Renata ir Kamanė tarp mėlynuojančių žibučių – pokalbis su ,,Draugo” “Kultūros” priedo redaktore Renata Šerelyte

Romualdas Kriaučiūnas.

„Po sėkmingo pokalbio su ‘Draugo’ vyriausiąja redaktore Dalia Cidzikaite gavau paskatą pakalbinti ‘Kultūros’ priedo redaktorę Aldoną Žemaitytę”. Tai citata iš įvado pokalbiui ‘Kultūros’  priede („Kultūros kelias ‘Kultūros’ priedo veidrodyje”, 2008.11.8.) Po septynerių su puse metų galiu tą patį sakyti, įrašydamas dabartinių redaktorių pavardes – Ramunę Lapas ir Renatą Šerelytę. Atrodo, kad dabartinė „Kultūros” priedo redaktorė tas pareigas perėmė nuo 2008 m.

Ar mano turima informacija dėl redaktorės pareigų perėmimo metų, paimta iš „Asmenybės – 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. II dalis” yra teisinga? 

Veikiausiai. Reikėtų pasitikrinti, bet kažkur aukštai (ar giliai) nugrūdau šitą solidų žinyną ir dabar man jį sunku surasti tarp gausybės kitų knygų. Turbūt jis padėtas po knygų stirtos apačia, ir jeigu jį pajudinsiu, visas Babelio bokštas sugrius.

Internete ieškodamas daugiau informacijos apie Jus, radau įdomų aprašymą rajoniniame Kupiškio laikraštyje „Kupiškėnų mintys” (2006.01.21). Tada gyvenote Vilniuje, Olandų gatvės pradžioje, ant kalnelio esančiame namelyje. Svečią prie vartelių nepiktai aplojo šunelis Dikas. Ar tas pats Dikas ir mane aplotų, jeigu pas Jus pasirodyčiau? 

Dabar nepiktai aplotų Kopa – smėlio spalvos gražuolė, šarpėjaus ir labradoro mišrūnė. Mat Dikas jau senokai šunų dausose…O namely ant kalnelio Olandų gatvėje tebegyvename ir dabar. Viskas čia pat – parduotuvės, vaistinė, bažnyčia, laidojimo rūmai ir psichikos sveikatos centras. Už keliolikos žingsnių – vaizdingi kalneliai (Pavilnių regioninio parko juosta), pavasarį mėlynuojantys nuo žibučių ir baltuojantys nuo plukių, taigi pasivaikščioti su Kopa tikrai yra kur. Iki Katedros aikštės pėsčiomis – penkiolika minučių. Ir nors priklausome Antakalnio seniūnijai, bet mūsų namai stovi tokioje vietoje, kur susikerta Užupio, Žirmūnų, Senamiesčio ir Antakalnio ribos. Turiu dar pridurti, kad turime ir savą kiemą – miesto centre tai yra prabanga. Prasidėjus pavasariui, prasideda karštligiškas gėlių pirkimas ir sodinimas – toks besaikis, kad galima pavadinti manija. Ir kai nebelieka vietos ant žemės, tada gėlės ir prieskoninės žolės keliauja į vazonėlius ant namo sienų.

Jums būnant trylikos metų Kupiškio rajono laikraštis atspausdino Jūsų eilėraštį „Uršulės katinas”, kurį kaimynai ir aplinkiniai prieštaringai sutiko. Kaip ten iš tiesų buvo? Ar tai Jūsų, kaip rašytojos, kelio pradžia?

Na, patį pirmą eilėraštį parašiau būdama aštuonerių, gal devynerių metų, nešiau parodyti mamai, bet mama tada virė sriubą, maišė puodą samčiu ir į mano entuziazmą sureagavo gana skeptiškai: „Et, tokių eilėraščių prirašo visi vaikai.” Manau, kad ji buvo teisi. Nuo pirmo bandymo iki profesionalios karjeros – ilgas ir sunkus kelias… Ir nebūtina tame kelyje tik drąsinti ir palaikyti. Neblogai, jeigu kas paglosto prieš plauką.

