Nuo direktoriaus ir mokytojo iki cukraus fabriko darbininko ir satyriko

Vyresnieji lietuviai pasakoja: kai tik Antanas Gustaitis pasirodydavo scenoje, visi pradėdavo juoktis, dar jam nė žodžio neištarus…

A. Gustaitis, nuo kurio mirties šiemet suėjo 30 metų – vienas ryškiausių ir originaliausių lietuvių rašytojų. Dramaturgas, poetas, satyrikas. Jeigu mums tektų jį pristatyti, ką papasakotume? Turbūt išvardintume pagrindinius gyvenimo faktus, kūrybinius pasiekimus… O kaip prisistato poetas?

Pakalbina pats save!

Mašinraštį su šiuo tekstu rašytojo archyve rado A. Gustaičio sūnus Algimantas Gustaitis. Manome, kad gyvenimo saulėlydyje pravestas poeto pokalbis su pačiu savimi, prisimenant vaikystę ir jaunystę Lietuvoje, skelbiamas pirmą kartą.     

Pokalbis su rašytoju Antanu Gustaičiu per Atlantą

– Gal per daug nesuklysime, konstatuodami, kad dabar vis labiau pageidaujami įžymesnių vyresniosios kartos žmonių atsiminimai, nes tai yra naudinga medžiaga ne tik falsifikatorių sukreivintai mūsų tautos vėlesnių laikų istorijai ištiesinti, bet ir audringų tos praeities dienų liudininkams geriau pažinti. Kadangi jūsų amžiaus kelias jau taip pat driekiasi net nuo prieš nepriklausomybių laikų ligi šiol, tai gal galėtumėte irgi bent vienu kitu žodžiu atsigrįžti ir į savo spalvingą praeitį?

– Atleiskite. O kas jums sakė, kad ji spalvinga? Be to, tai buvo ne mano amžiaus kelias, o tiktai siauras ir vin­giuotas šunkelis, kuriuo ir daugeliui kitų mano generacijos bičiulių ir bendrakeleivių anuo metu iš Lietu­vos kaimo teko klampoti į valdžią, gar­bę, tremtį, kalėjimus, o pagaliau – ir į grabą.

– Bet vis dėlto… Nors ir sakote, jog tai buvęs vien tiktai šunkelis, bet juo, be kito jums likimo suteikto paviržio, iki šios dienos po pa­žastimi atsinešėte net penkias savo satyrų knygas, nusipelnėte litera­tūros premijų, o jūsų kūrybos rink­tinė jau grįžo ir į Lietuvą. Taigi ne visiems taip gerai klojosi net ir gyvenimo autostradoje. Tik apie jūsų asmenį Lietuvos enciklopedijoje galime surankioti vos ke­lias sausas biografines datas ir tar­nybinius faktus: mokytojas, Vytauto Didžiojo universiteto hu­ma­nitaras, uolus prof. Balio Sruo­gos teatro seminaro dalyvis, radiofonų redaktorius ar direktorius, Vilniaus dramos teatro direktorius ir viskas. O gyvo žmogaus beveik taip ir nėra.

