Nepaaiškinama Aleksandro Šepkaus kūryba

Rasa Sėjonaitė.

„Yra tokių kūrėjų, kurių darbų su niekuo kitu nesupainiosi. Atidžiai peržiūrėjus visą kolekciją akivaizdu, jog kiekvienas kūrinys skirtingas, tačiau yra viena detalė, specialus elementas, visus tuos kūrinius jungiantis į visumą. Alex Šepkus yra vienas tokių dizainerių”, – taip visame pasaulyje išgarsėjusio lietuvio juvelyro Aleksandro Šepkaus darbus pristato solidus, nemažai dėmesio juvelyrikos pasaulio naujienoms skiriantis internetinis blog’as „JCK The Industry Authority”.

Nepaneigiama šio straipsnio autorės Brittany Simintz nuomonė apie Aleksandro Šepkaus kūrybos išskirtinį braižą, kuris neleidžia jo darbams pasimesti masinėje vartotojiškoje kultūroje.   

Šio juvelyro papuošalus galima akimirksniu atpažinti, net jei nematai šalia nuorodos į autorystę. „Kadangi juos padarė Šepkus, todėl jie iš karto atpažįstami”, – šypsosi pats juvelyrikos asas, prieš beveik trisdešimt metų savo kūriniais nustebinęs ne tik Ameriką. Šiandien net 135 pasaulio šalių parduotuvėse galima įsigyti Aleksandro Šepkaus laikui nepavaldžios kūrybos darbų.

Meno formos, kurios gali gimti tik iš Jūsų ir priklausyti tik Jums, bet tuo pačiu palieka vietos interpretacijai. Žinovai tai vadina nepaaiškinamais Aleksandro Šepkaus papuošalais.

Ir man patinka, kai gali pasakyti „nepaaiškinami”. Tai, kas yra nepaaiškinama – magnetizuoja, veikia, nes tuose darbuose yra paslaptis, kurios aš net pats nežinau. Nesilaikau kažkokių kūrybos taisyklių. Taisyklė viena – žiedas kaip dėžutė, auskarai kaip auskarai, nei per sunkūs, nei per lengvi.

Antrą kartą rengiate parodą Lietuvos bažnytinio paveldo muziejuje. Kodėl renkatės būtent šią erdvę savo kūriniams pristatyti? Juk yra be galo daug galerijų Lietuvoje, kurios, manau, mielu noru priimtų Jūsų kūrybą?

Man didelė garbė būti Lietuvos bažnytinio paveldo muziejuje. Ten nuostabi atmosfera, dėmesio verta visa šio muziejaus sukaupta kolekcija. Kitas dalykas – tai viena mėgstamiausių mano vietų Vilniuje.

Kuo skiriasi šioji Jūsų paroda nuo praėjusios?

Šitoje yra senų papuošalų, kurtų net 80-aisiais metais, kai dar gyvenau Lietuvoje. Akmeninių graviūrų ir, žinoma, naujausių  darbų. Čia yra po kelis papuošalus iš skirtingų mano kūrybos periodų. Aš nekuriu kolekcijos, kiekvienas papuošalos yra atskiras, palytėtas kūrybinės sėkmės.

Jūsų darbai nieko bendra neturi su masine kultūra, ir štai šis teiginys apie Jūsų kūrybą verčia suklusti. Pacituosiu: „A. Šepkaus darbai – tai metalo miniatiūra, pasižyminti vaizdo raiškumu, kultūrinėmis asociacijomis, literatūrinėmis ir istorinėmis aspiracijomis, žavinti meistrišku sidabro ir brangių bei pusbrangių akmenų deriniu. Tai intelektualo kūriniai, reikalaujantys žinių ir kūrinio skaitymo, jo ženklų, įrašų, poezijos intarpų interpretavimo”. Kokia literatūra darė įtakos Jūsų kūrybai?

Tai man labiau buvo būdinga, kai kūriau Lietuvoje. Daug darbų buvo, kurie prasidėdavo nuo užrašytos minties ar perskaityto eilėraščio, ir tik po to tai išsivystydavo į kažkokį vaizdą. Nors, prisipažinsiu, mano kūryboje niekada nebuvo tiesioginių aliuzijų į kažkokį konkretų daiktą. Kaip tik muziejuje, parodoje yra mano darbas, susijęs su mano mėgstamiausio lietuvių poeto H. Radausko eilėraščiu: „Pavirtus į pelenus raudančiai Trojai, per tragišką jūrą nuskrido herojai”. Man patinka šio poeto kūrybos ornamentinis, formalistinis skambesys, ir kai aš jį skaitau, patiriu didelį džiaugsmą. Vėlesniu laikotarpiu negalėčiau pasakyti, kad ieškojau aspiracijų literatūroje. Mano darbai JAV radikaliai pasikeitė. Tai įvyko ir dėl kultūros šoko, ir dėl aplinkos, ir dėl tikslo – kam daroma, ir, žinoma, dėl to, kad tai darau, nes reikia iš kažko gyventi.