„Uršulės katino” dėka tapau miestelio įžymybe. Turbūt tokia tapo ir kaimynė Uršulė, tačiau vargu ar jai patiko. Graudenosi, pasigavusi mane prie tvoros – na kam reikėjo šitaip mane išgarsinti… O katino likimas – niūrus. Nuskendo mūsų šuliny per morčių, ir dar ne vienas, o su kitu katinu. Visą savaitę gėrėm vandenį ir stebėjomės, kad jis pilnas kažkokių keršų gaurų…

Reiktų pilnos skilties tik išvardinti Jūsų pasiekimus ir apdovanojimus. Mane sudomino Jūsų laisvalaikio užsiėmimai – sportas, senasis lietuvių kulinarinis paveldas, piešimas, koliažų kūrimas. Tikėjausi čia rasti ir skaitymą, bet jis nepaminėtas. Turbūt skaitymą laikote rašytojos ir literatūros kritikės darbu, o ne džiaugsmingu laisvalaikiu. Ar to laisvalaikio dar surandate?

Sunku būtų pavadinti skaitymą vien laisvalaikio užsiėmimu ar suvokti jį kaip hobi. Bet skaityti knygas, kurias nebūtina perskaityti (apie kurias nereikia rašyti recenzijų, atsiliepimų ir pan.) – iš tiesų didelis džiaugsmas. Tai dažniausiai būna klasika (J. Miltonas, Dantė, G. K. Chestertonas, S. C. Lewisas, E. A. Poe, W. Faulkneris, F.  Rabelais, Ch. Bronte ir kt.) ir literatūra, skirta vaikams (nors šioje srityje prileista daug šlamšto, tad reikia atsirinkti). Neretai būnu komisijų, vertinančių rankraščius, narė (PK serijos, kurią leidžia LRS leidykla, pernai buvau paauglių literatūros konkurso komisijos narė ir t.t.), taigi ir čia to skaitymo – per akis. Rankraščius sveriame kilogramais; užtat dvidešimt du prozos rankraščius, skirtus PK serijai, LRS vairuotojas atvežė man į namus. Ne mano trapiems moteriškiems pečiams tokia našta.

Sporto (stengiuosi nors tris kartus per savaitę pabėgioti) nelaikau laisvalaikio užsiėmimu – tai viena iš disciplinų, padedančių susikoncentruoti, išlaikyti dienos ritmą, neaptingti. Jeigu nebūtų buities, atsirastų laiko ir kitiems pomėgiams – pavyzdžiui, dailei, labai pasiilgstu piešimo paprastu pieštuku – tačiau viską spėti sunku… O kiek dar Vilniuje puikių renginių ir vietų, kur galima praleisti laiką – kur ten visur suspėsi…

Yra manančių, kad redaguojant nėra laiko rašymui, o rašant – nėra laiko redagavimui. Šiuo atveju Jūs esate didelė išimtis. Kaip tuos skirtingus „amatus” suderinate? 

Tai juk labai susiję dalykai. Pažįstu daugybę kolegų – poetų, rašytojų – kurie yra ir meno bei kultūros (ir ne tik) leidinių redaktoriai ar darbuotojai. Taigi tikrai nesu išimtis. Juk esame rašto darbininkai – turime ne tik parašyti profesionalų grožinį tekstą, bet ir išmanyti kalbos dalykus, jausti kalbą, pagaliau – turėti platų kultūrinį (ir ne tik kultūrinį) akiratį, atskirti gerą tekstą nuo blogo ir t. t. Čia ne tik pašaukimo, bet ir amato – patirties ir įgyto išsilavinimo – dalykai.

Kokiomis aplinkybėmis perėmėte „Kultūros” priedo redagavimą?

Susitikome su Aldona Žemaityte, ji mane pakalbino tokiam darbui, paskyrė bandomąjį laikotarpį, ir, regis, taip viskas prasidėjo. Aišku, iš pradžių labai jaudinausi. Ne viskas sėkmingai klojosi. Ypač techniniai dalykai… Nusiunčiau maketuotojui Jonui Kupriui kažkokius siaubingus pirmuosius failus… Jonas supratingai patarė, ką ir kaip geriau padaryti. Jis labai padeda ir šiandien – neįsivaizduoju priedo be Jono.

Ką atėjusi radote, ką norėjote palaikyti ir kaip norėjote priedą pakeisti, pagerinti?

