CENTRAS - Gamta - NERIMASTINGOSIOS  STICHIJOS
(efoto.lt nuotr.)

NERIMASTINGOSIOS  STICHIJOS

Renata Šerelytė.

Kai žiūri į degančią Australiją, į naikinančią ugnies sieną, po kurios pilkose dykrose lieka sielvartingos į pelenus suakmenėjusios kengūrų ir koalų figūrėlės, be žado stingsta širdis. Ir tik mintyse tvinksi žodžiai – kas  tu esi, ugnie? Kas šaukia tau – „ugnie, sek paskui mane”?.. Kokią jėgą tu įkūniji, kokią ištarmę neši?..

O kai nuo iškapotų plikų šlaitų žemyn garma purvo nuošliaužos, paglemždamos namus ir sodus, kai miestų gatvėse sūkuriuoja purvinas vanduo, lyg šapus nešdamas automobilius, afišas, išverstas namų sienas, vėl norisi klausti: kodėl jūs ryjat mūsų namus ir mūsų gyvenimus, gaivalingieji vandenys?.. Kas pažadino jus ir paleido šėlti kaip įnirtusius apokalipsės žirgus?..

Kas supykdė, kas įžeidė, kas paniekino jus, nerimastingosios stichijos?

Žmonės, kaip įprasta, ieško logiškų įvykių priežasčių – negi juos už tai smerksi. Kur kas nejaukiau būtų, jei visi staiga mestųsi į kokią nors pragaištingą ezoteriką ir imtų tikėti, kad jau atėjo laikas, kai žemėn nusileis ateivių laivas ir pasiims keletą žmonių padermės egzempliorių (kuriam galui, aš nežinau, gal žmogaus giminės pratęsimui), o visiems kitiems leis pražūti, dangaus ašiai susikirtus su žemiškąja. (Beje, šią aliuziją pasiskolinau iš M. Bulgakovo „Šuns širdies”, kurioje smagu aptikti daug visokių naivią liaudį stebinančių ir gąsdinančių dalykų).

Taigi vieni, kalbėdami apie klimato kaitą, kaltina plastikinius šiaudelius ir maišelius, kiti – kietąjį kurą ir mašinų išmetamą anglies dvideginį, treti – pigios tekstilės gamintojus. Kitaip tariant, besaikį vartotojiškumą, kuris turi ir paprastesnį atitikmenį – godumą. O jeigu prie jo dar prisideda žmogiškoji tuštybė ir kitos mielos ydos… ak mįslingieji ateiviai, iš kur jūs bebūtumėt, iš Kentauro alfos, Betelgeizės ar netgi iš paralelinės visatos, neimkit  žmogiškųjų egzempliorių į savo laivą, nieko iš to nebus. Žmogiškumas be ydų  tiesiog neįsivaizduojamas. Žmogus negali  jų nugalėti pats. Užtat kokius egzempliorius beišsirinktumėt, genetiškai jie bus užprogramuoti toms pačioms ydoms ir tai pačiai vartotojiškumo pragaiščiai.

Todėl visada skeptiškai sutinku mokslininkų išvadas, kad kažkur neapsakomoje visatos tolybėje atrasta egzoplaneta, kurios sąlygos panašios į Žemės ir joje galėtų gyventi žmonės. O, gerasis Viešpatie, apsaugok nuo žmonių tas vargšes egzoplanetas ir jų kūriniją!.. Ar žmogui negana to, kad nesugeba tvarkytis jam sukurtoje Žemėje? Ko jie pridirbtų tenai?.. Nepaisant puikybės ir intelekto?.. Koks jau čia tas intelektas, jei degančios Australijos nesugeba užgesinti. Arba intelektui sužalotos koalos ir apdegę oposumai, sėdintys ant žmonių namų slenksčio ir laukiantys pagalbos, nerūpi. O tai dar blogiau.

Iš vaikystės atsimenu, kaip išdidžiai buvo skelbiama, kad žmogus nugalėjo ir pajungė sau visas gamtos stichijas. Kad paisyti  gamtos neverta. Kad galima draskyti žemę ir iškreipti upių vagas, nors tautų išmintis, užkoduota mituose ir legendose, tai draudžia.

Dabar žmogus, stichijų nugalėtojas, sėdi ant degančių savo namų slenksčio, galvodamas apie tolimus visatos pasaulius ir nesuvokdamas, kad stichijos yra nemirtingos. Ir egzoplanetose, ir sapnuose, ir amžinybėje.