Takoskyra tarp lietuviškojo ir amerikietiškojo kūrybinio etapo yra labai ryški ir perėjimo šuolis irgi radikalus?

Labai ryški. Ir medžiagos pasikeitė, ir brangakmeniai pasikeitė. Galų gale, kai pasikeitė mano gyvenimo situacija, pasikeitė ir supratimas apie meną. Man norėjosi padaryti taip, kad mano papuošalai būtų tradiciniai, bet nebebūtų šokiruojantys, o visa tai, ką aš noriu pasakyti savo kūryba, būtų paslėpta po kažkokiu šydu.

Bandoma Jūsų juvelyrikos kūrinius tapatinti su secesinės ornamentikos stiliumi, kuriuo savo paveikslus tapė Gustavas Klimtas?

Matyt, kai mes paišydavome ornamentą, galvodavome apie vienodus dalykus. Ir pas Klimtą, ir pas mane yra natūralios senovinės formos. Jeigu žiūrėsi ką piešė, pavyzdžiui, Giotto di Bondone (italų viduramžių tapytojas ir architektas, reikšmingiausia asmenybė Vakarų mene, pereinant nuo stilizuotų viduramžių dailės formų į renesanso natūralizmą – aut. past.), tai jo ornamentai panašūs į tai, kas buvo prieš tūkstantį ir po tūkstančio metų. Jeigu nori padaryti sąžiningai, yra kažkokios formos, kurių neišvengsi. Gal tai ir yra kryptis, į kurią aš patekau. O jeigu atvirai, mačiau gal tik vieną Gustavo Klimto originalą. Nelabai įdomu man į jį žiūrėti. Man, pavyzdžiui, patinka tų menininkų kūryba, kurie nieko bendra neturi su mano papuošalais. Pavyzdžiui, Vincent van Gogh (olandų tapytojas ir grafikas, postimpresionistas – aut. past.)  arba Max Beckmann (XX a. Vokietijos tapytojas ir grafikas, dailininkas ekspresionistas – aut. past.).

Mėgstate drumzlinus keistų spalvų ir formų akmenis ir 18 karatų auksą. Tai leidžia manyti, kad Jūsų juvelyriniai dirbiniai labai grakščiai ir stilingai yra priartėję prie Bizantijos meno stilistikos.

Man labai artimas Bizantijos menas. Viduramžių Europos gal labiau nei Renesanso. Rytų menas man nelabai patinka, nors mano kūrybos vertintojai man bando pripaišyti, kad aš darau papuošalus, artimus Centrinės Amerikos ar actekų kūrybos tradicijoms. Po Afrikos meno actekų menas man yra antras labiausiai nemėgstamas. Kodėl? Nežinau. Jaučiu kažkokia dvasią, kuri man yra priešiška, kažkas nedraugiška tiek Afrikos, tiek actekų mene.

Kaip europietiškas mentalitetas Jūsų kūryboje sąveikauja su amerikietiškuoju?

Esu šimtaprocentinis europietiškas amerikietis. Antra vertus, amerikiečiai – tai ir yra tie, kurie tiesiog nori būti europiečiais, nes tai, kas amerikietiškame mene yra gražu, yra labai europietiška. Aš bandau nuoširdžiai daryti tai, kas man gražu, ir nemažai žmonių tai supranta.

Krikščioniškos kultūros dvelksmas ir daug sakralinės ornamentikos. Ar tokie motyvai, atsiradę Jūsų juvelyrikoje, susiję su Jūsų kelio posūkiu į Tikėjimą, į Dievą?