Teko vartyti nemaža senųjų „Draugo” numerių Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, nemaža priedo numerių man davė Aldona, kad susidaryčiau įspūdį, kokio pobūdžio tai leidinys, kam skirtas, kas yra jo skaitytojai. Buvo neramu, ar sugebėsiu taip profesionaliai ir atsakingai dirbti, kaip dirbo Aldona, ar sugebėsiu taikyti aukštus kriterijus vizualinei priedo pusei ir, žinoma, tekstams… juk keisti ir gerinti gali tik tada, kai įgauni patirties ir susivoki, o ne taip, kaip daro komunistai (ar anarchistai) – viską sugriauni ir statai iš naujo…

Gal tas atėjimas ir Jus kaip nors pakeitė?

Geležinė disciplina. Žinau, kad numeris turi išeiti, net jeigu sergu ar turiu kur nors išvykti. Jeigu nėra medžiagų, turiu kažką sugalvoti, gal ir pati parašyti. Susitaikiau su mintimi, kad dviejų dienų savaitgalio niekada neturėsiu – arba šeštadienis, arba sekmadienis bus darbo diena. Būna, kad dirbu ir visą savaitgalį – jeigu būna sunkesnės medžiagos ar jų trūksta ir reikia kažką sugalvoti.

Prieš aštuonerius metus savo pasikalbėjime su „Kultūros” priedo redaktore teigiau, kad kai kurių skaitytojų nuomone, kun. dr. Kęstučio Trimako redaguotas priedas buvęs per sausas, su neįdomiais rašiniais apie filosofines, teologines bei religines temas. Po jo dirbusi redaktorė kritikuota už tai, kad per didelį dėmesį skyrė Lietuvos kultūrinim gyvenimui. Buvo skundžiamasi, kad taip skriaudžiami meno, literatūros ir mokslo proveržiai išeivijoje, ypač JAV. Panašių atsiliepimų tenka nugirsti ir dabar. Kaip Jums visa tai atrodo? Kokia yra pagrindinė Kultūros priedo užduotis?

Kultūra neturi sienų – jeigu mes norime ją kažkur uždaryti, nesvarbu, JAV ar Lietuvoje, tai galbūt kažkas nelabai gerai su mūsų kultūrine savivoka. Pagrindinė priedo užduotis – Lietuvos kultūros pasaulyje ir pasaulio kultūros Lietuvoje bei išeivijoje skleidimas, į tai įeina ir įvairios meno sritys, ir mokslas, ir teologija bei religija, ir lietuviškumo bei nacionalumo samprata, ir kultūros refleksijos, ir kultūrinė polemika, ir daugelis kitų dalykų.

Žinoma, įvairius kultūros renginius išeivijoje būtina minėti, rašyti apie juos. Esu visa širdimi už tai. Labai laukčiau tokių parašymų. Be to, modernių technologijų laikais juos visai nesunku ir paprasta atsiųsti. Bet negaunu jokių rašinių, tik girdžiu nusiskundimus, jog priedas „skriaudžia” išeivijos kultūrinį gyvenimą. Taigi man tiesiog peršasi išvada, kad arba niekas nenori, arba tingi rašyti. Šiaip ar taip, tai nelengvas darbas, reikalaujantis kultūrinių įgūdžių ir raštingumo.

Kreipiuosi į besiskundžiančius ir sakau – laukiu iniciatyvos ir jūsų konkrečių darbų. Nebijokite rašyti apie tai, kas jums įdomu, kas rūpi. Bendromis jėgomis tekstus paruošime. Svarbu, kad jų būtų.

Vienoje LRT laidoje („Mama, kuri rašo”, aut. Marius Ivaškevičius, 2001 m.) sakėte, kad nenorite keistis, bet norite tobulėti. Ar tai būtų galima pritaikyti „Kultūros” priedui?

Tikrai taip sakiau?.. Keista… Ką aš čia turėjau omeny – savo temperamentą ar charakterį?.. Na, bet jeigu jau rimtai – tobulumas yra siaubingas dalykas. O perfekcionistai neretai būna nelaimingi. Tad užteks kuklių norų. Svarbiausia – išlaikyti profesionalumo kartelę. Nenusileisti iki sienlaikraščio lygio. Tai pakankamai sunku, nes gerai rašančių (o ne rašinėjančių) žmonių niekada nebuvo per daug. Tuo labiau – disciplinuotų ir suinteresuotų. Kita vertus, ir turinčių originalų požiūrį į kultūrą, kultūros jausmą – teksto klaidas galima ištaisyti, rašinį – suredaguoti, čia nieko baisaus, bet kad nedaug tokių žmonių yra, štai kur bėda…

Rašėte, kad iš asmeninių žmogaus savybių Jums daugiausia imponuoja drąsa, kuklumas ir humoro jausmas. Spėju, kad tos savybės praverčia ir redaguojant priedą. Kas šiame darbe suteikia daugiausia pasitenkinimo?

