Knyga apie Juozo ir Aleksandros Kazickų gyvenimą „Vilties kelias niekada nesibaigia” įtraukia, ją skaitai kaip gerą romaną. Tai moterų knygų klubo, kuriame buvo aptarta šis leidinys, nuomonė. Apie trečiąjį, nematytomis Kazickų nuotraukomis ir ištraukomis iš meilės laiškų papildytą knygos leidimą buvo kalbamasi galerijoje ,,Siela”. Šiame susitikime virtualiai dalyvavo ir Jūratė Kazickaitė. Klubo narės turėjo galimybę užduoti joms rūpimus klausimus ir išgirsti nuoširdžius bei atvirus knygos herojų dukters atsakymus.

Apie filantropų Kazickų gyvenimą – pokalbis su jų dukra

Laima Smilgytė.

Išskirtinis Juozo Petro ir Aleksand­ros Kazickų gyvenimas prisimintas knygų klubo narių pokalbyje su Jūrate Kazickaite.

Škotų rašytojas S. Smiles yra pasakęs: „Gera knyga – viena didžiausių gyvenimo brangenybių”. Su šia mintimi sutinka ir knygų klubo skaitytojos, kurios kiekvieną mėnesį renkasi Pasaulio lietuvių centre Lemonte įsikūrusioje galerijoje „Siela”. Balandžio 7 dieną, vykęs šio klubo narių susitikimas buvo ypatingas – skaitytojos ne tik aptarė knygą „Vilties kelias niekada nesibaigia” apie jau amžinybėn išėjusių iškilaus lietuvių verslininko ir filantropo dr. Juozo Petro Kazicko bei jo žmonos Aleksandros Kazickienės gyvenimą, bet ir turėjo unikalią galimybę virtualiai pasikalbėti su Kazickų dukra Jūrate Kazickaite.

Nepaprasta gyvenimo istorija 

Tokią neeilinę progą virtualiai pasikalbėti ir aptarti knygą su Jūrate Kazickaite knygų klubui pasiūlė Pasaulio lietuvių centro atstovai. Kai klubo narės pradėjo skaityti J. P. Kazicko memuarus, visos pripažino, kad knyga jas nepaprastai įtraukė ir nepaleido. Visoms buvo įdomu sužinoti Rusijos stepėse Čiornaja Padinos kaimelyje 1918 m. gimusio Juozo Kazicko gyvenimo istoriją. Į Lietuvą jis, būdamas ketverių, grįžo kartu su tėvais, kurie patys buvo gimę tremtyje Rusijoje.

Knyga „Vilties kelias niekada nesibaigia” apie Juozo ir Aleksandros Kazickų gyvenimą nepaliko abejingų. (Laimos Smilgytės nuotr.)

Besimokydamas universitete, J. P. Kazickas susipažino su būsima žmona Aleksandra Kalvėnaite. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvą užėmus Rusijos armijai, jauna šeima su pirmagime Jūrate priėmė sprendimą pasitraukti iš tėvynės. Praleidę kelerius metus perkeltų asmenų (DP) stovyklose Vokietijoje, Kazickai išvyko į JAV. Šioje šalyje J. Kazickas Yale universitete įgijo ekonomikos daktaro laipsnį. Nors vyras svajojo apie dėstytojo karjerą, tačiau likimas jam lėmė tapti sėkmės lydimu verslininku, kuriam teko  bendrauti ne tik su verslo, bet ir politikos pasaulio elitu.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, J. Kazickas daug padarė, kad užsienio šalys kuo greičiau pripažintų mūsų valstybę. Į savo tėvynę Lietuvą jis kvietė užsienio investuotojus, čia įkūrė didžiausią mobiliojo ryšio įmonę. 1998 m. vyras įsteigė Kazickų šeimos fondą, kuris iki šiol dosniai remia lietuviškus kultūros, švietimo bei mokslo projektus.

Perskaičius knygą, ne vienai knygų klubo narei buvo smalsu dar daugiau sužinoti apie įsimintiną Juozo ir Aleksandros Kazickų gyvenimą. Todėl virtualus susitikimas su Kazickų dukra buvo labai laukiamas.

