Rimas Černius.
Sekmadienį, gegužės 15 dieną, Morton gimnazijos auditorijoje, Cicero priemiestyje Lietuvių Opera Čikagoje atliko Franz Lehar operetę ,,Paganini”. Praėjusiais metais šio pastatymo nesulaukėme, nes buvo keblumų su solistų iš Lietuvos vizomis. Džiugu, kad nors ir pavėluotai, pagaliau ,,Paganini” premjera įvyko.
Operetė ,,Paganini” neturi tokio pasisekimo kaip Strauss ,,Šikšnosparnis” (Die Fledermaus) ar to paties Lehar ,,Linksmoji našlė”. Gal šios operetės populiarumui kenkia pati tematika? Muzikos istorijoje Paganini yra įdomus asmuo, užima ryškią vietą tarp kompozitorių ir smuikininkų. Ir jo gyvenimas, atrodo, turėtų būti įdomus. Tačiau Lehar operetė ,,Paganini” apsiriboja vienu epizodu, būtent – jo tariama meilės istorija su Napoleono seserimi, kunigaikštiene Anna Elisa. Operetė iš dalies paremta istoriniu faktu. Nuo 1805 m. iki 1808 m. Paganini buvo oficialusis karališkojo dvaro rūmų smuikininkas Italijos mieste Lucca. Tuos rūmus valdė kunigaikštis Baciocchi, o Napoleono sesuo Elisa buvo kunigaikščio Baciocchi žmona. Lehar operetėje Paganini ir Elisos meilės istorija baigiasi nesėkmingai: Paganini kunigaikštienę palieka ir atsiduoda vien savo menui, savo smuikui. Linksmosios operetės herojus Paganini galų gale lieka vienas.
Pagrindinį Paganini vaidmenį atliko Raimondas Baranauskas. Savo liekna figūra, tamsiais ilgais plaukais ir juoda apranga jis buvo panašus į paveiksluose vaizduojamą Paganinį. Baranauskas įtikinamai pavaizdavo ir griežimą smuiku. Antrajame veiksme, kai Paganini koncertuoja karališkojo dvaro rūmuose, atrodė, kad jis tikrai griežia, nors smuiko partiją iš tikrųjų atliko smuikininkė Linda Veleckytė-Nussbaum.
Kunigaikštienės Elisos vaidmenį atliko Čikagos lietuviams gerai pažįstama solistė Nida Grigalavičiūtė. Solistė yra dainavusi pagrindines partijas daugelyje Lietuvių operos pastatymų. Ir laikysena, ir išvaizda, ir apsirengimu ji tiko Napoleono sesers, kunigaikštienės Elisos vaidmeniui. Lengvai buvo galima patikėti, kad čia Napoleono sesuo, linkusi valdyti, įsakinėti. Sunkiau, mano nuomone, buvo patikėti jos ir Paganini meile.
Savo puikia ir komiška vaidyba pasirodė Gediminas Maciulevičius, atlikęs juokingą markizo Pimpinelli vaidmenį. G. Maciulevičius scenoje jautėsi labai laisvai. Jo vikrumas įnešė gyvumo ir linksmo sąmojaus. Markizui Pimpinelli gyvenime rūpi tik du dalykai: moterys ir moterys. Iš Paganini jis mokosi moterų viliojimo meno, tačiau jam tai sunkiai sekasi. Jo bandymai suvilioti moteris antrajame veiksme sukelia daug gardaus juoko.
Puikia vaidyba pasižymėjo Kristina Siurbytė, kuri atliko elegantiškos primadonos Bella Giretti rolę. Ji sėkmingai vaizdavo moterį, kuri savimi pasitiki ir dėl kurios vyrai kraustosi iš proto. Antrajame veiksme ji priverčia Paganini dedikuoti jai dainą, kurią jis parašė kunigaikštienei Elisai. Tačiau iš meilės trikampio – Elisa, Bella ir Paganini – nieko neišeina. Elisa turi grįžti pas savo vyrą, kunigaikštį Baciocchi. Bella nutaria tekėti už Pimpinelli. O Paganini, atsisakęs abiejų moterų, pasiduoda savo pirmajai meilei – smuikui.
Operetėje yra daug šalutinių vaidmenų, kuriuos sėkmingai atliko solistai, atvykę iš Lietuvos, kartu su vietiniais solistais. Kunigaikščio Baciocchi vaidmenį atliko Benjaminas Želvys. Grafo Hedouville – Linas Sprindys. Impresarijaus Bartucci – Dainius Bervingis. D. Bervingis taip pat scenoje jautėsi labai laisvai. Jam čia, be abejo, padėjo choreografinis išsilavinimas – D. Bervingis yra Kauno muzikinio teatro baleto trupės vadovas. Jisai taipogi buvo ,,Paganini” operetės choreografas.
Šokėjai pasirodė kiekviename veiksme. Pirmajame veiksme jie buvo šokantys miestiečiai, antrajame – šokantys tarnai ir pagaliau trečiajame – šokantys čigonai. Jų šokiai pagyvino operetės scenovaizdį. Tačiau man choreografija atrodė šiek tiek per paprasta, nelabai išradinga. Įdomu, kad šokti reikėjo net ir solistams. Linksmai žiūrovus nuteikė nuotaikingas Pimpinelli ir Bellos šokis antrajame veiksme.
Operetės muzika rūpinosi dirigentas Julius Geniušas ir chorvedė Jūratė Grabliauskienė. Muzikos atlikimą geriau gali aptarti muzikos žinovai. Mano ausims ir solistai, ir choras, ir orkestras skambėjo gražiai ir sklandžiai. Operetės muzika yra melodinga. Ypač gražiai skambėjo meilės daina, kurią Paganini sukūrė savo mylimajai Elisai.
Sklandi buvo ir režisūra, kuria rūpinosi režisierius Kęstutis Jakštas. Choras stengėsi būti judrus, vengė statiškumo. Tik trečiajame veiksme, mano nuomone, kontrabandininkų vaidyba buvo kai kur perdėta. Solistai scenoje buvo įtikinami. Šokėjų pasirodymai gražiai derėjo prie choristų.
Po žiemos šalčių pavasarį norisi pasiklausyti ką nors linksmesnio, šviesesnio. Gal todėl ir logiška Čikagos lietuvių operai pavasarį statyti operetes. Tačiau man gaila, kad Čikagos lietuvių opera virsta lyg ir Kauno muzikinio teatro padaliniu – Čikagos lietuvių operete. Ar būtina tiek daug solistų ,,importuoti” iš Lietuvos? Argi neturime pakankamai vietinių? Taip pat nesuprantu, kodėl nebegalima statyti operos? Manau, kad pasiryžus statyti operą, choras labiau domėtųsi pastatymu ir mieliau dainuotų operines chorines partijas, kurios reikalauja didesnių pastangų, bet atneša svaresnių muzikinių rezultatų.
P. S. Redakcija tikisi, kad kiti skaitytojai pasidalins savo įspūdžiais, vertinimais bei mintimis – tiek apie matytą ,,Paganini” spektaklį, tiek ir apskritai apie Lietuvių Operą Čikagoje ateities perspektyvas.
– Red.