Savaitgaliais paprastai rašau vedamuosius. Kai randu gerą temą ir dar stilistiškai pavyksta, tada iš tiesų būna smagu. Smagu, kai gaunu ne aprašomąjį, o tekstą „su apmąstymais”, su humoro kibirkštėlėmis, su savita stilistika… Kadangi dar ankstyvoje vaikystėje ,,leidau” laikraštį „Žaibas”, kuriame buvo visokių linksmų nesąmonių ir, aišku, mano kūrybos (fantastinių apysakų, eilėraščių, gandų, piešinių…), tai ir dabar žavi viskas, kas keista, neįprasta, prieštaringa… Užtat ir į kultūrą dažnai žvelgiu kaip į savotišką žaidimą, šėlsmą, eksperimentą – ne viskas gi turi būti baisiai rimta ir nuobodu. Seniau gaudavau iš pono Visvydo žavių renginių aprašymų – būtent su ta žaisme, su kibirkštėlėmis…. Bet taip parašyti gali tik talentingas žmogus, ir negana to – ne flegmatikas ir ne perfekcionistas…

Tuo pačiu – kas tiesiog „iš proto varo” arba bent sveikatą gadina? 

Blogi tekstai. Tada nuo kompiuterio mano katės ir šuo, o ir visi kiti šeimynykščiai girdi dantų griežimą ir niūrų murmesį, kartais ir kokią lotynišką ar rusišką frazę, na, kad ir „sit transit gloria mundis”…. Rusiškos necituosiu.

Ko pageidautumėte iš skaitytojų bei bendradarbių?

Vargu ar galiu ko pageidauti iš skaitytojų – nebent supratimo, kad redaktoriaus kelias nėra rožėmis klotas…veikiau skaitytojai gali ko nors pageidauti iš redaktoriaus, ir tai jų teisė.

Na, o bendradarbiams noriu nuoširdžiai padėkoti, ypač ištikimiausiems – jeigu ne jie, priedo nebūtų.

Paskutinis klausimas – su humoro gaidele. Prieš beveik dešimtį metų turėjote rainą katę, bet be vardo. Kokį vardą ji gavo? Jei liko bevardė, tai siūlyčiau Uršulę, omeny turėdamas „Uršulės katiną”, nuo kurio prasidėjo Jūsų rašymas, kūryba, išėjimas į žmones.

Toji katė tebėra, tik ji ne raina, o trijų spalvų – baltos, juodos ir rudos. O su vardu jai sekėsi sunkiai, dažniausiai ji buvo Katė, ir tiek. Kažkaip nelipo jai nei Drugelis (juk ne katinas, katė), nei Butterfly, nei Margo. Veterinariniame pase jos vardas – Kamanė. Na, bent tiek… Šiaip puiki katė, labai mane myli. Prisimenu – tupi tokia mažiukė turguj ant prekystalio (tada kačiukus laisvai, be leidimų – taigi nelegaliai – pardavinėdavo turguje) ir žiūri tuo ypatingu žvilgsniu, kuris sako – aš tave išsirinkau, paimk mane iš čia.

O raina katytė pas mus atsirado prieš aštuonis mėnesius – dukra atvežė iš kaimo (iš to paties Kupiškio rajono, garsaus katinais) su kitais šešiais kačiukais, išgelbėjo nuo mirties. Tuos šešis išdalijo, o mums liko pati akiplėšiškiausia ir narčiausia. Dukra davė jai Kleo vardą, bet aš vadinu ją arba Klevute, arba Varnalėša. Varnalėša todėl, kad kai buvo maža, įsikabindavo nagais į drabužius ir niekaip negalėdavai jos nukratyti – kabodavo it koks pilkas ir dygus varnalėšos „guzikas”…

Ačiū Jums už išsipasakojimą, už progą skaitytojams su Jumis arčiau susipažinti. Ačiū už kultūringą pokalbį apie „Draugo” „Kultūrą”.