Šiltas ir nuoširdus pokalbis

Jūratė Kazickaitė pokalbiui prisijungė iš savo namų New Yorko valstijoje, o knygų klubo narės susirinko galerijos „Siela” koncertų salėje. Buvo pakviesti ir visi, norintys pasiklausyti knygos aptarimo. Nuo pat pirmųjų virtualaus susitikimo akimirkų užsimezgė šiltas ir malonus pokalbis. J. Kazickaitė nuoširdžiai ir betarpiškai bendravo su knygų klubo narėmis. Ji ne tik atsakinėjo į klubiečių klausimus, bet ir pati nevengė paklausti.

Jūratė Kazickaitė virtualiam pokalbiui su knygų klubo narėmis prisijungė iš savo namų New Yorko valstijoje. (Dianos Aleknaitės nuotr.)

Virtualų pokalbį su Kazickų dukra J. Kazickaite pradėjo galerijos „Siela” direktorė Asta Zimkus. Ji vakaro viešniai trumpai pristatė „Sieloje” besirenkantį, išskirtinai moterišką knygų klubą. Kaip pasakojo A. Zimkus, šis klubas gyvuoja jau 6-erius metus. Per tą laiką perskaityta ir aptarta apie 70 įvairaus žanro knygų. Klubiečių lektūra – nuo poezijos knygų iki istorinių, meilės, detektyvinių, biografinių romanų.

Per šešerius klubo gyvavimo metus skaitytojoms gimė 6 vaikai, iš kurių jauniausioji – 3 mėnesių mergytė Elzė su mama dalyvavo ir šiame susitikime. Knygų klubo veiklos nenutrau­kė nei pasaulinė koronaviruso pan­demija, nei Ukrainoje prasidėjęs karas.

Jūratė pasidomėjo, ar klubo narės skaito knygas, kurios išskirtinai liečia Lietuvą. Klubo narės pasakojo, kad skaityti jos renkasi tiek lietuvių, tiek visame pasaulyje pripažintų autorių gerai vertinamas knygas, kurių geografija driekiasi per visus žemynus. Skaitytos knygos, kuriose veiksmas vyksta ir Kinijoje, Indijoje, JAV bei Europos šalyse. Tačiau J. P. Kazicko knyga „Vilties kelias niekada nesibaigia” skaitytojoms pasirodė ypatingai artima – juk čia pasakojamas imigrantų šeimos gyvenimas, kuriai antraisiais namais ir sėkmės šalimi tapo Jungtinės Amerikos valstijos. Visos klubo narės yra gimusios Lietuvoje, už Atlanto atsidūrusios skirtingu metu, tad, skaitant knygą, buvo įdomu palyginti savo pačių ir Kazickų šeimos pirmuosius žingsnius Amerikoje.

Labiausiai rūpintys klausimai

Knygų klubo narės J. Kazickaitės paklausė, kokie yra jos pačios pirmieji prisiminimai iš vaikystės. „Kartais sunku pasakyti, ar tai tikrai tavo prisiminimas, ar tik pasakojimas, daug kartų girdėtas iš tėvų. Jis toks artimas, tiek kartų klausytas, kad pradedi tą istoriją laikyti savo atsiminimu. Atrodo, kad lyg ir prisimenu lietuvišką mokyklą perkeltų asmenų stovykloje Vokietijoje, bet man tada buvo 3.5 metų. Ką jau tikrai atsimenu, tai mūsų kelionę laivu iš Vokietijos į Ameriką. Plaukiant moterys su vaikais gyveno atskirai nuo vyrų. Laivą labai supo, mama sunkiai susirgo jūros liga. Į Ameriką atplaukėme per mano 4-ąjį gimtadienį – 1947 metų vasario 18-ąją”, – prisiminė J. Kazickaitė.

Po virtualaus susitikimo su J. Kazickaite ir knygos aptarimo buvo galima apžiūrėti ekspoziciją, skirtą išskirtiniam Kazickų gyvenimui prisiminti. (Laimos Smilgytės nuotraukos)

Amerikoje vienas po kito Kazickams gimė 4 sūnūs. „Koks tėvas buvo Juozas Kazickas savo penkiems vaikams? Ar jiems netrūko tėvo kasdieniniame gyvenime, kai šiam dažnai teko leistis į verslo keliones?”, – domėjosi knygų klubo narės.

