DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Virginija Petrauskienė.
Praėjusių metų gruodį Pasaulio lietuvių centre Lemonte buvo surengtas susitikimas su keliautojais aplink pasaulį, projekto „1000WOW” dalyviais, Audriumi ir Alma Sutkais, sutuoktinių pora iš Panevėžio. Čikaga tapo jų pirmojo kelionės etapo paskutiniuoju tašku. Nuo šios jų kelionės pradžios – praėjusių metų lapkričio – iki pirmojo etapo pabaigos Čikagoje praėjo vieneri metai, vienas mėnuo ir vienuolika dienų. Per tą laiką buvo apsilankyta Antarktidoje, pervažiuota Pietų, Centrinė Amerika, Kanada ir JAV – iš viso nuvažiuota 90 tūkstančių kilometrų. Dabar keliautojų laukia trumpas poilsis, po kurio ketveriems metams suplanuotas maršrutas aplink pasaulį bus tęsiamas – antrieji metai skirti Australijai ir daliai Azijos.
Audrius ir Alma įgyvendina savo svajonę keliauti aplink pasaulį ir pamatyti 1000 nuostabiausių objektų. Todėl ir projekto pavadinimas – „1000WOW”. Baigę kelionę, jie žada išleisti fotografijų albumą. Praėjusių metų pabaigoje pora pardavė savo su meile statytus ir įrengtus namus Panevėžio rajone, o iš dalies gautų pinigų įsigijo du kemperius, kuriuos pavadino Troba ir Gryčia. Vienu iš jų per visą Amerikos žemyną keliavo patys, o kitą nuomojo prie jų kelionės metu prisijungusioms kitoms keliautojų poroms.
Kas porą mėnesių Sutkų bendrakeleiviai pasikeisdavo. Kelionės pabaigoje trumpam keliautojų komandos atokvėpiui savo svetingus namus pasiūlė viename iš Čikagos priemiesčių įsikūrę Almantas ir Jovilė Paulavičiai.
Prieš išskrisdami iš Amerikos žemyno, keliautojai sutiko „Draugo” skaitytojams papasakoti savo pirmųjų metų kelionės įspūdžius.
Mūsų pašnekovas – kelionės sumanytojas, patyręs keliautojas Audrius, kuris jau ne vienerius metus savo laiką skiria bekelės automobilių sportui. Jis 2002–2005 metais yra kelis kartus įveikęs sunkiausią „Ladoga Trophy” maratoną ir jame laimėjęs pirmąją vietą TR3 kategorijoje. Keliautojas kartu su žmona buvo dalyvavęs visureigių ekspedicijoje „Altajus-Mongolija-Baikalas”, visureigiu apkeliavęs Europą, Afriką, Sibirą ir Uralo kalnus.
Kaip jaučiatės baigę kelionę po Ameriką ir atvykę į Čikagą? Kokie patys šviežiausi įspūdžiai?
Šią pirmųjų metų kelionę buvome suskirstę į septynis etapus, kuriuos įveikėme per 13 mėnesių. Kiekviename iš jų keitėsi mūsų draugai bendrakeleiviai. Mes keliavome su Gryčia, o bendrakeleiviams kiekvienam etapui nuomojome Trobą. Į Čikagą atvykome kartu su mano pusbroliu Giedriumi Sutkumi ir jo žmona Nemira. Mus nustebino tai, ką mes čia radome: Lemonte esančiame PLC įsitikinome, kad čia tikrai yra antroji Lietuva. Jeigu reikėtų rinktis, kur gyventi užsienyje, pasirinkimas būtų aiškus – Čikaga. Tačiau kol kas turime Lietuvą, kurioje mums labai gera gyventi.
Pagal pirminį šios kelionės planą turėjome finišuoti Vancouver mieste, atrodė, kad iš ten bus pigiau laivu perplukdyti kemperius į Australiją. Bet taip atsiko, kad Australijoje susiradome kitus automobilius, paskaičiavome, kad taip bus pigiau negu gabenti Gryčią ir Trobą. Taigi, abu kemperiai jau plaukia į Lietuvą. Per tą laiką, kol mes būsime Australijoje, jie bus tvarkomi, remontuojami, rengiami kitam kelionės etapui.