– Ne. Dar ne viskas. Užmiršote pa­čią svarbiausiąją profesiją: per Hitlerio ir Stalino malonę – karjeros viršūnėje dar ir Bostone „Domino” cukraus fabriko darbininkas. Betgi to gal ir pakanka. Juk ne visų atsiminmai yra tokie vertingi istorijai, kaip Sibiro kankinių, buvusių nepriklauso­mos Lietuvos politinės veiklos vete­ranų ir tautos pranašų. Be to, daugelis savo praeities atsapnavimuose da­bar stengiasi tik pasididinti, persigrimuoti ir taip pasigražinti, kad kuo reljefingesni „įsiamžintų”  istorijoje. Pavyzdžiui, kai kuriuose jų mes jau esame skaitę ir kaip šiandieninis po­litinis pirmūnas dar pradžios mokykloje jau yra planavęs savo partijos plat­formą, ir kaip dar lopšyje būsimam filosofui, aukštielninkam stebint lubose rėplinėjančią musę, pra­dėjo ryškėti visatos samprata, kaip dabar išgarsėjęs dailininkas kadaise kūdikio piršteliu ant pienu aplieto stalo jau genialiai nupiešė katiną ir kas pažadino įžymųjį poetą „sudėti” pirmą erotinį eilėraštį už jį daug vy­resnei piemenei ir išpranašauti tautos ateitį… Na, šitaip tai gal ir aš ga­lėčiau pasigirti, kad esu dar ir Pir­mojo pasaulinio karo herojus. Pa­vyz­džiui, karo metu mūsų ūkeliui atsi­dūrus tarp rusų ir vokiečių apkasų prie Dovinės upės, dažnai tekdavo ir man pratūnoti sode iškastoje duobėje, kai per galvą stūgavo patrankų svie­diniai, švilpavo kulkos, o tarpais toje simfonijoje pasigirsdavo ir riksmas „Urrra!” Bet giliausiai man į vai­ko sielą įsirėžusi liko tiktai to meto „Baltramiejaus naktis”, kai pas mus iš apkasų atslinkę trys „raguoti” vokie­čių kareiviai žvilgančiais durtuvais nukapojo bene dešimčiai mūsų vištų galvas… Kadangi, tai regėda­mas, aš net ir per graudžiai apsiverkiau, tai kažkoks „himelštosas” pakišo man po nosimi kruviną mūsų veislinio gaidžio galvą, kad nusiraminčiau ir šaltai įvertinčiau istorines permainas… Štai tau ir vaikystė, kaip sa­koma, jau psichologiškai formavusi būsimąjį žmogų ir šio pasaulio pažinimą.

– Tai tikrai siaubinga. Bet kur jūsų dar pirmosios mokslo dienos, kurias dabar visi atsimename ne tik su gaiviu malonumu, o ir su tos jau nebegrįžtančios jaunystės ilgesiu?

– O taip. Žinoma. Aš irgi  – kaip ir kiti… Taigi pirmiausia ir aš buvau mokomas poterių. Nuo „Tėve mūsų” ir  „Sveika Marija” net iki pat tada man visiškai nesuprantamų „griekų so­domiškų” ir pekliškose knygose pavaizduotame Paskutiniajame Die­vo teisme paskutiniojo Amen. Ir dar prieš kiekvienus pusryčius vienmarš­kinis paklupdytas ant kietų mo­liu plūktų grindų… Ir dar su virš galvos kybančia grėsme: jeigu suklysiu, tai po mirties Ganytojo lazda bū­siu pastumtas į kairę… Vadinasi, į vie­ną gretą su po obelim pasikorusiu kaimyno žentu… Su durpinyčioje pa­siskandinusia Bendravičiaus Onu­te… Su mūsų dėdę Liudvinave žydelio kar­čemoje užmušusiu Kajetonu Bu­roku… O kas tada?

– Ką jūs čia pasakojate! Negi šitaip juokaujate iš rimtų dalykų? Bet vėliau?

– Vėliau, 1916 metais, jau Mari­jampolėje pradėjau lankyti be vokie­čių okupacinės valdžios žinios prie bažnyčios įsteigtą lietuvišką mokyklėlę pradžiamoksliams. Deja, gal po mėnesio vokiečių žandarai mūsų iš­gąsdintose akyse sumušė mūsų mo­kytojus, mokyklą uždarė ir mus visus suvarė į mieste veikusią vokišką „šū­lę”, kurioje mokytojavo dargi tie pa­tys mus iš savo mokyklėlės išvaikę „prūsai”. O tarp jų – ir patsai brutaliausias žandaras, Mažosios Lietuvos suvokietėjęs mūsų tautietis Rimkus… Bet šio „vokiškos kultūros židinio” dar ir dabar nenoriu nė sapne prisiminti. Juk galite suprasti, kaip mums, 10 metų vaikams, buvo nepaprastai sunku iš karto pažinti ir vieną nuo kitos atskirti ne tik neregėtai išraitytas gotiškas raides, bet ir suprasti, kodėl reikia sakyti „der Hund”, bet „das Pherd”, – vadinasi, kodėl šuo yra vyriškosios, o arklys bevardės gi­minės, kai mums visi regimi ženklai rodė, kad abu gyvuliai yra vyrai… Be to, už kiekvieną klaidą kone kasdien visi paeiliui, lygiai berniukai ir mergaitės, klasėje viešai paguldyti ant taburetės, gaudavome tiek rykščių į kelnes, kol ašarodami pradėjome melstis „Vater unser” ir dainuoti „Deuts­chland, Deutschland ueber alles!”

