Septyneri metai su žirgais

Laima Smilgytė.

21-erių metų Eglė Keturakytė, dar vaikystėje iš Kauno su tėvais atvykusi į JAV, visą savo laisva­laikį atiduoda žirgams. Juos ne tik treniruoja, išjodinėja, prižiūri, bet kartu ir žaidžia, ir kalbasi. Tiek angliškai, tiek lietuviškai. „Ir arkliai puikiai mane supranta”, – šypsosi Eglė, jau 7-erius metus savo gy­venimo neįsivaizduojanti be žirgų.

Nenuostabu, kad ir pasikalbėti Eglė atskubėjo su jojimo apranga. „Turiu laisvą vakarą, tad po pokalbio važiuosiu tiesiai į arklides”, – sako mergina. O kaip vėliau prisipažįsta, arklidžių, kuriose Eglė dirba ir sa­vanoriauja, yra ne vienos, o dvejos.       

Dar darbas jojimo prekių parduotuvėje. Dar verslo vadybos studijos Northern Illinois universitete. Dar varžybos ir treniruotės universiteto jojimo komandoje. Ir dar viena, dabar šiek tiek nustumta į šoną, aistra – piešimas.

Kaip viską spėji?

– Tokia jau esu: sėdėti ir nieko neveikti tiesiog nemoku. Gal ir per daug visko apsiimu daryti, bet jei jau darau, tai stengiuosi atlikti gerai ir su meile, nes esu labai reikli sau. O piešimas ir darbas su arkliais – labiau malonumas nei darbas.

– Iš kur tas susidomėjimas žirgais?

– Neatsimenu, kada pirmą kartą pamačiau arklį. Tačiau mama sako, kad dar vaikystėje, jei imdavau kokį žaislą, tai būtinai arkliuką. Vėliau pradėjau arklius piešti. Svajojau jodinėti ir turėti savo žirgą, tačiau tai buvo per brangus malonumas. Bū­dama 14-os pradėjau savanoriauti „Arabian Knights Farms” žirgyne. Po kurio laiko viena moteris man pa­tikėjo savo arklį. Juo rūpinausi ir prižiūrėjau kaip savo. Nuo 18 metų pradėjau lankyti jojimo pamokas „Chrislin Farm” žirgyne, įsidarbinau „Uni-Sun Farm” arklidėse. Dabar išjodinėju ir treniruoju 5 arklius. Paprastai man patiki pačius nesu­kalbamiausius žirgus, kaip aš juos vadinu – neklaužadas.

– Kiek laiko reikia tokius neklaužadas paversti paklusniais?

– Kiekvienas arklys labai skirtingas. Vieni jau po kelių mėnesių kasdienio darbo pradeda keistis, kitiems reikia daugiau laiko. Štai dabar dirbu su žirgu Henry, kuris nuo mažens buvo labai bailus, nieko neprisileido ir niekuo nepasitikėjo, bijojo net savo šešėlio. Pačiai buvo labai įdomus iš­šūkis Henry išjodinėti. Užtruko apie metus, kad jis pradėtų keistis. Dabar šis žirgas jau drąsiai šoka ir per kliūtis.

Kas yra svarbiausia išjodinėjant arklį?

– Vienas pagrindinių dalykų dirbant su arkliais yra kantrybė. Turi sugalvoti, kaip paaiškinti, ko iš jų nori. Negali pykti ir bausti, jei nesiseka. Juk tai laukinis gyvūnas. Ir jis sveria per tūkstantį svarų. Žmo­gaus ir žirgo jėgos tikrai nelygios. Nugalėsi tik dirbdamas su meile. Ir koks geras jausmas apima, kai arklys pagaliau tave supranta, pripažįsta ir leidžia jam vadovauti.

Tikriausiai kitomis akimis žiūri į arklius nei dauguma žmonių. Kaip apibūdintum šiuos gyvūnus?

– Žirgai yra labai protingi ir jautrūs. Tave myli ir atsiduoda. Už tave bando. Jūs nešnekat ta pačia kalba, bet esate komanda. Su jokiu kitu gyvūnu jų nesulyginsi.

Kiek­vienas su savitu charakteriu ir temperamentu. Laukinėje gamtoje arkliai yra medžiojami kitų gyvūnų, tad jų savi­saugos instinktas yra stiprus, tačiau kaip jie sugeba pasitikėti žmogumi, dirbti kartu ir reikšti savo jausmus. Štai mano treniruojamas 3 metų žirgas Stoney, su kuriuo esame geriausi draugai. Jis buvo vienerių metų, kai pradėjau su juo dirbti. Visko jį iš­mokiau, daug laiko praleidome kar­tu, tad tik žvilgtelėjusi į jį galiu pa­sakyti, ką jis galvoja. Kai atvažiuoju, Stoney džiaugsmą rodo ne tik prunkšdamas, bet ir įsikąsdamas į striukės ar džemperio užtrauktuką ir tampydamas jį aukštyn žemyn arba tiesiog padėdamas galvą man ant peties ir prisiglausdamas. Jis mėgsta žaisti su botagu, spardyti kamuolį ir baisiai pavydi, jei glostau ne jį, o šunį.

Ar teko patirti traumų dirbant su arkliais?