Šiame, paskutiniame pirmųjų metų kelionės etape, JAV, per anksti žiema atėjo. Mus „prispaudė”, likus trim savaitėms iki finišo jau buvo minusinė temperatūra, daug kur pasnigo. Teko išleisti iš kemperių vandenį ir tris savaites „pravalkatavome”, neturėdami vandens nei indams plauti, nei dušui mašinose. Tekdavo praustis sustojus „trockstopuose” arba kempinge. Bet jau ir kempingų apie 80 procentų uždaryta. Planavome finišuoti gruodžio 20 dieną, bet „Atlantic Express” pasakė, kad 17 dieną turime pakrauti kemperius kelionei į Lietuvą. Atvažiavome 13 dieną, kaip tik jau baigėsi automobilių draudimai.
Automobiliai atlaikė, o kaip žmonės? Keliavote, gyvenote mašinose vienerius metus, vieną mėnesį ir 11 dienų, tiek laiko nebuvote namie…
Mes nebeturime namų, juos pardavėme. Lietuva bet kokiu atveju nuolat mūsų mintyse. Ir pirmomis dienomis, ir pirmais mėnesiais jauti tą ilgesį. Bet aš visą laiką lyginu su kitomis situacijomis. Juk daug žmonių turi artimųjų, kurie yra kalėjime, arba gyvena emigracijoje ir jie retai pasimato. Mūsų projektas „1000WOW” yra darbinis, mes ne pailsėti važiavome. Kai PLC sakėme, kad grįžę iš Australijos norime pasiimti atostogų pusei metų, tai žmonės juokėsi. Daugeliui atrodo, kad mūsų kelionė aplink pasaulį yra atostogos. Bet iš tikrųjų tai darbas. Darbas iki smulkmenų. Tu gali leisti pasiimti vieną išeiginę per savaitę, tai labai gerai. Bet kartais ir to neišeina. Visi etapai labai skirtingi, kada tu važiuoji Pietų, Centrinėje Amerikoje, kur prastesni keliai, daug sienų, tau 3–4 dienas kartais tenka praleisti pasieniuose. Be to, iš Columbijos kėlėmės į Panamą, 4 dienas konteineriuose plukdėme mašinas. Tuos dalykus sunku įvertinti, kiek laiko užims. Tos dienos niekur neprapuola nei versle, nei gyvenime. Jas turi „atidirbti”, „atbėgti”. O dar labai drausmina tai, kad draugai, kurie kartu važiuoja, tam tikrame mieste turi skrydžio bilietus. Privalome suspėti įveikti etapą laiku.
Keliaujant dažnai nutinka taip, kad tik pradžioje stebiesi ir žaviesi nauja šalimi. Bet po kurio laiko pripranti prie naujos aplinkos, ji tampa tavo kasdienybe, kurioje „pameti” stebuklus. Ar dažnai pavykdavo „išsiplėšti” iš kelionės rutinos ir patirti akimirkos, dienos grožį ir stebuklą, prisiminti, kad tai, ką jūs darote, yra fantastika?
Mes negalvojame, kad darome kažkokius fantastiškus dalykus. Yra projektas, kelionė, pavirtusi į gyvenimo būdą. Daugumai žmonių atrodo, kad mes darome kažką ypatingo. Taip, mes pasiryžome pakeisti savo gyvenimą. Bet aplinkui yra daug didesnių pasiryžimo pavyzdžių: pvz., kam pasiryžta žmonės, kad nugalėtų ligą – kartais tam prireikia nežmoniškų jėgų. O mūsų projektas – mes suaugome, vaikai užaugo, „išskrido” iš namų. Mums pavyko susitvarkyti, susiderinti galimų problemų tikimybes (juk namuose tėvai liko)…
Apie grožio matymą arba jau nebematymą: taip, kasdienybė užgožia, pasiglemžia dėmesį ir kartais pradedi nebematyti grožio. Manau, kad mums tas pasireiškė Meksikoje: kai važiuoji, lankai gražiausias pasaulio majų ir inkų piramides, o jos tau ima atrodyti visos vienodos, nebegali stebėtis ir džiaugtis, net, atrodo, nebežinai, ką fotografuoti.
