DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Virginija Petrauskienė.
„Balzeko lietuvių kultūros muziejaus specialistai gal net patys neįtarė, kokių vertybių yra sukaupta jų muzikos archyve”, – kovo 15-osios vakarą sakė Kauno technologijos universiteto profesorius dr. Darius Kučinskas, kreipdamasis į muziejaus salėje susirinkusius žmones. Tą penktadienį muzikologo skaitoma paskaita „Atradimai: kas slypi muziejaus muzikos archyvuose“ sukvietė nemažai klausytojų.
D. Kučinskas, gavęs Baltic American Freedom Foundation (BAFF) stipendiją, vienerius metus atliko tiriamąjį mokslinį darbą Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Inventorizuodamas muzikos archyvuose iki šiol specialistų netvarkytus eksponatus, jis sako radęs daug įdomaus ne tik savo tyrinėjimams, kurie susiję su išeivijos muzikine kultūra. Kai kurie atradimai papildys iki šiol nežinomus Lietuvos muzikos istorijos puslapius.
Profesoriaus paskaita buvo tarsi jo metinio darbo muziejuje ataskaita. Susirinkę žiūrovai galėjo pasiklausyti pasakojimo, išgirsti senųjų muzikos įrašų, saugomų muziejuje, pamatyti vis dar veikiančių senovinių garso įrašymo ir atgaminimo aparatų. Šeštadienio pokalbis su D. Kučinsku – apie jo atradimus ir naujas patirtis, sukauptas per pastarąją, metus trukusią viešnagę Amerikoje.
Kuo ypatingas yra Balzeko lietuvių kultūros muziejuje saugomas muzikos archyvas?
Balzeko muziejaus muzikos archyvas yra vienas iš trijų stambiausių lietuvių muzikos archyvų, esančių JAV. Dar du – Putname, CT, esantis Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA) ir Čikagos lituanistikos tyrimo centras, kuris pelnytai didžiuojasi Žilevičiaus-Kreivėno muzikologijos kolekcija. Balzeko muziejuje yra surinkta per 11 tūkstančių įvairių su muzikine lietuvių išeivijos kultūra susijusių eksponatų. Jis išsiskiria tuo, kad čia saugoma labai didelė ir įspūdinga už Lietuvos ribų išleistų ikikarinių muzikos įrašų kolekcija, žinomų muzikų šeimų paaukotų turtingų asmeninių archyvų, nemažai natų leidinių.
Čia sukaupti visi iki 1950 metų išeivijoje išleistų lietuviškų plokštelių pavyzdžiai, kai kurių plokštelių nėra net Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Tai garsiausių įrašų kompanijų – Columbia, Odeon, OKeh, Parlophone ir Victor įrašai, padaryti ne tik JAV, bet Brazilijoje, Australijoje, Argentinoje, Kanadoje, net Vokietijoje. Balzeko muziejuje yra surinkta per 1000 šelako (populiariausias garso įrašų formatas pirmame–šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje) plokštelių ir apie 1500 vinilo (naujesnė, pažangesnė įrašų technologija) diskų kolekcijos. Kalbant apie plokšteles, reikia paminėti kelis ypatingus eksponatus – tai vienpusiai diskai, kuriuose įrašytos kalbos. Įdomiausia iš jų – Lietuvos prezidento Kazio Griniaus kalba, skaitoma aktoriaus Antano Rūko, kuri buvo transliuota „Amerikos balso” radijo laidoje 1950 metų Vasario 16-osios proga.
O ko verta lietuviškos prieškarinės muzikos pianolos ritinėlių kolekcija, kuri, ko gero, yra viena iš didžiausių. Ją sudaro per 120 ritinėlių, kuriuose įrašyti skirtingi kūriniai. Žinoma, kad iš viso Amerikoje buvo išleista apie 400 lietuviškos muzikos ritinėlių, tačiau šiuo metu rasta tik 200 išlikusių. Beje, smagu, kad muziejaus taryba paklausė mano patarimo ir nusprendė įsigyti senovinę pianolą, kuria galima groti ritinėliuose įrašytas melodijas. Tuo Balzeko muziejus dabar išsiskiria ne tik iš Čikagos muziejų, bet ir visoje Amerikoje – tik keliuose stambiausiuose archyvuose ir bibliotekose yra veikiančios pianolos, pvz. Marylando ir Stanfordo universitetuose.
Paskaitos metu minėjote, kad Balzeko archyvuose saugoma muzikos kolekcija vertinga ir daugeliu kitų aspektų. Papasakokite apie kitas joje sukauptas vertybes.
Svarbią muzikos kolekcijos dalį sudaro Amerikoje gyvenusių ir kūrusių lietuvių kompozitorių rankraščiai, partitūros, taip pat spausdinti kūriniai, muzikos knygos, enciklopedijos, įvairios muzikinių spektaklių programėlės, bukletai, kurie liudija, jog JAV lietuvių muzikinis gyvenimas (ypač Čikagoje) buvo labai intensyvus. Reikėtų paminėti kompozitorių Antano Pociaus 6-se didelėse dėžėse sukrautą archyvą, kurį Balzeko muziejui padovanojo našlė Kotryna Pocienė.