Na, gal dėl to ir šitokio pedago­gi­nio metodo rezultatai ne vienam bu­vo lemtingi. Antai, vyriausiojo skyriaus stambokas pusbernis, neiškentęs Rimkaus egzekucijos, kartą vinimis pakaustyta klumpe pašokęs taip smo­gė savo kankintojui į kaktą, kad tasai net apsiliejo krauju ir prisvaigo. De­ja, nors šis drąsusis mokinys tuoj pat paspruko iš mokyklos, bet užaliarmuoti žandarai nusivijo jį net keturis kilometrus iki Rūdžių giraitės ir tenai begaudydami nušovė…

Ne geresnio likimo susilaukė ar nu­sipelnė ir kai kurie kiti anų dienų kaizerinių „kulturtrėgerių” lazdos augintiniai. Kiek pamenu, jau vėlesniais laikais vienas šios mokyklos auklėtinis sujaudino Marijampolę, girtas bandydamas papjauti savo girtus tėvus, ir dingo kalėjimuose. Kitas apiplėšė bažnyčią. Tarybinėje enciklopedijoje minimas irgi buvęs Rim­kaus dresūros jaunuolis Viktoras Pet­rikas, virtęs komunistiniu veikėju ir nacių okupacijos metu sovietų išmestas iš lėktuvo Marijampolės apylin­kėn desantininku, žuvo saugumo su­medžiotas.

Ir taip gal tik vienas dar atsimenamas mano bendraamžis ir tos žandarinės „šūlės” luošmena po daugelio metų, nepakeliamai pirmosios nelaimingos meilės kaitinamas, pavasario grožybėse staiga iššoko iš kviečių gubos ir savanoriškai paguldė galvą po traukiniu ant Kazlų Rūda – Marijampolė geležinkelio bė­gių… Gana, nes tokių pavyzdžių eilė būtų dar ilgesnė.

– Baisu. Dabar netgi neįtikėtina. Bet, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, toji policinė dresūra visiškai išnyko. Pasikeitė mokyklose auklėjimo ir mokymo dvasia, atėjo savi ir specialiai pedagoginiam darbui pasiruošę kultūrinin­kai, kurie diegė šviesą ir tėvynės meilę jaunajai kartai.

– Žinoma, žinoma. Viskas pasi­kei­tė, bet tiktai palengva ir vėliau. Ir ne taip greitai, kaip dabar Lietuvoje, kai, padvelkus laisvėjimo vėjui, per vieną naktį netgi buvę bedieviai stai­ga atvirsta į krikščionis demokratus. O man dar ir 1918 metais, kai ketvirtajame skyriuje netyčia iš „ragatkės” kreida iššoviau senmergei panelei mokytojai į kulnį, jau lietuvis mo­kyk­­los vedėjas pagal senus papročius žemėlapio lazda vis tiek patraukė per nugarą… Ir iš Marijampolės mokytojų seminarijos laikų šiandien su pa­garba atsimenu tik matematiką Fe­liksą Treigį ir Vakarų kultūros pa­vyz­dį – vokiečių literatūros mokytoją Klemensą Karklį, pirmąjį bent „Don Kichoto” santraukos į lietuvių kalbą vertėją. Tiesa, labai bičiuliškas buvo ir dailininkas Juozas Pautie­nius, kurio naudai už pažadėtą penketuką ramindavau jam nepaklusnią klasę… O savo buvusio direktoriaus, istorijos ir pedagogikos istorijos mo­kytojo, net buvusio viceministro An­tano Daniliausko, su kuriuo likimas buvo suvedęs ir vėlesniame gyveni­me, dabar nenoriu jokiais priekaištais paliesti, nes jį, gal ir vietoje ma­nęs, Sibiro tremtyje negyvai užėdė utė­lės… Amžiną atilsį jam.