Mes pradėjome nuo Antarktidos. Po jos nuvažiuoji į kokį ledyną, matai, kad gražu, bet prisimeni Antarktidą, kur nuo baltumo reikia akinių, kur taip viskas ryšku. Arba Kanadoje 1000 kilometrų keliavome, kad pamatytume Drumheller vietovėje esančius gamtos suformuotus smiltainio „grybus”. Nukeliavome ir nusivylėme: pamatėme kelis maždaug 2 metrų aukščio „grybukus”. O tokių, tik kur kas įspūdingesnių gamtos formuočių Bolivijoje ir Peru matėme besidriekiančių kilometrais. Kiekviename etape buvo tokių objektų, apie kuriuos pagalvoji: jeigu anksčiau nebūtume aplankę įspūdingesnių, gal ir tas atrodytų įspūdingai. Todėl vertinti sudėtinga. Norėtųsi neskubėti, daugiau laiko skirti, bet tuomet mūsų kelionė išsitęstų dvigubai – taptų ne ketverių, o aštuonerių metų projektu.
Kartais būna: planuoji kelionę ir tikiesi vieno, bet joje atsiranda netikėtų dalykų, kurie viską nušviečia netikėtomis spalvomis. Ar tą patyrėte?
Kartais koks nors vietinis pataria nuvažiuoti, pasižiūrėti vietą, apie kurią nebuvai girdėjęs ar planavęs aplankyti ir paaiškėja, kad tai kelis kartus gražiau už išreklamuotus komercinius objektus. Mes iš tikrųjų važiuojame ne per 1000, per 1400 objektų. Ir kiekviename etape atsiranda naujų, neplanuotų.
Bet 1001-asis „wow” tai yra mūsų šioje kelionėje sutikti žmonės. Mes gyvendami, bėgdami užmirštame žmones, kurie mumis rūpinasi, pamirštame jiems padėkoti. Almantas, kuris pakvietė mus apsistoti savo namuose, yra vienas iš mūsų atradimų. Pirmais kelionės mėnesiais, jis mums parašė, teiravosi, kaip sekasi. Po kurio laiko pakvietė: kai būsite Čikagoje – užlėkite. Po to vis parašydavo, nes sekė mūsų kelionę. Su juo pirmą kartą susitikome Amerikoje, jie su žmona Jovile savo kelionės maršrutą priderino prie mūsiškio. Keliaudami susidraugavome, tris dienas praplaukiojome, jo dėka aplankėme Rainbow Bridge, apie kurį nežinojome. Kai pradedame šnekėti apie sutiktus žmones, tai mes patyrėme iki šiol nepatirtą jausmą. Pernai šventėme Kūčias Cusco, Peru. Susėdome prie bendro stalo su keliautojais iš maždaug 20 valstybių, vieni kitus pavaišinome. Bet koks jausmas apima, kai atsisveikini su tais žmonėmis ir išsiskirstai tarsi visam laikui, bet paskui vėl netikėtai susitinki visai kitame taške, tarkime, Brazilijoje, už 3000 kilometrų. Tie susitikimai su kelionėje jau sutiktais žmonėmis nesusitarus – džiaugiesi kaip giminaičius sutikęs, apsiašaroji apsikabinęs. (Mėgstu sakyti, kad Dievas durnius suveda į vieną krūvą). Kelionėje sutikti Magy su Carlu – ispanų pora, važiuojantys su didžiuliu sunkvežimiu, mes su jais Peru šventėme Naujus metus prie vandenyno. Po to kartą vieni su kitais prasilenkėme greitkelyje – pasimojavome, o antrą kartą Columbia San Agustin mieste archeologiniame parke nuėjome pavalgyti, o grįžę randame jų raštelį – labas, mes esame netoli, norime susitikti. Tai čia kalbant apie žmones, vieną iš kelionės stebuklų.
Kokios vietovės padarė didžiausią įspūdį? Į kurias norėtųsi grįžti dar kartą?