„Tėvelis daugiau keliavo šeštajame dešimtmetyje. Jis visada iš tų kelionių parveždavo daug dovanų, tad tie sugrįžimai būdavo labai smagūs. Gal sunkiau buvo mamytei, nes kai vyras dėl verslo reikalų buvo priverstas daug laiko praleisti ne namie, jai teko rūpintis ne tik manimi, bet ir keturiais berniukais, jaunesniais nei 6-erių metų amžiaus. Dėl to jis vėliau tikrai gailėjosi. Bet, kai broliai buvo paaugliai, su jais tėvelis jau praleisdavo daug laiko, ir mes visi jautėme jo meilę”, – pasakojo J. Kazickaitė.

Į klausimą, kaip savo tėtį, kaip asmenį, pristatytų trumpai, J. Kazickaitė atsakė: „Tėvelis buvo didelis optimistas. Jis niekada neprarado vilties, kad Lietuva atgaus savo nepriklausomybę. Buvo smalsus, veiklus, turėjo gerą atmintį. Jam patiko kurti verslą. Turėjo talentą bendrauti su žmonėmis ir juos suburti”, – išskirtinius tėvo bruožus vardino J. Kazickaitė.

Meilė laiškuose ir kasdienybėje

Knyga „Vilties kelias niekada nesibaigia” yra J. Kazicko šimtmečio jubiliejinis leidinys, kuriame spausdinamos ir iškilaus verslininko laiškų, rašytų įvairiomis progomis savo mylimai žmonai Aleksandrai, ištraukos. Tai meilės laiškai, kupini dėkingumo ir atsidavimo. „Ar J. Kazickas ir kasdieniniame gyvenime rodė meilę Jūsų  mamai?” – tai dar vienas klausimas, nuskambėjęs knygos aptarime.

„Mano tėvelis ne tik laiškuose, bet ir gyvenime mokėjo išreikšti ir pasakyti savo jausmus. Jis nebijojo ir nesigėdijo kalbėti apie savo meilę. Nors abu su mamyte buvo labai skirtingi, tačiau jų santuoka buvo sėkminga. Šilti ir gražūs santykiai jį siejo ir su savo mama bei seseria, – kalbėjo J. Kazickaitė. – Dabar kaip tik tvarkau ir verčiu  tėvelio laiškus bei mamytės dienoraščius. Tai labai asmeniška, tad liks tik mūsų šeimai. Noriu, kad jų anūkai žinotų, ką išgyveno seneliai. Ir jums visoms rekomenduoju – pakalbinkite savo tėvus, jei dar turite – senelius ir užrašykite savo šeimos istoriją”.

Baigiantis pokalbiui, knygų klubo skaitytojos dar pasiteiravo: „Jūsų tėvai santuokoje nugyveno be kelių mėnesių 70 metų. Kokia jų gražių ir darnių santykių paslaptis?”. J. Kazickaitė atsakė: „Pirmiausiai reikia gerbti vienas kito skirtumus, kalbėtis, mokėti išklausyti ir atrasti užsiėmimus, kuriuos būtų gera daryti kartu. Štai mano tėveliai mėgo operą, golfą, keliones, leisti laiką su vaikais. Ir dar reikia nepamiršti kasdien pasakyti, kad aš tave myliu”.

Prieš atsisveikindama, vakaro viešnia J. Kazickaitė dar papasakojo, kad su kitais šeimos nariais Pasaulio lietuvių centre žada lankytis gegužės 14 -ąją. Tą dieną čia numatomi šventiniai renginiai, vyks ir koncertas, kuriame dainuos Pal. Jurgio Matulaičio misijos vaikų choras „Vyturys”, meno ansamlis „Dainava”, bus skaitomos ištraukos iš J. Kazicko memuarų knygos. Jūratė Kazickaitė visas klubo nares pakvietė jos viešnagės Pasaulio lietuvių centre metu prieiti prie jos ir pasikalbėti gyvai.

Atsisveikinusios su pašnekove susitikimo dalyvės dar galėjo „Sielos” galerijoje apžiūrėti ekspoziciją, skirtą išskirtiniam Kazickų gyvenimui prisiminti. O knygų klubo narių diskusija apie J. Kazicko knygą nenutilo dar kelias valandas. Įkvepiantis iškilaus verslininko gyvenimas ir knyga nepaliko abejingų.

Juozo Kazicko memuarų aptarime dalyvavo ir jauniausia knygų klubo narė – 3 mė­nesių Elzytė.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Balandžio 21 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 31)