandemijos ateityje. Manyčiau, kad visada reikia vertinti, kuri renginio forma labiausiai atliepia keliamą tikslą. Jeigu siekiame renginiu pasiekti kuo platesnę auditoriją, tuomet verta rinktis virtualią erdvę. Tačiau jeigu mums svarbiau artumo ir betarpiškumo pojūtis, tam labiau tiktų gyvas renginys. Labai norėčiau, kad ateityje išliktų galimybė laisvai rinktis tarp gyvo ir virtualaus formatų.
Kokie Jūsų, kaip generalinio konsulo New Yorke, planai ir tikslai? Ką ketinate nuveikti, kokius kultūrinius projektus planuojate įgyvendinti?
Lietuvos generalinis konsulatas New Yorke yra viena seniausiai veikiančių Lietuvos diplomatinių atstovybių užsienyje. Kitais metais minėsime nepertraukiamos veiklos 95-metį. Vadovauti šiai įstaigai man yra didelė garbė ir kartu atsakomybė. Pažymėtina, kad Lietuvos generalinis konsulatas New Yorke ir seniau, ir dabar jaučia stiprią JAV lietuvių bendruomenės paramą. Mes labai vertiname jos svarų indėlį puoselėjant lietuvybę, lietuvių kultūrą ir tradicijas, kovojant už Lietuvos nepriklausomybę, o taip pat stiprinant Lietuvos valstybės pozicijas šiuolaikiniame pasaulyje. Generaliniam konsulatui teisės aktais pavesta vykdyti konsulines funkcijas, ginti Lietuvos, jos piliečių, įmonių ir kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus jam priskirtoje konsulinėje apygardoje. Pastaroji apima Delaware, Georgia, Floridos, Connecticuto, Massachusettso, Maine, New Jersey, New Hampshire, New Yorko, Pennsylvanijos, Rhode Island ir Vermonto valstijas. Šalia konsulinės veiklos generalinis konsulatas taip pat prisideda prie ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo, kontaktų mokslo, švietimo bei kitose srityse plėtros, rūpinasi konsulinėje apygardoje gyvenančių lietuvių ryšių su Lietuva palaikymu ir stiprinimu, skatina domėjimąsi Lietuva, jos istorija ir dabarties pasiekimais. Šiuo metu kaip tik planuojama konkreti veikla ir renginiai kitiems metams, beje, galimus projektus aptariant ir su Lietuvių Bendruomenės atstovais. Suprantama, kad iniciatyvų ir projektų realizavimas priklausys nuo pandemijos suvaldymo situacijos, renginių finansavimo apimties ir partnerių galimybių. Norėčiau paraginti skaitytojus sekti generalinio konsulato „Facebook” paskyrą, kurioje iš anksto skelbiame apie vyksiančius kultūros renginius, pristatymus ir diskusijas įvairiomis patraukliomis Lietuva besidomintiems temomis. Šiuos anonsus taip pat platinsime ir kitais kanalais – ir per lietuvišką spaudą JAV.
Vienas pirmųjų Jūsų susitikimų New Yorke buvo su Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) ir Tautos fondo atstovais. Gal galite pasidalinti įspūdžiais?
Noriu pabrėžti, kad tuo stengiausi pareikšti pagarbą ilgametes tradicijas turinčioms JAV lietuvių organizacijoms. Susitikimais ir pokalbiais Susivienijime lietuvių Amerikoje ir Tautos fonde likau nuoširdžiai sužavėtas. Džiaugiuosi galimybe susipažinti su organizacijų vadovais, apžiūrėti istorinį pastatą, kur be kita ko saugomas įspūdingas archyvas, taip pat pamatyti pastato meno erdvėje eksponuojamą tarptautinę parodą. Labai tikiuosi pratęsti gyvą susipažinimą su lietuvių organizacijomis ir draugijomis, siekiant sutelktomis pastangomis puoselėti lietuvybę ir bendruomeniškumą.
Kaip mėgstate leisti laisvalaikį, jei išvis jo turite?
Mėgstu muziką, įdomias knygas, originalius filmus. Nepraleidžiu progos pažiūrėti gerą spektaklį, aplankyti kūrybišką parodą. Anksčiau bėgiodavau ir žaisdavau krepšinį, lauko tenisą, tačiau dabar jaunystės traumos vis primena apie save, todėl perėjau prie ramesnės sportinės veiklos formos – vaikščiojimo. Jeigu laikas ir aplinkybės leis, ketinčiau pakeliauti ir artimiau susipažinti su Šiaurės Amerika.
Jei reikėtų pasirinkti tris dalykus arba daiktus, be kurių negalėtumėte išgyventi, tai būtų…?
Labai norėčiau atsakyti paminėdamas kokius nors šiuolaikiško žmogaus atributus: greitaeigį internetą ar kokį išmanųjį įrenginį. Bet gerai pamąsčius galiu konstatuoti, kad vargu ar išgyvenčiau be humoro, svajonių ir artimųjų rato. Pastarasis dalykas, manyčiau, įprasmina visą žmogaus egzistenciją, o žmogus pats suteikia turinį šiai sąvokai – apsiriboja šeima ir draugais ar aprėpia visą žmoniją.
Pabaigai – ko palinkėtumėte JAV lietuvių bendruomenei artėjančių švenčių proga?
Nepamirškime, kad šias šventes pasitinkame vis dar siautėjančios pandemijos sąlygomis – rūpinkimės sveikata, saugokime save ir kitus. Man metų pabaigos švenčių laikotarpis – Kūčios, šv. Kalėdos, Naujieji metai – asocijuojasi su stebuklingu virsmu. Regis, pabaigi kažkokį gyvenimo etapą ir pradedi naują, kupiną vilčių ir pažadų sau. Šia proga mieliems tautiečiams linkiu tvirtybės iššūkių akivaizdoje, susitelkimo ir sėkmės darbuose, vienybės ir visų svajonių išsipildymo.
Ačiū už pokalbį.