Išvadas daryti galima tuomet, kai viską pamatai. Sunku pasakyti, reikia laiko, kad susigulėtų tie įspūdžiai. Dabar nukeliauta tik ketvirtadalis numatyto maršruto. Tačiau iš to, ką pamatėme, liko svajonė dar kartą aplankyti Antarktidą, nes tą žemyną mes tik „pačiupinėjome” , bet vaizdai ten „kosmiški”. Gal ir banalu sakyti, bet man labai patiko Machu Picchu, ten kažkas nenusakomo, sunkiai suvokiamo. Labai įspūdingas objektas. Ir ta kelionė į kalnus traukinuku nuostabi: išlipi ir aplinkui matyti tik debesys. O kai jie prasiskirsto, pamatai kalnuose miestelį. Ne be reikalo jį atrado tik 1960 metais, Machu Picchu sunkiai matomas, pasislėpęs kalnuose. Iki jo labai sunku nusigauti. Dar kartą norėtųsi aplankyti Meksiką, liko nepamatyta Alaska, norėtume į ją nukeliauti.
Ar nė karto nepasitaikė patekti į avarinę situaciją?
Mes turėjome vieną rimtą autoįvykį trečiame etape, likus dviem savaitėms iki to etapo finišo. Tąsyk vienas mūsų automobilis buvo sudaužytas iki tokios būklės, kad Lietuvoje kai kurie jau net neberemontuoja tokių mašinų. Taip atsitiko, kad kemperis Troba įvažiavo į kemperį Gryčią. Tai įvyko Peru, likus septyniasdešimčiai kilometrų iki Ekvadoro sienos. Kai važiuoji kelyje, stebi ženklus, tai labai svarbu pristabdyti prie greičio sulėtinimo kalnelių, nes jeigu to nepadarysi – atsidaro šaldytuvas, spintelės, iš jų išsilaksto daiktai. Vienoje tokioje vietoje aš pristabdžiau, o vairuotoja kitame automobilyje tikriausiai žiūrėjo į telefoną. Ir buvo nemenkas bumbt, pareikalavęs nemažai pinigų, kad galėtume toliau judėti. Po avarijos buvo būtina gauti aušinimo radiatorių, kuris po smūgio skilo, reikėjo lempų, variklio dangčio. Po įvykio nusitempiau tą sudaužytą mašiną ir upės vagoje su „gerve” atitampė įdužimus. Likusiu sveiku automobiliu pavažiavome kokių 150 km atgal į artimiausią miestelį, esantį Peru, susiradome parduotuvę, kur pažadėjo per 3 d. atvežti radiatorių, lempas, bamperį ir variklio dangtį. Jie gavo tik dalį žadėtų detalių, bet to užteko, kad galėtume pajudėti ir pasiekti artimiausią Nissan centrą, esantį Equadore.
Ar tikite, kad tokie dalykai, kurie kelionėje kelia įtampą, vėliau įgauna kitų spalvų ir gula į nuotykių skrynelę?
Mes apie tą savo avariją pirmą kartą šnekame, niekam iki šiol nepasakojome. Esame gerų žinių kanalas, norisi pirmiausiai išgyventi linksmąjį kelionės laikotarpį. Ir kai ateis prisiminimų laikas, koks buvai tada ir koks dabar – tada prisiminsime, kaip mus apvogė, kaip netekome informacijos ir visokių vertingų dalykų. Tuomet buvo skaudu, bet nesinori nešioti širdyje nuoskaudų. Mūsų kelionę organizuoja VŠĮ nuotykis.lt. Taip, nuotykis turi savo kainą, bet kelionėje tu turi būti pasiruošęs spręsti visokius klausimus: privalai turėti pjūklą, kūjį, montiruotę, suspausto oro…
Turėjote kelionėje kirvį, pjūklą. Ar kartais neprireikė pasiimti į rankas kirvio, bendraujant su sutiktais ne pačiais geriausiais žmonėmis, ar neteko gintis nuo kokių užpuolikų?