– Bet jūs, žvelgdami iš daugelio metų atstumo, iš savo buvusių auklėtojų šiandien reikalaujate gal net per daug tokių dorybių, kurių anais laikais turbūt ir patys būtumėte neturėję. Juk lietuviškoji mokykla vis tiek išauklėjo ir jus tokį, koksai esate.

– Hm… Koksai esu?.. Gaila, kad aš patsai netgi tikrai ir nežinau, koks aš esu, nors, rodos, ir stengiausi lai­kytis graikų filosofo patarimo: „Pir­miausia pažink patsai save”. Be to, ka­žin, ar tikrai esu ir tų mano lan­kytų mokyklų auklėjimo produktas? Juk mano atmintyje per kelerius me­tus net klasės auklėtojai niekad nėra nuoširdžiai ir šiltai pasikalbėję su savo „avelėmis”, – pasiteiravę bent ko­kios jų materialinės sąlygos, ko­kios moralinės, religinės ar politinės problemos juo graužia ir [apie] kokią ateitį svajoja. O pačiam mokiniui iškėlus kokį nors ne pamoką liečiantį klausimą, mūsų mokytojas tuoj pat griežtai liepdavo sėstis ir dar pagra­sindavo elgesio dvejetuku. Ir šitaip kartais net tikybos dėstytojas kunigas…

Dėl to mano laikais jaunuolio asmenybė turbūt labiau formavosi už mokyklos sienų, revoliucinės literatūros, partinių ir ideologinių kovų dūmuose, negu mokyklos įtakoje ir at­lašių pedagogų tarnybinėje globoje. O dar liūdniau, kad tokie sausuoliai mokytojai kartais savo vadinamuosius auklėtinius yra patys pastūmėję ir į tragišką finalą. Pavyzdžiui, tokių valdininkų tarybos sprendimu, be ilgo svarstymo ir apeliacijos 1924 m. iš Marijampolės mokytojų seminarijos buvo pašalintas ir dabartinis mū­sų literatūros pažiba poetas Kazys Bo­ruta, vėliau atkentėjęs savo dalią tremtyje ir kalėjimuose. Panašiai iš seminarijos buvo išvytas ir mano bendraklasis (net buvęs savanoris) poetas Vytautas Montvila, po ilgų klaidžiojimų prigiedojęs netgi stalininių poterių ir dėl to 1941 m. be pasigailėjimo sušaudytas nacių okupacijos metu. Drauge su manimi 1927 m. seminariją baigęs Aleksandras Vosy­lius, su jokiu savo pedagogu niekad neturėjęs progos padiskutuoti savo pažiūrų, netrukus bandė nušauti A. Voldemarą ir patsai žuvo, o buvusi bendraklasė Izabelė Laukaitytė, vėliau įsijungusi į komunistinę veiklą, 1948 m. sušaudyta partizanų… Aišku, mes nežinome, kokia galėjo būti jų kitokia gyvenimo kreivė, bet vis dėlto…

Bet kodėl jūs pats irgi ren­gėtės tam dabar kritikuojamam pedagogo darbui ir paskui vertėtės ta profesija?

