„Noriu dalintis Lietuvos grožiu”

Kalbino Ramunė Lapas.

Vienas mėgstamiausių buvusios klivlendietės Ugnės Šilėnas užsiėmimų persikėlus gyventi į Lietuvą – išvažiuoti pasidairyti po kaimus, paupius, miškus. Visais metų laikais ji randa daug grožio, kuriuo nori dalintis su kitais.

Skaitytojus jau pasiekė naujas „Draugo”/ „Draugas News” kalendorius, iliustruotas gražiais Lietuvos vaizdais. Ta proga kalbiname nuotraukų autorę, Amerikos lietuvaitę Ugnę Šilėnas, jau 8-erius metus gyvenančią Lietuvoje.

Kas jums yra fotografija? Kaip nusakytumėte tą jausmą, kuris priverčia išsitraukti aparatą ir nuspausti mygtuką?

Visada mėgau vartyti bei skaityti knygas apie meną, kurios suteikė pirminį fundamentalių idėjų, asmenybių ir meno kūrinių, padėjusių man pamatyti pasaulį kitaip, suvokimą. Jaunystėje vis pavartydavau tėvelio „National Geographic” leidinius. Jaučiu nuolatinę meno muziejų, foto parodų trauką, o iš ten išsinešti įspūdžiai būna tokie stiprūs, kad norisi pačiai bandyti, eksperimentuoti perteikiant įvairiausius gyvenimo etapus fotokadrais. Norisi užfiksuoti ir išsaugoti tai, kas man atrodo įdomu.

Taip pat mielai dalinuosi nuotraukomis su draugais, esu aktyvi Instagrame.

Beje, ar fotografavote su „tikru” fotoaparatu? Ar jūsų pomėgis gimė jau skaitmeniniais laikais?

Dauguma sakytų, kad ir skaitmeninis yra tikras!

Pradžia buvo su mūsų pirmuoju „Olympus OM1” fotoaparatu, kai dar reikėjo nustatyti išlaikymą, Fstop ir tikėtis, kad fokusavimas bus geras ir viskas pavyks. Smagu prisiminti tuos laikus, ypač kai būdavo neramu, kiek gi tos fotojuostos nepanaudotų kadrų dar liko aparate… Nesant reikalui, nefotografuodavome!

Ar esate intuityvi fotografė, ar stengiatės perprasti ir techninius dalykus?

Vienu metu su skaitmeniniu aparatu, t. y. su tais pirmaisiais mobiliaisiais telefonais, fotografavau tik intuityviai. Sakyčiau, kad tada daug dėmesio nekreipiau į fotografavimo techniką (iš tikrųjų, tuomet nebuvo ir daug pasirinkimų). Prisimenu tą džiaugsmą – „point” ir „shoot”! 

Visuomet mano dėmesys krypo į kompoziciją, to jau buvau išmokusi su „tikru” fotoaparatu!

Dabar mėgstu būti „laisva” fotografe, renkuosi mobilius telefonus, kurie turi geriausią fotokamerą. Šiandien jie tokie išmanūs, turi labai daug fotografa­vimo režimų, tad tik belieka įsisavinti naujoves ir su jomis mokintis toliau. Šiuo metu daug eksperimentuoju su naujausiu Iphone.

Jūsų nuotraukose vyrauja peizažai, kartais į juos „įsipaišo” kokia sena sodyba, tiltas ar skulptūra… Traukia kaimo nostalgija? Kaip apibūdintumėte – ką labiausiai norisi fotografuoti?

Mėgstu viską fotografuoti. Absoliučiai viską.

Fotografuoju miestus, kaimus, gamtą… Sunkiausiai sekasi fotografuoti žmones ir maistą, to dar reikia rimtai pasimokyti. Tuo tarpu sėkmingiausiai pavyksta gamtos, kaimo, miesto vaizdų kadrai. Rimtai, viskas!

Lietuvoje jaučiu nuolat apimančią nostalgiją. Neįmanoma įvažiavus į kaimelį arba traukiant miškais, laukais ir pievomis nesistebėti surasta sena bakūže, beržais, ežerais, augmenija (ypač, kai aguonos ir rugiagėlės žydi) ir to nenufotografuoti. Labai noriu įamžinti Lietuvos grožį ir juo dalintis su visais. 

Pats procesas – papasakokite, kada ir kur fiksuojate vaizdus? Ar fotografuoti važiuojate specialiai, ar tiesiog atsitiktinis momentas gali tapti „fotosesija”?

Mano „fotosesijos” dažnai yra spontaniškos, jos gali vykti visur – namie, senamiestyje, einant gatve ar įsėdus į automobilį. Pamačiusi ką nors įdomaus, tuojau pradedu fotografuoti.