Kiekvienoje mašinoje turėjome kirvius, pjūklus, kastuvus. Ne, gynybai jų neprireikė. Gal net nebuvome sutikę piktų žmonių, o gal iš patirties svečioje šalyje elgėmės atsargiai, pagarbiai. Didžiąją kelionės dalį nakvodavome laukinėje gamtoje, ypač šiltuose kraštuose Pietų ar Centrinėje Amerikoje. Temstant sustodavome tarpeklyje prie kalnų, lauke, pamiškėje ar prerijose. Jeigu ateina koks piemuo, jis pasidžiaugia, pasikalbame ženklais ir ispaniškai – lietuviškai…
Prieš išsiruošdami į kelionę, labai buitiškai, minimaliai pasimokėme ispanų kalbos, bet tos žinios labai pravertė. Ypač viena frazė mums padėjo bendrauti su policijos pareigūnais. Pirmiausiai jiems sakydavome, kad nedaug mokame ispaniškai, bet labai gerai mokame vieną frazę „dos cervezos por favor” („prašytume du alaus”). Jie imdavo juoktis ir leisdavo toliau važiuoti, nebeklausinėdavo. Kartais mintyse norėdavosi pasiimti kirvį kalbantis su pareigūnais Bolivijoje, Ekvadore, bet realiai iškęsdavome.
Kokių netikėtumų, atsitiktinumų buvo šioje kelionėje?
Mes keliaudami išgyvename viską, ką likimas pameta: pamatome ir šiukšlynus, ir gražų kaimą, kur niekada gyvenime su jokia agentūra nenuvažiuosi, o tau pasiseka dalyvauti to kaimelio šventėje, pabūti tokiu svečiu… Vieni iš mūsų bendrakeleivių Rimas su Nijole pasirinko civilizuotą šalį – Kanadą. Nors ją daug kas vadina gražiausia pasaulio šalimi, bet mums teko ne kartą nusivilti. Kanadoje yra nuostabių vietų, bet ši šalis nustebino savo šiukšlynais. Miške ar Atlanto vandenyno pakrantėje šiukšlių priversta priekabomis – statybinių medžiagų atliekos, seni baldai, matyti paliktų net senų mašinų. Kanadoje – vieni iš prasčiausių kelių. Kai važiuoji prie vandenyno pasižiūrėti gražių kaimelių, per nelygų kelią, tenka judėti atsargiai, nes „joji” kaip ant arklio. Greitkeliai geri, ten važiuojama mums neįprastais greičiais.
Bolivija gyvena prasčiausią laikotarpį. Na aišku, dar Venesuela, bet mes tą šalį aplenkėme. Tik matėme tūkstančius pabėgėlių iš Venesuelos, einančių pėsčiomis su lagaminais rankose į naują gyvenimą.
Jie neįperka jokios transporto priemonės. Bet tikrai matyti, kad keliauja normalūs, gražūs žmonės, su vaikais ant rankų. Juos sutikome Columbijoje, Equadore. Dabar Bolivijoje – streikai, žmonės ieško sprendimų, kaip toliau gyventi šaliai. Mes pataikėme atvykti trečiąją streiko dieną, kai streikuotojai blokavo kelius. Pabandėme apvažiuoti – sukorėme kokių 150 km per kalnus, bet vėl atsitrenkėme į tą patį streiką, tik iš kitos pusės. Ant kelių laužai, nusidriekusios 30 km sunkvežimių eilės. Streikas – ant kelio priversta mėšlo, akmenų, stiklo, už tų „barikadų” laužai kūrenasi, matyti žmonės. Miestelis stovi kalnuose, jame vienintelė sankryža, iš kurios – keliai į visas pagrindines valstybės puses. Streikuotojai atrodo taip: moterys su sijonais, su tais „toršerais” (skrybėlėmis) ant galvų, o pagrindinis ginklas – virvė su akmeniu. Tai tokia svaidyklė, pagaminta iš virvės. Visi vaikšto su tais šniūrais ir akmenų prisidėję į kišenes. Mes prastovėjome visą dieną tame užblokuotame kelyje.