– Tik materialinių aplinkybių verčiamas. Mokytojų seminarijoje ne tik nereikėjo mokėti už mokslą, bet nuo pat pradžios gavau ir stipendiją. Nors iš tiesų, jaunystėje prisižiūrėję filmų, vaizduojančių žymiai platesnio horizonto gyvenimą,  taip troškau būti aktoriumi, jog kartą už kino bilie­tą pardaviau savo turtingesniam draugui netgi savo kepurę. Ir net gai­la, kad jau pirmieji pedagoginio dar­bo metai išsklaidė man iš akių visą tą gaivinančiąją užhorizontinio pasau­lio romantiką, grąžino į pliką realybę ir paskatino vėliau žvelgti net į labai puošnios asmenybės sudriskusį pa­mušalą.

Keista. Juk šiandien kiti net su pasididžiavimu pasakoja apie tokią reikšmingą savo švietimo veiklą ir savo buvusius mokinius, iškilusius netgi į rašytojus, daktarus, dvasios vadus ir ministe­rius, darančius garbę savo mokytojams.

Nuoširdžiai spaudžiu ir aš tiems darantiems mums garbę ranką. Gėriuosi ir aš visais tais iš ABC elementoriaus  išaugusiais į savo mokytojui nepasiekiamą aukštį vaikeliais. Tiktai kažin, ar jie taip pat su pasididžiavimu ir pagarba prisimena ir tas netgi kadaise pašaipiai vadintas „liaudies liktarnas”, kurios švietė jiems pradinį baso piemenėlio taką, kartais vedantį net ligi ministerio kėdės. O kadangi ir aš kurį laiką ėjau to „liaudies žibinto” pareigas, tai at­leiskite, jeigu per daug nusibosiu, pasakodamas gal tik man vienam  būdingus patyrimus.

Papasakokite, nes dabar visa tai jau irgi tiktai istorija.

Taigi… Baigęs mokytojų seminariją, 1927–1928 mokslo metais bu­vau paskirtas „švietėju” į pradžios mo­kyklą Dzūkijoje, netoli Stakliškių miestelio, beveik girioje. Tarp kitko, prieš mane iš ten jau buvo pabėgusi jauna mokytoja, kuriai įvarė  baimę kaimo bernai, bandydami naktį lįsti į jos kambarį pro langą… O šiaip – mo­kyklos patalpos buvo neblogos, išnuomotos geruose ūkininko namuose. Bet jų savininkas… Tai  buvo gal septynių pėdų ūgio samagono nevengiantis dzūkas, kuris, kaip patsai man draugiškai gyrėsi, pirmosios vokiečių okupacijos metu, gindamasis nuo rekvizicijų, jau esą užmušęs bene šešis vokiečius, okupacinės val­džios nuteistas sušaudyti, bet, primu­šęs dar ir kalėjimo sargą, sėkmingai nunėrė į girią ir išsigelbėjo. Bet mu­du, rodos, sugyvenome neblogai, nes aš kantriai klausydavausi jo pasakojimų, o jis, matyt, tik ir ieškojo tokio patikimo žmogaus, kuriam galėtų atverti savo širdį ir gal net palengvinti savo sąžinę. Ir savo nepaprastų žy­gių šis Dainavos šalies herojus savo legendose turbūt per daug ir nepadidino, nes jau mano atvykimo dieną jo dukters ūkaujamų vestuvių muštynėse jis vienam nepaklusniam zi­magorui savo metodu keliais perėjo per krūtinę ir sulaužė šonkaulius…

Na, dėl to aš nenorėčiau šito narsiojo dzūko pernelyg ir peikti, nes tasai gir­tas vestuvių dalyvis jau grasino ir man pirmai pažinčiai išmušti dantis, kad dievagojuosi, jog esąs širdies liga sergantis abstinentas ir nenoriu gerti jo siūlomo šnapso. Vadinasi, pirmoji mano „liaudies liktarnos” diena pasibaigė dar palyginamai gerai. O pas­kui aštuonis mėnesius pravegetavau taip, kaip tokiam „kultūros misionie­riui” ir skirta. Paaugusius ir padykusius vaikėzus, kuriuos čia merginos mokytojavimo metais, sako, šeimi­nin­kas apšveisdavęs botagu, jau pirmomis dienomis sudrausminau rimtais pamokymais ir pašaipiu žodžiu, o mažesnieji buvo geresni negu jų tė­vai. Iš jų tarpo tik vienas devynerių metų baibokas, pertraukos metu pa­si­slėpęs už svirno, mėgdavo užsirū­ky­­­ti senelio jam padovanotą ir „ma­chor­kos” prikimštą pypkę, bet tai truko neilgai, kol užuodžiau naminio tabako kamblių kvapą.

