Premjerės patarėjas  didžiuojasi savo šalimi

Ramunė Lapas.

Prieš šv. Velykas „Draugo” redakcijoje apsilankė Darius Žeruolis. Kai kas galbūt šį vardą susies su Gordon Mott romanu „Lithuanian Lullaby” – šio romano herojaus Dariaus prototipu tapo būtent D. Žeruolis. Į re­dakciją svečiai atvyko trise – du seni draugai, vienas ir Vancouverio, kitas iš Vilniaus, ir D. Žeruolio sūnus Ni­kas, kuris dabar yra tokio pat amžiaus, kokio buvo jo tėvas ir Gordon, kai pirmą kartą susitiko Trent universitete. Čia, Ontario valstijoje, Da­rius buvo pirmasis į šį universitetą atvykęs studentas iš Lietuvos, studijavęs pagal mainų programą.

Dabar D. Žeruolis – Lietuvos ministrės pirmininkės Ingridos Šimony­tės patarėjas strateginio planavimo, viešojo administravimo, reformų ir pokyčių valdymo klausimais. D. Že­ruolis taip pat kuruoja Lietuvos atei­ties vizijos – LT 2050 – projektą.

Pokalbis prasidėjo, žinoma, nuo šių savaičių karščiausios temos – Ukrainos. Kalbėjomės apie tai, kokią įtaką vykstantis karas daro Vyriau­sy­bės darbui, kaip veikia visuomenės nuotaikas ir žmonių asmeninį gyvenimą.

Vyriausybės darbai nesustojo

D. Žeruolis pastebėjo, kad karas Ukrainoje – tai jau penkta krizė šiai Vyriausybei. „Turėjom priprast…” – su tam tikru kartėliu nusišypsojo jis. Kaip būna visų krizių metu, iš pra­džių – sukrėtimas, bet po to įsivažiuoji, atsiranda ritmas ir kasdieniniai dar­bai dirbami, programiniai Vy­riau­sybės įsipareigojimai nelieka nuo­šalyje. „Iš pradžių buvo COVID-19 krizė, po to – migrantų krizė – tų, ku­riuos Lukašenka mums siuntė. Iš da­lies dabar ukrainiečius paprasčiau yra priimti dėl to, kad įvairios institucijos pasimokė iš anos krizės. Da­bar atvykstančių registracija labai greita, eilių nėra. Po to kilo įtampa su Kinija dėl Taivano atstovybės – čia trečia krizė. Ketvirta – tai infliacija ir aukštos kainos, atsiradusios dėl pandemijos ir sutrikusio tiekimo. Na, ir dabar – karas”, – vardijo premjerės patarėjas. Jis pastebėjo, kad kuo daugiau būni užsiėmęs, tuo daugiau padarai. Kovo 31 d. Vyriausybės parlamentui pateikta ataskaita už 2021 metus rodo, kad viskas vyksta pagal planą, dėl karo didelių atsilikimų tie­sioginiame darbe nėra.

D. Žeruolis pasakojo, kad ministrė pirmininkė I. Šimonytė, kurios patarėju jis dirba, asmeniškai kuruoja penkias reformas: dvi švietimo srityje, ilgalaikės slaugos, inovacijų re­formas ir – turbūt svarbiausia – valstybės tarnybos reformą. Tai vadinamasis premjerės portfelis. Iš viso yra 13 vyriausybės įsipareigojimų, tarp jų ir projektas LT 2050, kuriam va­dovauja D. Žeruolis.

LT 2050 – tai Lietuvos ateities pro­jektavimas. Kokia ta ateities vizija, bus paskelbta po daugelio diskusijų ir aptarimų, formuluočių etapas dar laukia. Bet pasirinktas projekta­vi­mo kelias – nestandartinis.

„Paprastai visi galvoja, kad atei­tis bus šiek tiek geresnė nei dabartis, bet ji gali būti visokia, mes tai ma­to­me – dėl saugumo, klimato kaitos, kitų dalykų. Taigi, mes dėliojame įvai­rius scenarijus, kaip gali būti. O būti gali nebūtinai taip, kaip mes no­rime. Atsispiriame nuo to, kas yra da­bar ir ką turime padaryti, kad mūsų įsivaizduojama vizija materializuotų­si. Tarsi žiūrime iš ateities į dabartį”, – aiškina svečias. Vizija bus suformuluota rudenį, o kitų metų kovą parlamentui bus pateiktas scenarijus su nustatytais pokyčių taškais, t. y., ką reikia daryti dabartyje, kad ateityje tai atsitiktų. Reikia rasti būdą, kaip „perlaužti” situaciją.

Prieglobstis nuo karo – patarėjo namuose

Paklaustas, kaip Lietuva priima ir integruoja pabėgėlius iš Ukrainos, D. Žeruolis pastebi, kad terminas „pabėgėlis” galbūt nėra tikslus visais atvejais. Atvykę į Lietuvą žmonės ga­li užsiregistruoti dviem būdais – kaip prašantys humanitarinės pagalbos arba kaip prašantys pabėgėlio statuso. Pabėgėlio statusas suteikia leidi­mą nuolat gyventi Lietuvoje ir pra­šyti pilietybės. Visgi didžioji dalis uk­rainiečių registruojasi kaip prašantys humanitarinės pagalbos, tikėda­miesi, kad karas pasibaigs ir jie galės grįžti namo.