Dar buvo netikėtas ir neplanuotas nuostabus atradimas: ieškojome kempingo aplink New Yorką, radome jį, bet buvo uždarytas. Paskui važiuojame pro tokius statinius ir manęs neapleidžia keistas jausmas: jaučiu, kad ta vieta man kažkur matyta. Kitos mašinos vairuotojas irgi per raciją sako: „Man atrodo, kad iš čia Darius ir Girėnas išskrido”. Nuvažiuojame – o ten muziejus, angarai. Įeiname į vidų – ką tik prasidėjusi ekskursija, vaikšto gal 50 žmonių. Ir gidas sako, kad iš čia yra pakilęs lėktuvas, klausia, gal žinote kur? Aš sakau: „Lithuania, Darius ir Girėnas”. Jis labai nustebo, papasakojo istoriją, bet Lietuvą pristatė kaip ką tik susikūrusią valstybę, kurios pavadinimas pasauliui nebuvo žinomas. Aš po to priėjau prie jo, pasakiau, kad esame iš Lietuvos, keliaujame aplink pasaulį ir kad Lietuvos valstybė susikūrė 500 metų anksčiau už Jungtines Amerikos Valstijas.
Kai atsirandi tarsi ne savo valia, o kieno pastumtas toje vertingoje ir įdomioje vietoje, apie kurią nežinojai, neplanavai ten atsirasti, tokie atsitiktiniai įvykiai puošia visą keliavimą.
Dar viena istorija – kai Paragvajuje netikėtai patekome į gaučų festivalį. Man vienas iš pasaulio stebuklų – gaučų kultūra. Išvažiuodami iš vieno miestelio ir pastebėjome kažkokį keliuką, ėmėme juo važiuoti. Paskui pamatėme aikštę, daug žirgų, žmonių, žiūrime – parašyta, kad ten rytoj vyks 19-asis tarptautinis gaučų festivalis. Patekome į nuostabų renginį, kuriame pasirodė atskiros bendruomenės, rajonai: aplinkui buvo pristatyta palapinių, visi verda, kepa, vyksta rodeo… Kai mes įvažiavome į tą aptvertą aikštę per vartus, tie žmonės į mus žiūrėjo kaip į kosmonautus. Bet paskui pasistatėme stovykloje mašinas, draugų susiradome, pasižiūrėjome nematytų dalykų, pavyzdžiui rodeo, mis jojikės rinkimus, kur merginos demonstravo grožį ir graciją jodamos su žirgais…
Ar kelionės metu nė karto nekilo mintis viską mesti ir grįžti į Lietuvą?
Mano žmonai Almai ilgesys užeidavo, bet ir vėl praeidavo. Stengdavausi neleisti liūdnų dainų, kad ji nesusigraudintų, nepravirktų, kaip kelis kartus buvo atsitikę. Abu žinome, kad tai mūsų projektas, kuriam sąmoningai pasiryžome. Tai mūsų darbas. Kiek kartų žmonės sau pasako, kad nori mesti darbą? Jeigu meta, turi eiti dirbti kito. Jeigu grįžtume, Alma vėl dirbtų kirpėja, stiliste, jos klientės laukia. Aš sugalvočiau kokį renginį, abu užsidirbtume ir gyventume. Bet tai mums pabodo, mes dabar darome tai, kas mums yra svarbu. Minčių apie metimą niekada nebuvo. Nebuvo net nusivylimo. Kad kyla mintys apie atostogas – tai natūralu. Įtemptas kelionės grafikas, tai atlaikyti kartais nelengva. Be to, pavargęs pradedi nebematyti kas gražu, nebejausti, kas žmogiška. Tenka daug sėdėti prie vairo, sustojęs pavalgai ir naktį ilsiesi – guli. Daug dienų tiesiog sėdi, valgai, guli. Bet mūsų kelionė tuo įdomi, kad vienus įspūdžius keičia kiti, o visko ką joje patiri, niekada nenusipirksi jokioje kelionių agentūroje. Mes žinome, kad tai didžiausias mūsų gyvenimo nuotykis.
Ačiū už papasakotus įspūdžius, linkiu sėkmės ir gerų netikėtumų kituose kelionės aplink pasaulį etapuose.