Naujoji Čiurlionio galerijos direktorė: „Labiausiai norėčiau, kad žmonės aplink mane būtų laimingi”

Giedrė Vencius.

Prieš kurį laiką Čikagos lituanis­tinėje mokykloje dirbusi ir šeštokus istorijos mokiusi Viktorija Černičenko – jauna, energinga, vaikų mylima mo­kytoja, net nebūtų patikėjusi, kad po kurio laiko teks imtis visai naujos, dar labiau atsakingos veiklos. Ilgametei Čiurlionio galerijos direktorei Laimai Apanavičienei pasitraukus iš pareigų, nutarta ieškoti naujo žmogaus, kuris galėtų tęsti pradėtus darbus ir kartu įnešti šviežio vėjo gūsį į galerijos kasdienybę. Viktorija prisipažįsta: „Net ir pati nežinau, kaip mano kandidatūra pateko į svarstomų asmenų sąrašą. Dir­bau mokykloje, kai jai vadovavo Jūratė Dovilienė ir Laima Apanavi­čienė. Dažnai būdavau galerijoje. Kartais tekdavo padėti Laimai organizuoti, kabinti parodas, vesti atida­rymus, kai ji būdavo išvykusi. Tačiau, kad esu siūloma perimti vadovavimą Čiurlionio galerijai, išgirdau iš bu­vu­sių kolegių mokytojų, kaip ir tai, jog buvo svarstomos dar kelios kandida­tūros. Džiaugiuosi, kad buvau pasi­rinkta.”

Gimusi ir augusi Kaune bei istoriją studijavusi Vilniaus pedagoginia­me universitete, moteris į Ameriką atvyko 2000 m., laimėjusi „Žalią kortelę” ir sakosi esanti iki šiol be galo dėkinga žmonėms, kurie priėmė, glo­bojo ir padėjo „įsikabinti”. O tas „įsikabinimas” tikrai nebuvo lengvas. „Te­ko ir namus valyti, ir vaikus prižiū­rėti, ir maistą gaminti. Tuomet jaučiausi labai laiminga, kad kažkas už tai moka pinigus. Dabar dirbu gydytojo ortodonto klinikoje. Padedu su­daryti gydymo planus, tikrinu laboratorijos darbų pristatymą, deruosi su draudimais, seku komplikuotų bylų apmokėjimą”, – sako pašnekovė.

Naujoji Čiurlionio galerijos direktorė Viktorija Černičenko sutiko su laikraščio skaitytojais pasidalinti mintimis apie Čiurlionio galerijos pla­nus, tikslus, lūkesčius bei perspektyvas.

Viktorija, ar būtinai galerijos direktorė pati turi būti meninin­kė, ar pakanka tiesiog mylėti meną?

Pakanka mylėti. Menas man su­tei­kia malonumą ir nusira­mi­nimą. Visą savo gyvenimą mėga­vau­si me­nais. Išbandžiau daug įvairių meno rūšių: grafiką, keramiką, tapybą ant šilko ir drobės, batiką. Čikaga – puikus miestas meno mylėtojams. Kiekvienais metais stengiuosi pama­tyti bent po kelias naujas parodas, lankau kasmetinius renginius.

Tad, kuri meno rūšis Tau pačiai yra labiausiai artima?

Patinka dirbti su medžiagomis. Kurti papuošalus iš šilko, odos, siūlų, popieriaus. Mėgstu gaminti smulkius daiktus, krapštytis, taip sakoma. Kai tik galiu, einu į įvairiausias klases. Manau, kad tokiu būdu galima ne tik išmokti kažką naujo, bet ir susipažinti su kūrėjais, pabendrauti su įdomiais žmonėmis.

Ar savo kūrybą teko kur nors eksponuoti?

Taip, Čiurlionio galerijoje kažkada buvo surengta paroda ne profesio­nalams (gaila, nepamenu jos pavadinimo). Mano nuomone, tai buvo viena originaliausių, įdomiausių, kitokiau­sių parodų, kokias man ten teko ma­tyti. Labai norėčiau tokias parodas padaryti kasmetine galerijos tradicija.

Vienas dalykas kurti, o kitas – vadovauti tiems, kas kuria. Ar teko panašios vadovo veiklos imtis anksčiau?

Neteko, todėl, jeigu atvirai, – tru­putį jaudinuosi ir neskubu. Čiurlio­nio galerija yra daug didesnės organizacijos dalis. Kol kas tik bandau suprasti, kas ir nuo ko priklauso, kas už ką atsakingas ir ko laukiama iš manęs.

Su kiekvienu nauju vadovu ti­kimasi ir permainų. Kokioms permainoms jau esi pasiruošusi?

Per Čiurlionio galerijos 60-metį viena moteris pasakė, kad galerijai būtinai reikia kraujo perpylimo, na, ne tiesiogine prasme, žinoma. Tačiau jeigu rimtai, Čikagos Jaunimo centras jau kuris laikas yra apmiręs, ma­žai renginių, o dar mažiau entuziazmo. Mane labiausiai gąsdina žmonių pasyvumas. Tikiuosi, kad sujungus visų po vienu stogu vei­kian­čių organizacijų pajėgas, būtų galima tai pakeisti. Tam esu pribrendusi ir tikiu, jog turiu ką pasiūlyti.

Tad kokia Čiurlionio galerijos ateities vizija?

Jau nuo rudens labai norėčiau galerijoje rengti ne tik parodas, bet ir paskaitas ar meno klases šeštadieniais Čikagos lituanistinę mokyklą lankančių vaikų mamytėms ar tėve­liams. Tai būtų kaip ir nauja laiko leidimo forma, kol vaikai mokykloje, o kartu ir galimybė kažko išmokti, sužinoti. Be to, ketinu kviesti idė­jomis turtingus bei patirtimi įdomius žmones į pašnekesių bei diskusijų su­sirinkimus. Man pačiai būtent to labai trūksta, todėl tikiuosi, kad to­kių kaip aš bus daugiau.

Ar jau turi, o gal esi numačiusi komandą, kuri Tau padės įgyvendinti sumanymus?

Taip, turiu keletą bendraminčių, su kuriais jau aptarėme Čiurlionio galerijos bendrą viziją ir idėjas. Amerikoje laikas yra labai brangus, todėl sunkiausia rasti galinčių ir norinčių savąjį paskirti neapmokamai, altruistinei veiklai.

Kada bus pirmasis Tavo, kaip galerijos vadovės, surengtas ren­ginys?

Artimiausiu metu yra planuoti net keli renginiai, skirti Moti­nos die­nai. Taip pat Lietuvių rašytojų drau­gija rengia „Poezijos pavasarį”, o se­zoną baigsime Čikagos lituanistinės mokyklos mokinių meno darbų paroda. Rudeniop planuoju atvežti autentišką folkloro grupę ir galbūt išeis jų pasirodymą suderinti su kokia įdomia tautodailės ar lietuviškų audinių raštų paroda.

Viktorija, koks didžiausias Tavo troškimas?

Didžiausias troškimas?! Tai sun­kus klausimas. Labiausiai norėčiau, kad žmonės aplink mane būtų laimingi, džiaugtųsi tuo, ką daro ir kaip gy­vena. Norėčiau veiklos, kuri padėtų realizuoti save, gyvenimo, kai nerei­kia nuolatos lėkti, vėjo, visada pu­čiančio tik į nugarą, ir niekada nesibaigiančių norų bei idėjų… Gal gana? Apskritai, esu labai atvira naujoms idėjoms, tad kviečiu visus jų turinčius su manimi susisiekti telefonu 773-251-2934. Tokioje nuostabioje erdvėje galime daryti viską!