„Tikslas – Amerika” sekė lietuvybės pėdsakais Pittsburghe

Augustinas Žemaitis.

Pittsburghas Pennsylvanijos valstijoje – didžiausią lietuvių procentą turintis, už Vilnių didesnis miestas Amerikoje. Negali nežavėti jo didinga Mokymosi katedra ir lietuviška klasė (auditorija) Pittsburgho universitete – šios vietos daug įdomesnės, nei galėtų pasirodyti.

Deja, Pittsburghas kartu ir tas JAV didmiestis, kur lietuviškos vietos pradėjo nykti anksčiausiai. Lietuviškos bažnyčios čia uždarytos dar apie 1990 m., neseniai parduoti ir Lietuvių namai, nugriautas vienuolynas. Dalies tų vietų, apie kurias daug skaičiau, jau neradau.

Pittsburghe išlikusias lietuviškas vietas „Tikslas – Amerika 2017” lankė ir neišlikusių ieškojo kartu su vietos lietuviu Jonu Baltrumi, kuris buvo vienas svetingiausių Amerikos lietuvių. Jis mus priėmė savo namuose ir, neprieštaraudamas mūsų įtemptam grafikui, pats visai parai prisijungė prie mūsų, užtikrindamas, kad pamatytume kuo daugiau.

Susitikome išvakarėse, jo gimtinėje DuBois, 2 val. kelio nuo Pittsburgho, likus valandai iki saulėlydžio. Per tiek laiko spėjome apžiūrėti tenykštę seną lietuvių bažnyčią (ji nuolat atidaryta – lietuvių bažnyčioms tai reta!), lietuvių kapines, Lietuvių klubą, iš kurio telikusi iškaba. Taip tuščia visur buvo dangui temstant, įsižiebiant žibintams… Galutinai sutemus keliavome į Pittsburghą, kur kitą rytą pagal grafiką jau 7 val. rytą išvažiavome į miestą.

Lietuvių klasė pasaulyje neturi analogų

Labiausiai Pittsburghe pribloškė University of Pittsburgh Cathedral of Learning įkurta Lietuvių klasė-auditorija. Jau pats pastatas nėra toks, kokio tikėtumeisi iš universiteto – tai puošnus tarpukario dangoraižis, vienas įspūdingiausių Pittsburghe, o gal ir Pennsylvania valstijoje. Ir jo vidus tikrai labiau primena katedrą, nei universitetą. O į lietuvių klasę nieko panašaus visame pasaulyje nerasi: kambarys, perteikiantis Lietuvą. Ne kaip muziejus, be jokių aiškinamųjų lentų ir eksponatų lentynų, o tiesiog dekoru, spalvomis…

Kambaryje mus pasitiko Pittsburgho universiteto ir tautybių klasių atstovės, padarė nuotraukų Pittsburgho universiteto naujienoms. Klausė manęs, kaip lietuvio iš Lietuvos: „Ar šis kambarys atspindi Lietuvą?” „Puikiai”, – atsakiau. Čiurlionio paveikslas perteikia meną, „Vargo mokykla” – istoriją ir persekiojimus, palubėje surašyti žymūs žmonės – asmenybes. Nieko nėra šiaip sau ir net ilgokai pabuvęs kambaryje gali pastebėti naujų detalių: tapetai – lininiai, radiatorių uždengimai – tautiniai raštai ir pan. Daugelis lietuvybės atributų čia turi funkciją – jie nesudėlioti tiesiog šiaip sau, kambarys „neperkrautas”.

Džiugu ir tai, kad Mokymosi katedra lankoma turistų, jie susipažįsta ir su Lietuva. Taip pat ir universiteto studentai (vienai grupei mūsų apsilankymui baigiantis kaip tik prasidėjo paskaita). Gailėjausi, kad neturėjau laiko praeiti visų tautybių klasių: juk tikrai įdomu, kaip savą kultūrą į vieną kambarį sudėliojo įvairių tautų dizaineriai!

Pittsburgho Mokymosi katedra man pakišo dar vieną mintį, kaip sudominti amerikiečius lietuviškomis vietomis: grupuoti jas kartu su kitų mažumų objektais. Mokymosi katedroje tai išeina natūraliai: tiesiog įkurta daugelio tautų klasių, viena šalia kitos. Bet net ir ten, kur taip nėra, toks kelias galimas: pavyzdžiui, sukurti „mažumų maršrutą” pasivažinėjimui po miestą, aplankant ir svarbiausias lietuviškas vietas. Arba, jei kur nepavyksta išlaikyti lietuviško muziejėlio, mėginti jį jungti su kitų Pabaltijo tautų, Vidurio-Rytų Europos tautų muziejais.