Labai mėgstame keliauti Lietuvos keliukais ir žvyrkeliais kiekvienu metų sezonu. Taip pamatom tikrą, gražią ir nuostabią Lietuvą. Stebuklingas jausmas apima važiuojant keliu pamatyti aplinkui žydinčius ir vėjo supamus rugius bei kviečius, begalinį aguonų lauką ir kasmet rasti bent dar vieną mėlynų linų pievą (kurių labai mažai bebūna).

Kartais ir specialiai išvažiuojame, ypač kai miškas apsnigęs ar po pūgos, arba pats vasaros gėlių žydėjimas pievose ar pavasariniai šlaitai pilni žibučių. Sutinkame parskrendančius gandrus, juos ir išlydime. Stebiu ir užfiksuoju, kaip gandriukai mokosi skraidyti…

Turėjom labai puikų sumanymą COVID-19 pandemijos metu, kai nebuvo galima išvažiuoti iš Lietuvos, sekmadieniais pasivažinėti ir vis iš naujo atrasti Lietuvos bažnyčias, ypatingai medines. Daug jų radome, ir kiekvieną esu nufotografavusi iš lauko ir iš vidaus. Mus lydėjo sėkmė, nes sekmadieniais rasdavom bažnytėles atrakintas. Mane labai domina šių sakralinių sta­tinių istorija ir architektūra. 

Kartais keliaujame be tikslo; būna, kad nukrypstam nuo kelio ir tikslo nepasiekiam, bandome jį pasiekti kitą kartą. Išvažiuojame bent du kartus per savaitę. Automobilyje turim dvi labai geras knygas; atverčiam naują puslapi ir turim naują tikslą, maršrutą.

Svarbiausia, reikia pabrėžti, kad mano vyras mane  labai gerai pažįsta ir yra pasiruošęs sustoti, kai tik ištariu „stop”. Labai daug kartų jam tenka apsukti automobilį dėl mano „įgeidžio”. 

Kas jums nuotraukoje svarbiausia – įvykis, spalvos, nuotaika?..

Įdomūs kasdieniniai įvykiai, šventės, spalvos (esu spalvų fanatikė). Jeigu mano nuotaika prasta, viskas greitai pasikeičia, kai tik išvažiuojame iš miesto į gamtą – tada svarbiausia pradėti fotografuoti. Man reikia vienos geros nuotraukos ir nuotaika bemat pagerėja. 

Matėte nemažai pasaulio – kuo unikalus Lietuvos peizažas?

Keliaujame daug, ypač gyvendami Europoje. Randu panašumų – kvapų, spalvų… Pvz., Škotijoje važiuojant per rūką jautiesi, tartum keliautum per Dubingius, o Airijos žaluma tokia, kaip ir žalių kalnelių laukai tarp Šilėnų ir Kernavės.

Kiekvienas kraštas savitas. Ir Lietuva unikali savo grožiu ir gamta.

Jau aštuoneri metai Lietuvoje – kas labiausiai patinka, kas galbūt mažiau?

Visada būsiu dėkinga, kad mums atsirado proga atsikraustyti į Lietuvą. Taip pat ir dėka dukros, nes ji panoro studijuoti Vilniuje (Lietuvoje gyvena jau 14 metų), pamilo šį kraštą ir jos kultūrą, ištekėjo, sukūrė savo verslą. Prisijungėme ir mes – įsigijome savo namus ir smagiai gyvename Vilniuje.

Aš buvau labai pasiilgusi įvairių metų sezonų, nes 27 metus gyvenome Texas. Todėl kiekvienas metų laikas Lietuvoje mane labai džiugina, kadangi vis randi, kad kažkas žydi – net ir žiemos metu sniege galima aptikti laukinių viržių žiedelių, eglės pačios gražiausios kai apsnigtos, o pavasarį laukiam sugrįžtančios saulės ir žiedų spalvų gausos.

Viskas patinka Lietuvoje, neturime jokių abejonių – miela gyventi, šalia turint šeimą ir naujų draugų.

***

Ugnė Stasaitė-Šilėnas gimė Clevelande 1950 m. Buvo aktyvi skautė, ateitininkė, skambino kanklėmis Čiurlionio ansamblyje.

1971 m. išvažiavo mokytis į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. Grįžusi į Clevelandą 1973 m. pradėjo studijuoti universitete sociologiją ir socialinius mokslus. Dirbo su paaugliais New Yorke, o 1992 m. dėl vyro darbo persikėlė į Austin, TX.

Augant dukrai dirbo namuose su pelno nesiekiančiomis organizacijomis. Gyvendama Texas Ugnė pradėjo gilintis į šokolado gaminimo bei maisto ruošimo ir tiekimo profesiją. Taip pat pradėjo rimtai domėtis interjero dizainu ir įsidarbino vienoje žymiausių namų interjero parduotuvėje.

2015 m. vyrui išėjus į pensiją, persi­kraus­tė į Lietuvą, kur prasidėjo naujas šei­­mos gyvenimo etapas.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Gruodžio 14 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 99)