Viduramžių mene pirmiausiai ėjo Tikėjimas, o po to atėjo ornamentas. Jeigu aš esu katalikas, tie mano papuošalai nėra konkrečiai katalikiški. Mano kūrybos estetika yra artima sakraliniam menui, bet mano papuošaluose nėra vaizduojama  bažnytinė simbolika. Galėčiau pasakyti, kad mano gyvenimas net labiau sukasi apie tikėjimą, o kūryba įkvėpimo momentais yra su tuo susijusi. Tarkime, visus metus  laukiu, kada vyksiu į katalikišką „Roman Forum” organizacijos konferenciją, kuri vyksta Gardonėje, prie Gardos ežero Italijos šiaurėje. Toje intelektualioje krikščioniškoje bendruomenėje, kuri vienija tiek JAV, tiek Europos tikinčiuosius, yra aukojamos Mišios lotynų kalba, skaitomi akademinio pobūdžio tradicinės krikščioniškos pakraipos pranešimai religijos istorijos tema.

Antra vertus, nereikia perdėti, esu nusidėjėlis ir nuodėmingas, kaip ir visi mirtingieji.

Iš tiesų kiekviena juvelyrinė miniatiūra, kuriama tik rankomis, naudojant mikroskopą, skirtingai, nei kiti šiuolaikiniai juvelyrai, kurie tai daro kompiuterio pagalba. Kiek kopijų paprastai vienas dirbinys turi?

Priklauso nuo to, kiek perka, bet nėra keliasdešimt tūkstančių kopijų, nes visas darbas atliekamas mano dirbtuvėje. Būna, kad vieno modelio žiedų tenka pagaminti iki trijų tūkstančių, bet ne daugiau. Kopijuojant gaminį keičiasi akmenų kombinacijos, gali kisti ir dirbinio paviršius. Identiškai panašių papuošalų tiesiog neįmanoma padaryti, nes kiekvienas jų kuriamas rankomis.

Jūsų su žmona Dange Širvyte gyvenimo pradžia Amerikoje buvo nelengva. Kokios labiausiai bauginančios krizės gali paveikti juvelyrikos verslą?

Pirmi treji metai buvo tikrai labai sunkūs. Buvo net minčių grįžti į Lietuvą. Pamenu, buvo antros mūsų su Dange Kalėdos New Yorke, kai aš tik pradėjau pats sau vienas dirbti. Neturėjome net 20 dol. Kalėdų vakarienei. Tada per stebuklą atsirado tokia moteris iš Californijos, kuri nusipirko pusę mano kolekcijos.

Visada buvo tų sunkių laikų. Penkerius metus buvo sunkoka. Gal tik pastaraisiais penkiolika metų yra lengviau. Juvelyrikos verslas labai kentėjo 2008 metais, kai vyko krizė. Ekonomikoje taip jau yra. Jeigu žmonės nusprendžia pataupyti pinigus, pirmiausia atsisako pirkti juvelyrikos gaminius. Bet ateina, praeina. Bus blogai, galiu dirbtuvę sumažinti. Kur kas labiau baugina branduolinis karas, gali būti ir ekonominis krachas, visai tikėtina, kaip buvo prieškarinės rinkos laikais, bet ir tada juvelyrai, kaip ir karstų gamintojai, išsilaikė. Žmonės nenustos mirti, kaip ir žmonės  nenustos tuoktis. Gal nereikės dvidešimt žiedų, o tik kelių, bet jų vis tiek reikės.

Nemažai kūrėjų savo kūryboje bent kartą išgyvena vienokį ar kitokį kūrybinį dualizmą. Ar teko pataikauti klientų skoniui ir darant individualius užsakymus daryti išimtis ir kurti būtent taip, kaip pageidauja klientas, kuris gal ne visada prašo protingų ir Jums priimtinų dalykų?

Nedaug turiu sąlyčio taškų su savais klientais, bet jeigu taip nutinka, tai užsakymo imuosi tik su sąlyga, kad darysiu tik tai, ką aš nurodysiu, be jokių kliento pageidavimų. Būdavo taip, kad per metus sutikdavau vieną tokį užsakymą priimti, bet po paskutinio karto pasakiau – gana.

Praėjusiais metais kažkaip netyčia sutikau padaryti pakabutį su tokiu bjauriu akmeniu, kad man darbas užėmė pustrečio mėnesio. Perdarinėjau jį du kartus ir po to pasakiau, kad jokių privačių užsakymų daugiau nepriimsiu. Man nereikia iš privačių klientų imti užsakymų, nes turiu visišką kūrybinę laisvę. Nebent labai įdomi būtų medžiaga, o užsakovas – itin malonus, inteligentiškas žmogus.

Koks tai turėtų būti akmuo, kuris sulauktų Aleksandro Šepkaus dėmesio?