– Nuo žirgų esu kritusi šimtus kartų, tačiau, laimei, rimtų sužeidimų nepatyriau. O nuovargis, kojų ir nugaros skausmas jodinėjant yra neišvengiamas. Dvi vasaras dirbau Naujosios Meksikos valstijoje esan­čioje Phil­mont Scout Ranch. Ten ne tik rūpinausi arkliais, bet ir su vaikais jodavome į ekskursijas. Būdavo dienų, kai ant arklio nugaros tekdavo praleisti po 8 valandas per dieną. Tikras kaubojiškas gyvenimas laukinėje gamtoje.

Sunkumai negąsdino?

– Esu gamtos vaikas. Nuo pirmos klasės buvau jūrų skautė, kas vasarą važiuodavau į stovyklas. Jei spengia kad ir didžiausias šaltis, nesėdėsiu namie, bet eisiu į lauką. Tad gyvenimas  skautų rančos nameliuose, pro kurių sienų plyšius matyti laukas, o šalia ilsisi žirgai, buvo vienas malonumas.

Papasakok apie dar vieną savo pomėgį – piešimą. Iš ko paveldėjai meno gyslelę?

– Šeimoje tik aš viena prie meno, – juokiasi Eglė. – Mama su tėčiu sukasi skaičių pasaulyje, 16-metis brolis lyg ir domėjosi architektūra, bet jam dabar dviračiai svarbesni. Senelis iš tėčio pusės piešdavo, bet man neteko jo sutikti. Turbūt polinkį menui paveldėjau iš jo.

Mergina buvo 10-ies metų, kai Maironio lituanistinės mokyklos mokytoja Rasa Ibianskienė pastebėjo jos gabumus ir paskatino menu užsiimti rimčiau. Perėjusi į Downers Grove South High School 9-je klasėje Eglė sutiko dar vieną – ypač padė­jusią meno mokytoją Marcia Hansen. „Rinkausi po kelias jos pamokas per dieną, tiesiog gyvenau meno klasėje, pieštuko ir popieriaus lapo nepaleisdavau ir per pietų pertrauką. Nuo mažens piešdavau realistiškai, o naujoji mokytoja padrąsino bandyti ir maišyti įvairias piešimo technikas, ji skatino atrasti kažką naujo, į pasaulį žiūrėti kitaip”, – mokyklos laikus prisiminė Eglė.

Jaunoji menininkė išbandė pieš­ti plunksna, rašalu, anglimi, aliejiniais ir akrilo dažais, akvareliniais pieštukais, kuriuos galima naudoti sausai ar lieti vandeniu. „Mano kambarys – kaip Michaels parduotuvė, – juokiasi Eglė. – Čia rasi ne tik įvairiausių piešimo priemonių, bet ir mažiausiai 200 darbų”.

Kartais mergina savo piešinius dovanoja draugams, sulaukia ir pra­šymų ką nors nupiešti. „Nors studijuoju verslo vadybą ir kitiems lengvai galėčiau parengti verslo planą, tačiau savo darbų pardavinėti ar kam nors siūlyti nemoku. Esu prasta verslininkė pati sau”, – juokiasi Eglė.

Tačiau jos talentą jau yra pastebėję ir įvertinę kiti. Downers Grove South High School mokytojai Eglę buvo išrinkę mėgstamiausia mokyklos menininke, o 2013 metais mergina laimėjo 3-ią vietą kasmetiniame JAV Kongreso meno konkurse (Congressio­nal Art Competition), ir jos darbas „Prasiveržimas” („Brea­king Through”) metus kabėjo Illinois valstijos Kongreso nario Bill Foster biure. Kūrinys „Prasiveržimas” bei dar keli kiti Eglės darbai prieš metus buvo ekponuojami ir Pasaulio lietuvių centre įsikūrusioje gale­ri­joje „Siela”.

Kiek laiko tau užtrunka nupiešti piešinį?

– Kadangi anksčiau piešiau labai kruopščiai, praleisdavau po keletą mėnesių, kol baigdavau darbą. Turiu žmogaus portretą, kurį piešiu jau 4 metus. Tačiau pastaruoju metu pa­mėgau fantastinius vaizdus, stambius bruožus, kurių piešimas užima kur kas mažiau laiko.

Tavo  piešiniuose nėra ryškių spalvų, dominuoja  juoda ir balta. Nemėgsti spalvų?

– Manau, kad ryškios spalvos trukdo pamatyti esmę. Kai jų nėra, ir man lengviau galvoti, ką piešiu, ir žmogui paprasčiau pamatyti tai, ką noriu parodyti. Spalvų pridedu ten, ką noriu akcentuoti. Tačiau patinka piešti ant spalvoto popieriaus. Tada net paprasta juoda spalva įgauna daugiau dramos.

Ką dažniausiai  pieši?

– Mėgstu piešti portretus, ypač senų žmonių. Man įdomios raukšlės. Patinka pagauti ir perteikti emociją. Paprastai piešiu iš nuotraukų, kurias randu internete. Tikriausiai nenustebinsiu pasakiusi, kad dažnai piešiu ir arklius. Žirgai visad mano mintyse, piešiniuose ir širdyje.

Laima Smilgytė – žurnalistė, „Maironio” lituanistinės mokyklos 6 klasės mokytojos padėjėja.