Vertingi yra muziejuje esantys A. Pociaus, Vincento Nickaus, Domo Andrulio, Vlado Jakubėno, Juozo Žilevičiaus, Viktoro Banaičio rankraščiai, partitūros ar pavieniai spausdintuose leidiniuose ranka rašyti įrašai, dedikacijos, autografai. Kaip dabar, taip ir anksčiau, kūrėjai norėjo, kad spaudoje apie jų veikalus būtų rašomos recenzijos. Tą liudija muziejuje išsaugoti Juozo Stankevičiaus įrašyti keli sakiniai. Iš jų galima sužinoti, kad kompozitorius viliasi sulaukti J. Žilevičiaus recenzijos apie vieną iš savo naujų kūrinių, bet jei jis neparašys, prašoma to padaryti kito profesoriaus – Antano Pociaus.
Įdomus ir svarbus radinys – D. Andrulio operetės „Viengungiai“ rankraštis. Žinoma, kad šis kūrinys pirmą kartą buvo pastatytas Plungėje 1937 metais, bet kadangi Lietuvoje nebuvo rasta rankraščio, iki šiol nieko daugiau apie šią operetę nebuvo žinoma.
Ar jau galima sakyti, kad Balzeko muziejaus muzikinis archyvas sutvarkytas?
Tai tik darbo pradžia, pirmas laiptelis – suregistruoti per kelis dešimtmečius sukauptą fondą. Metus padirbėjęs archyve, išsiaiškinau ir suvokiau, kiek ir ko jame yra. Dar nepradėta žiūrėti labai svarbi archyvo dalis – garso ir vaizdo įrašų kasetės. Vien vaizdo įrašų čia yra apie 500 vienetų. Tai ir istorinė archyvinė lietuvių susibūrimų bei įvairių organizacijų susirinkimų filmuota medžiaga, buitiniai namų vaizdeliai, žymių žmonių kalbėjimo įrašai ar filmuoti vaizdai. Jiems ištirti reikia daugiau laiko ir pajėgų. Tikėtina, kad ten dar bus įdomių atradimų.
Aš pats supratau, kad čia, JAV esančiuose muzikos archyvuose susipažįstant su autentišku palikimu, labiau atsiskleidžia, pasirodo esanti kur kas svaresnė išeivijoje kūrusių kompozitorių kūryba. Iš pirmų šaltinių daug geriau gali suvokti lietuvių muzikinės kultūros raidą. Akivaizdu, kad Lietuvoje ir JAV mūsų tautiečių sukurta muzika – tarsi dvi to paties medžio šakos. Manau, kad Balzeko lietuvių kultūros muziejaus muzikos archyve sukaupta kolekcija yra vertinga, apie ją reikia rašyti ir skelbti Lietuvoje. Čia tikrai yra daug įdomaus tiek specializuotiems, tiek platesniems lietuvių muzikinės kultūros raidos tyrimams.
Ką dar, be tiriamojo darbo muziejuje, pavyko nuveikti per tuos metus, praleistus Amerikoje?
Northwestern University skaičiau paskaitą studentams ir dėstytojams apie etninius pianolos ritinėlius. Jiems tai buvo negirdėta įdomi naujiena. Buvau susitikęs su University of Chicago profesūra, kur klausiausi jų paskaitų, dalyvavau diskusijose, stebėjau vienos disertacijos gynimą.
Taip pat buvau susitikęs su senųjų įrašų ir istorinių, antikvarinių muzikos instrumentų kolekcininkais, lankiausi labai įspūdingame ir turtingame privačiame mechaninių muzikos instrumentų muziejuje San Philippo Estate. Norint jį apžiūrėti, tenka praleisti visą dieną. Čia yra net viena iš kelių pasaulyje išsaugotų Paryžiaus karuselių (1900 m.), atvežta iš Prancūzijos. Į šį muziejų lankytojai priimami kartą per mėnesį, tačiau norintiems reikia iš anksto užsiregistruoti.
Čia gyvendamas kažkaip nepastebimai buvau įtrauktas į Čikagos lietuvių muzikinį gyvenimą ir aktyvią koncertinę veiklą. Teko prisiminti dainavimą ir muzikavimą, akompanuoti čia koncertavusiam operos solistui Vaidui Vyšniauskui, Lietuvių operos chorui, pačiam dainuoti chore, ir net bažnyčioje šv. Mišių metu sėsti prie vargonų.
Kokios mintys sukasi galvoje, rengiantis kelionei į Lietuvą?
Tai, ką suradau JAV esančiuose išeivijos archyvuose, būtinai stengsiuosi plačiau aprašyti ir skelbti Lietuvos spaudoje. Man pačiam buvo nuostabu, kad Amerikoje teko sutikti tiek daug lietuvių ar lietuviškas šaknis turinčių žmonių. Man pavyko surasti net tolimus savo giminaičius, trečios eilės pusbrolius, kurie čia gimė. Supratau, kad čia yra tiek daug žmonių, kurių atsiminimus reikia dar suspėti užrašyti, nes jie – dar gyvi Lietuvos istorijos liudininkai. Štai net ir mano paskaitoje viena guvi garbingo amžiaus moteris papasakojo, kad ji, būdama moksleivė, pirmu smuiku griežė A. Pociaus vadovaujamame orkestre. Aš čia kaip niekada aiškiai suvokiau labai svarbų dalyką: Lietuva nesibaigia tame žemės plote, kurį riboja valstybės sienos. Lietuva yra ten, kur tik gyvena lietuviai.