Su tiek akmenų esu dirbęs ir tiek jų matęs, kad nelabai jie gali mane ir nustebinti. Mėgstu akmenis, kurie turi charakterį, o charakteriui įtakos turi ne brangumas, o kažkokia išskirtinė netobula forma, inkliuzai ir pan. Mėgstu spalvotus deimantus. Aš su jais pradėjau dirbti prieš 15 metų. Tada jie buvo pigūs, nes buvo manoma, kad jie nekokybiški. Po kokių trejų metų jie pabrango, nes pradėjau daug parduoti su jais darytų gaminių. Deimantų pardavėjai mano, kad kainų augimą lėmė mano kurti papuošalai, kurie ir išgarsino tuos akmenis visame pasaulyje.

Ar buvo tokių klientų, kurie prieš paklodami solidžią pinigų sumą už Jūsų darbus, pageidaudavo su Jumis susitikti ir pabendrauti?

Buvo. Ir dabar ateina į dirbtuves. Jeigu mano atstovas man pažada, kad tai bus malonus, inteligentiškas žmogus, aš tada nuvažiuoju su juo susitikti (juokiasi). Susitinku ne tik su turtingais klientais. Esu susidraugavęs su nuostabiomis keliomis moterimis, kurios gal neturi tiek pinigų, bet man įdomu su jomis pasikalbėti, nes jos supranta mano kūrybą kur kas labiau, nei tie, kurie maudosi piniguose.

Ar yra tokių darbų, kuriuos tiesiog vengiate rodyti viešai, o gal juos amžiams „palaidojote”?

Yra tokių, yra. Nedaug, bet yra. Juos palieku perdirbimui, jeigu matau, kad yra potencialo. Stengiuosi neišleisti į viešumą, nes po to labai nejauku būna, vis galvoju, kad taip apgavau žmogų. Nors jam tas papuošalas patinka, bet aš juk žinau, kad jis turi trūkumų. Tokiais atvejais stengiuosi visada išlikti sąžiningas.

Brangiausiai parduotas Jūsų kūrybos papuošalas.

Sunku pasakyti. Ar žiedas su akmeniu, ar koljė su akmeniu – abu vertingi, bet jų kainos skiriasi. Koljė gali kainuoti iki 1 00 000 JAV dol., o žiedas – 5 000 JAV dol., tačiau jeigu pastarojo akmuo vertas 300 000 JAV dol., tai, žinoma, jo kaina bus atitinkama.

Gal esate pamatęs savo darbą kažkokioje netikėtoje vietoje, pas netikėtą žmogų, ar gal buvo nutikusi kažkokia neįprasta istorija su Jūsų kurtais papuošalais?

Važiuojant priemiestiniu traukiniu visada malonu matyti, jeigu kuri nors moteris segi mano auskarus ar mūvi žiedą, bet į akis mano papuošalų nešiotojams vengiu lįsti. Paskutinis atvejis buvo, kai rado pamestą mano kūrybos žiedą ir atpažino mano autorystę. Pasidalino „Facebook”. Deja, iki šiol savininkė neatsirado. Aš tą žiedą paprašiau padovanoti Lietuvos bažnytinio paveldo muziejui. Jeigu jį parduos, tie pinigai liks muziejui.

Ar pamaloninate brangiausius šeimos narius ir artimuosius ypatingomis progomis savo kūrybos papuošalais?

Mes namie turime per daug papuošalų. Dangė vis sako, kad dar norėtų, o tai būna kelis kartus per metus, tai aš sakau, kad mums daugiau nebereikia. Dangė turi labai daug mano kūrybos papuošalų, esu jai nupirkęs ir kitų juvelyrų darbų, kurie man patiko.

Išvykote į JAV Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje. Ar nebuvo kilusi mintis grįžti į Lietuvą pastoviam gyvenimui?

Tie, kas išvažiuoja, visada svarsto panašius dalykus. Jeigu grįžčiau į Lietuvą, man reikėtų iš naujo prisitaikyti prie gyvenimo. Mano viskas dabar yra čia. O kas svarbiausia – mano visi artimi draugai yra čia. Todėl man išsikraustyti būtų sudėtinga. Draugystė labai pririša prie vietos.

Gyvename nuo New Yorko Manhattano 50 min. kelio traukiniu, Hudson upės slėnyje, nuosavame name. Čia daug gamtos. Dangė turi net du su puse daržo, kuriame auginame net savo bulves! Yra sodas. Nors esame miestiečiai ir su žemdirbyste niekada nieko bendra nebuvome turėję, kol neatsikraustėme čia. Esu pasodinęs nemažai japoniškų klevų ir savo namų teritorijoje puoselėju japoniško sodo tradicijas.