Šiaip laikas slinko nuobodžiai, nes jau po minėto pirmojo „susiarti­ni­mo su  liaudimi” pasiryžau laiky­tis atokiau net ir nuo ūkio mokyklą baigusios kaimy­no geltonkasės dukros, kurią jos tė­vai man tiesiog akiplėšiškai piršo. Tiesa, šeštadieniais ir sekmadieniais aplankydavau Stakliškėse geriau įsi­kūrusį kolegą mokytoją, asketišką kle­boną kun. Jėzukevičių ir jo kieto­kas „tėviškai globai” priskirtą buv. Perlojos partizanų vadą kun. Leonar­dą Petkelį, vertą ne tik platesnės mo­nografijos, bet ir psichologinio roma­no. O paskui ir vėl penkias vienuolio dienas po pamokų tūnojau savo kambarėlyje, skaitydamas atsivežtas knygas ir iš miestelio parsineštus laik­raščius, o pavasarį, sėdėdamas girioje ant kelmo, klausydavaus paukščių čiulbėjimo ir nepaprastai laukiau mokslo metų pabaigos. Na, ir toji die­na atėjo gegužės pirmąją, kai tėvai atsiėmė iš mokyklos paskutinį mano  išmokslintą jaunuolį kiaulių ganyti… Bet likimas, matyt, man buvo skyręs dar vieną kiek stipresnį pergyveni­mą, kad šio savo gyvenimo fragmento ilgiau neužmirščiau…

Kodėl jūs nutilote? Kas atsitiko?

Et… Nemalonu net pasakoti… Taigi… Buvo giedra paskutinė mėnesienos naktis, ir ilgai negalėjau už­mig­ti, džiaugdamasis, kad rytoj jau važiuosiu namo, grįšiu iš tamsios gi­rios į šviesų susiplanuotos ateities pa­saulį, rudenį įstosiu į universitetą, o gal kada nors ir į teatrą… Ir staiga išgirdau  kieme girto balso sultingus keiksmažodinius šūkavimus, paskui sieną drebinantį smūgį ir dūžtančių stiklų čerškėjimą. Pasirodo, į kiemą atrėpliojo girtas mano šeimininko gi­minaitis ir, keršydamas dėl kažkokių ten jų nesuvestų šeimyninių sąskai­tų, nuplėšė mokyklos iškabą ir taip smogė ja į miegamajam naudojamos kamaros langą, kad subyrėjo net jo rėmai. Na, o šitaip pažadintas iš mie­go, jau minėtos biografijos choleriš­kas dzūkas, iššokęs iš lovos ir vienmarškinis kieme prisivijęs triukšmadarį, ne tik duonos kepalo svorio kumščiomis priplojo jį prie žemės, bet, užnėręs prieklėty sugriebtas va­deles už kaklo, ėmė vilkti prie šulinio svirties pakarti… Tad galite įsivaizduoti, koksai išgąstingas kilo visų mū­sų namo „bendruomenės dvasių” klyksmas, nes jau subėgę nei žmona ir nei sūnūs niekaip neįstengė iki pa­mišimo įtūžusio savo šeimos diktatoriaus sutramdyti. O tada jau ir aš, pusnuogis įskridęs į šią dramą, drau­giškais žodžiais spėjau dar nuglostyti jo pasiu-timą, šiaip taip ištraukiau iš jo rankų ja rišamą prie svirties virvę ir išlaisvinau iš kilpos jau pritroš­kusią ir pamėlynavusią nelaimingojo žmogelio galvą… Taigi dabar sakyki­me, jog tai buvo gal toksai vienintelis ir reikšmingiausias  mano liaudšvie­tė­jo nuopelnas. Bet kažkodėl rytą, pas­kutinį kartą išvykdamas autobusu į Kauną, jau nebenorėjau netgi atsigrįžti į tolumos rūke paliekamą savo mokyklą.