Nedaug kas žino, jog Vyriausybės vado­vė I. Šimonytė savanoriauja priimant žmones iš Ukrainos. O D. Že­ruo­lis savo namuose yra apgyvendi­nęs ukrainiečių šeimą. Taigi apie tai, kaip vyksta jų integracija, jis gali pa­pasakoti iš savo asmeninės patirties.

D. Žeruolio šeima yra priglau­du­si moterį su dviem 15 ir 11 metų vai­kais, atvykusią iš Kyjivo priemiesčio. Šios šeimos gyvenamasis rajonas bu­vo apšaudytas, nors Rusijos armija ten neįžengė. Bet buvo visai arti, Bu­čoje. Šeimos galva liko Ukrainoje, o mama su vaikais pasitraukė pirmo­mis karo dienomis – iš pradžių į Čer­kasus pas gimines, o po to atvyko į Vilnių. D. Žeruolis sakė, kad jis labai didžiuojasi savo šalimi ir savo vyriausybe – žmonių priėmimas vyksta sklandžiai. Tiesa, svarbų vaidmenį vaidina privati iniciatyva. Didžioji dalis žmonių – o Lietuvoje jų jau daugiau kaip 40 tūkstančių – yra prisi­glaudusi pas gyventojus arba patalpas apgyvendinimui pasiūlė versli­ninkai.

Dauguma iš tų 40 tūkstančių yra moterys ir vaikai; užsiregistravus Migracijos tarnyboje kitas žingsnis yra vaikams surasti mokyklas, o su­augusiems – darbus. Atvykę regis­truojasi Užimtumo tarnyboje ir ne­mažai iš jų jau dirba. „Mano viešniai pasiūlė darbą pagal jos išsilavinimą – mokytojos padėjėjos, nes ji baigusi bio­logiją ir galėtų dėstyti, – pasakojo D. Žeruolis. – Dar jai siūlė labai įdo­mų darbą, kurio ji negalėjo iš karto priimti, nes turėjo išspręsti savo svei­katos problemas. Buvo ieškoma žmo­nių, galinčių padėti įgyvendinti sank­cijas prieš Rusiją – ieškoti, kur Lie­tuvoje yra paslėpti oligarchų turtai. Moteris sakė: ‘čia būtų mano svajonių darbas’…”

Vaikai pasirinko lenkišką mo­kyk­lą, nes vyresnėlis jau buvo pra­dė­jęs mokytis lenkų kalbos ir nori stu­dijuoti Lenkijoje. D. Žeruolio manymu, dauguma atvykusiųjų renkasi lietuvių mokyklas. „Bet tai, kad čia taip greitai juos ‘susiurbė’ į mokyklas, yra gerai, – pastebi jis. – Negaliu sakyti apie visus, bet mūsų šeimoje apsigyvenę vaikai žingeidūs, visko nori, viskuo domisi.”

Ši ukrainiečių karta – tai Lietuva prieš 30 metų

D. Žeruolis sakė, kad Ukrainos žmonės jam primena mūsų kartą prieš 30 metų. „Ukraina dabar man yra tai, kokie mes buvome apie 1990-uosius. Žmonės yra alkani gerąja prasme. Nėra tokie išlepę, kokie, galbūt, mes pasidarėme Lietuvoje. Kaip mes tada už bet kokios galimybės ka­binomės, stvėrėmės, taip jie dabar tą daro. Jei laimės karą, Ukraina kaip valstybė turi visas galimybes eiti la­bai toli”, – įsitikinęs D. Žeruolis.

Čia jis mato sąsajas su G. Mott romanu „Lithuanian Lullaby” – knygoje pasakojama kaip tik apie tą laiką ir tą kartą, kurios vienas iš atstovų buvo jis pats. Paklaustas, kaip reagavo į Dariaus personažą romane, atsa­kė: „Stoiškai”.

D. Žeruolio šeimoje apsigyvenę kijeviečiai ruošiasi grįžti namo. Jie galvoja – dar pora mėnesių, vaikams baigsis mokykla, pasibaigs karas, ir grįšim. Tuo tarpu karo siaubą jiems primena net toks nekaltas dalykas kaip …vandens filtras. Pompos keliamas ūžesys jiems panašus į pavojaus sireną. Tą sireną jie girdėdavo Čerka­suose kelis kartus per dieną. „Vai­kams tėvas yra rekomendavęs žinių nežiūrėti, bet jie seka, susirašinėja, kažkuo dalinasi su bendraamžiais. Per ‘Panoramą’ ruošia pamokas. Ne­leidžiam žiūrėti, nes tikrai baisūs vaiz­dai rodomi”, – pasakojo D. Že­ruolis.

Svečias pastebi, kad apskritai si­tuacija Lietuvoje susiklostė gana dė­kinga. Mat jau kurį laiką ir valstybės tarnybose, ir privačiame versle labai trūko darbuotojų. Visokio lygio – nuo kvalifikuotų specialistų iki paprastų darbininkų. Dabar Lietuvoje Užimtu­mo tarnyba kiekvienam norinčiam darbą pasiūlo praktiškai per savaitę. Taip pat į Lietuvą persikėlė nemaža dalis verslų iš Baltarusijos bei Rusi­jos, daugiausia tai tarptautinės kompanijos, turėjusios savo biurus ar pa­dalinius tose valstybėse. D. Žeruolis sako, jog liūdna, kad vyksta karas. Ta­čiau įvertina, kad iš Ukrainos at­vykę žmonės – Lietuvai „į pliusą”.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Balandžio 23 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 32)