Antra vertus, mes į Vilnių grįžtame kasmet. Kai mano tėvai buvo gyvi, važiuodavome net kelis kartus per metus. Mano sesuo gyvena Kaune. Sūnus su šeima gyvena Vilniuje. Turiu dvejų metukų anūką, kurio dabar nuolat važiuoju aplankyti. Sostinės Vokiečių gatvėje tebeturime butą, kuris kažkada priklausė ir jame gyveno Dangės tėvas, poetas Paulius Širvys.

Paminėjote sūnų. Kiek žinau, jis nepasekė Jūsų pėdomis.

Sūnui 39 metai. Jis istorikas, dirba turizmo gidu ir yra labai laimingas tuo, ką daro šiuo metu. Jam tikrai gerai sekasi. Jis kalba penkiomis kalbomis, veda turistams turus po Vilnių ir jo apylinkes. Yra kažkurį laiką gyvenęs Airijoje, bet grįžo į Lietuvą. Dirba idealų savo charakteriui darbą ir iš to gyvena. Ko dar galima norėti?

Jūsų juvelyrikos dirbiniais puošiasi nemažai įžymių žmonių, išskirtinio visuomeninio statuso veikėjų, bet Jūs pats vengiate šiuolaikinio gyvenimo taisyklių. Nesilankote madinguose vakarėliuose, priėmimuose ir svarbiuose meno pobūviuose, kur paprastai mezgami naudingi ryšiai. Juk dabar svarbu būti pirmose gretose, nes visada yra didelės konkurencijos grėsmė. Sakyčiau, netipinė labai pasitikinčio ir tvirtai abiem kojomis stovinčio menininko pozicija.

Man to nelabai reikia. Aš turiu ratą žmonių, kurie labai mėgsta mano papuošalus ir, dėkui Dievui, tas ratas net po truputį platėja.

Aš neturiu apie ką kalbėti su dabartinės modernios meno kultūros atstovais, aš jų tiesiog nesuprantu. Nesuprantu apie ką jie kalba. Mene vertinu tai, kas dar nėra modernizmas. Todėl esu taip toli nuo modernizmo ir sąmoningai stengiuosi būti nuo jo kuo toliau, kaip tai tik įmanoma. Nuoširdžiai nekenčiu modernaus meno, nes manau, kad jame nėra nieko, išskyrus niveliavimąsi. Yra atskirų dailininkų, bet XX amžiaus abstrakcionizmo, o ypač konceptualaus meno negaliu pakęsti. Anksčiau labai mėgau, kol tai buvo draudžiama ir nepriimtina, nes atrodė, kad tas uždraustas vaisius yra skanus ir sveikas. Kai jau yra nebedraudžiama ir kai matai, į kur tai ritasi, darosi atgrasu. Puikiai pastebi amerikiečių rašytojas Tom Wolfe savo satyriniame kūrinyje apie šiuolaikinį meną „The painted word”. Jis išaiškina, kad XX amžiaus pradžioje menininkai nusprendė, kad tą naratyvą, kuris yra tapyboje, būtina atmesti ir kad menas bus grynas ir jam nereikės jokio paaiškinimo. Autorius įrodo, kad šiuolaikinis menas be paaiškinimo nėra vertas visiškai nieko, nes savyje neturi tos tikrosios emocinės, jutiminės šerdies. Taip yra ir su šiuolaikiniais moderniais papuošalais, kuriems būtinas paaiškinimas, kažkoks platus pristatymas, nes be šito jie lieka tik kūrėjo ego išraiška ir daugiau nieko.

Teko kelis kartus būti Lietuvoje parodų atidarymuose. Pasikartosiu, bet tikrai nelabai suprantu, apie ką tie šiuolaikiniai jaunesnės kartos kūrėjai kalba. Atsidūręs tokioje kompanijoje neturiu iš viso ką pasakyti, o jeigu pasakyčiau tai, ką galvoju, manau, visus baisiai įžeisčiau.

Kokio būdo esate? Ekscentriško, neieškote žodžio kišenėje ir galite rėžti žmogui tiesą į akis?

Paprastai ne, bet vis dėlto dažnais atvejais turiu stengtis išvengti kai kurių kompanijų, nes, kaip ir minėjau, galiu tuo metu imti ir pasakyti tiesiai tai, kaip man tuo metu atrodo, ir tų kompanijų dalyviams tai gali nepatikti.