Po tokių patyrimų turbūt jau nenorėjote grįžti ir į mokytojo profesiją?

O vis dėlto grįžau. Vytauto Di­džiojo universitete greta lietuvių ir vokiečių literatūros ir kalbų studija­vau ir pedagogiką, o studentaudamas uždarbiavau tiktai privatinėmis pa­mokomis. Stiprinau pataisas gavusius gimnazistus, mokiau norinčius pakilti į aukštesnę tarnybos kategoriją vyresnio amžiaus valdininkus, bū­simus karininkus, į šviesą besi­ver­žiančias pritemusios atminties senmergėles, net Marijonų gimnaziją padegti bandžiusį neklaužadą. Be to, mokiau lietuvių kalbos „s” nuo „š” ir „z” nuo „ž” nesugebėjusį atskirti Marijampolės žydų gimnazijos direktorių ir universiteto chemijos profesorių Šapiro. Po universitetinių laikų dar porą metų teko mokytojauti Aukš­­tadvario vidurinėje mokykloje po šaunios poetės Galinos Lukauskai­tės-Poškienės sutrumpėjusios tarnybos, kur dėsčiau lietuvių ir vokiečių kalbą.

Bet apie tenykščias „kultūri­nes sensacijas” šį kartą nieko nekal­bėsiu, nes, kaip matote, aš atsimenu vien tokius įvykius, kuriuos reikėtų užmiršti, tad gali susiklostyti visiš­kai klaidingas vaizdas net apie visas ir nepriklausomybės laikų mokyklas, kai iš tikrųjų jos paruošė derlingiau­sią dirvą mūsų kultūros prodai­giams, ugdantiems dar ir šių dienų vai­sius. Juk nemaža dalis dabartinių lituanistų ir tiksliųjų mokslų atsto­vų, net Lietuvos mokslo akademijos narių buvo dar anų laikų mokiniai ir studentai, o kartais ir sunkiai suvaldomi talentingi išdykėliai.

Žinoma, nenutylėtina, kad iš tų senųjų daigų išaugo ne tiktai savas profesinis teatras, muzikos mokyklos, dailės menas ir apvalios filosofų galvos, bet, nelaimei, ir mūsų istorijos falsifikatoriai, Stalino trubadūrai ir inkvizi­ciniai tardytojai, kurie degino savo tautiečiams padus, laužė kaulus ir pjaustė laisvės žodį skelbiantiems liežuvius.

– Bet jūs, kaip matyti, iš tos gar­bingos pedagogo profesijos vis tiek išvairavot į visiškai kitą kul­tūrinės veiklos krantą.

– Na, gal ir dėl to, kad, nors bū­damas gal ir neblogas mokslo žinių piltuvėlis, bijojau ateityje ir patsai su­vaikėti, kaip dažnai atsitinka dau­geliui ilgamečių mokytojų. Bet už tą naują gyvenimo posūkį galiu būti dė­kingas tiktai jau savo tikrajam auklėtojui ir prorektoriui prof. Baliui Sruo­­gai, kuris ištraukė mane iš Aukšta­dva­rio progimnazijos, reko­men­davo Klaipėdos krašto gubernatoriui Vla­dui Kurkauskui ir jo spaudos pata­rė­jui rašytojui Ignui Šeiniui naujos radijo stoties programos ve­dėjo pa­rei­goms, o paskui jau buvau ir šiuo, ir tuo, kol Amerikoje –  dar 20 metų Bostono aukštesniosios litua­nistinės mokyklos direktorium ir mo­kytoju, „Keleivio” linotipininku bei redaktoriaus padėjėju ir jau mi­nėtu cukraus fabriko darbininku.

Bet jūs vis tiek mūsų tautą ir valstybę nusiaubusiuose uraganuose daug laimingiau išvairavote į ramią savo amžiaus prieplauką, negu kai kurie jūsų draugai ar profesoriai.

Tiktai per plauką… Kadangi Klaipėdos radiofone skleidžiau propagandą prieš Hitlerį, naciams okupa­vus Klaipėdos kraštą, gestapinin­kai suėmė ir visą parą tardydami kei­kė ir grasino kacetu, bet paleido, kaip ir kitus Didžiosios Lietuvos valdi­nin­kus, pažadėdami netolimoje ateityje dar susitikti ir pasikalbėti „rimčiau”.

Vilniaus radiofone, užklupus Sta­lino „išlaisvinimui”, tarnyba pasida­rė la­bai nemaloni ir pavojinga, tad ne­paprastai džiaugiausi, kai Antanas Venc­lova paskyrė mane į Vilniaus dramos teatrą, kuriam bičiuliškai va­dovavome drauge su režisierium Ro­mualdu Juknevičium. Ir tai buvo gal patys šviesiausi mano gyvenimo me­tai. Bet, deja, ir vėl…

Jau pirmomis nacių okupacijos dienomis gestapas pradėjo medžioti tuos, kurie kadaise koneveikė Hitlerį. Tada sušaudė ir nusipelniusius Ma­žosios Lietuvos veikėjus ir buvusius uo­lius mano ra­dijo programos bendradarbius Jago­mastus ir jų veikliau­sią – Oną Vil­man­tienę, vieną linksmą programos dalyvį, sako, Til­žės kalėjime pakorė, kitus mažlietuvius bendradarbius iš­vežė į kacetus ir ieškojo manęs. Lai­mė, kad tuomet susipažinau su kultū­ringu, humaniš­ku ir lietuviams pa­lan­kiu vokiškuoju radiofono virši­nin­ku dr. Alfred Mai, kuris mane ne tik apsaugojo nuo ges­tapininkų nagų, bet ir emigracijoje padėjo nusidangin­ti net arčiau Švei­carijos sienos į Ravensburgą.

Tiesa, iš Karaliaučiaus drauge su lenkų ir prancūzų belaisviais dar buvau nu­vežtas atgal į Lietu­vą prie Tauragės kasti vokiečiams ap­kasų, bet iš tenai visi lietuviai kitą dieną pabėgome, o nuo tokios pakarto­tinos grėsmės iš­gelbėjo Karaliau­čiaus subombardavimas. Taigi šiandien tebūtų verta tiktai kelti taurę už laimingą praeitį.

Testamentas

Pasirašau. Ir ačiū tau, Kūrėjau
Dievų, stabų, herojų ir sliekų!
Ką nupelniau, gavau, pirkau, turėjau,
Karštoj širdy per kančias išperėjau
Ar paverčiau uliodamas nieku –
Vėl palieku.

Jums palieku žodžius, kurie gaivino
Kurčių ausis skambėjimu tiesų.
Keiksmų maldas politikų pingvinų.
Vardan mergų, linksmanamius vynų
Ir protestą nužeminto žmogaus
Žemiau dangaus.

Tegul svaigiam pasaulio Babilone
Žėrės akliem naujų dienų žara,
Šauks pranašai į padėkos kelionę
Už gausią indulgencijų malonę
Ir laimę, kurios pasakoj nėra:
Urra!

Draugam lygiom skiriu padangių mėlį,
Vaizdus veidų, kuriuos lig šiol myliu,
Ir grąžinu su grauduliais į smėlį
Aistrų džiaugsmus ir kūną – piltuvėlį.
Ištiesintą tarp graboriaus gėlių
Su baltu dramblio kaulo gaideliu…

1990 m. balandžio 3 d.
Antanas Gustaitis