Tarp įdomiausių Pittsburgho lietuviškų vietų – kapinės

Pittsburghe kol kas sudominti jaunąją kartą lietuviškomis vietomis, deja, sekasi sunkiai – vietos lietuviai teiravosi ir mūsų, kaip tai padaryti. Pamąsčiau. Be lietuvių klasės „žmonėms iš šalies” galėtų pasirodyti įdomios lietuviškos kapinės. Pittsburghe kaip niekur daug likę senų antkapinių nuotraukų: nuo jų štai žvelgia prieš 100 m. fotografuoti lietuvių imigrantų veidai. Net nė vieno gyvo žmogaus, prisimenančio kai kuriuos iš tų žmonių, tikriausiai nebėra…

Ir paminklų daug gražių, didingų stovi. Ne vien antkapinių: yra paminklas lietuvių darbininkams, lietuviams, Antrojo pasaulinio karo veteranams ir t.t. Vien koks sąrašas Antrajame pasauliniame kare kariavusių Pittsburgho lietuvių ant jo (240 pavardžių)! Pittsburghas – ne Anglies regiono kaimai, Pittsburghas – plieno didmiestis, ir lietuvių kapinėse tai galima justi.

Lietuvybės didybę, deja, tik buvusią, dar gali pajusti vaikščiodamas po pietinį Pittsburghą. Kokią didžiulę Šv. Kazimiero bažnyčią jie pastatė, kokius Lietuvių namus turėjo – ir viskas gerokai seniau, nei atsirado Lietuvos Respublika. „Tokie pastatai nepadarytų gėdos jokiam Lietuvos miestui”, – komentavo vėliau „Gabalėliai Lietuvos” skaitytojai. Lietuvių namus tebepuošia skulptūriškas Vytis. Tais laikais niekas nestatydavo tiesiog „dėžutės”, ir pastato fasade lietuviai stengdavosi pademonstruoti lietuvybę…

Deja, mums lankantis lietuvių bažnyčios vidų kaip tik griovė – darys butus. O lietuvių vienuolynas – iš nuotraukų stačiai milžiniškas – buvo ką tik nugriautas. Gal bent Vytis ant klubo išliks, jei paties klubo pastato nenugriaus.

Bažnyčios be kertinių akmenų ir kertinis akmuo be bažnyčios

Iš daugelio lietuviškų vietų Pittsburgho priemiesčiuose iš esmės nieko neliko. Labai norėjau rasti bent lietuviškus kertinius akmenis ant buvusių bažnyčių pastatų, bet neradau. Kelias vietas, kurias planavau aplankyti, dar ilgo susirašinėjimo metu Jonas Baltrus patyrinėjęs pasiūlė praleisti („tą nugriovė, ten nieko lietuviško nebėra”). Vienai tokių, Esplen Šv. Vincento Pauliečio bažnyčiai, laiko vis dėlto atradome (sutaupę jo kitur). „Girdėjau, išlikęs kertinis akmuo”, – mums sakė.

Kai nuo buvusios parapijos mokyklos užvažiavome ant kalno, tikrai negalvojau, kad ką panašaus dar rasime. Bet panaršę ant kažkokio sandėliuko-griuvėsio aptikome parašyta: „Ecclesia in nomo Sancti Vincenti E Paulo erecto A. D. MCMIII”! Tuoj prisistatė sandėliuko savininkas: „Man sakė, kad fotografuojate mano nuosavybę, kam?” Paaiškinome, kodėl, ir jis papasakojo, kad bažnyčią vis padeginėjo, ir todėl galiausiai ją nugriovė iki pamatų bei uždengė lentomis. Toks rajonas…

Apleistų, pamirštų vietų tyrinėjimas dabar populiarėja – gal „urban exploration” mėgėjus sudomins bažnyčia, kurią teprimena vienas akmuo.

Pittsburgho priemiesčiuose tik lietuvių užmiesčio klubas dar veikia, kupinas daiktų, suvežtų iš uždaryto istorinio klubo Pietų Pittsburghe. Vyksta remontas. Jau ilgai. Lietuviška veikla, mums pasakojo, ne visuomet ten gali vykti, nes žiemą sunku privažiuoti – todėl kai kurie renginiai būna kitų tautų namuose. Vietos lietuviai pasidžiaugė, kad pagaliau randama bendra kalba ir su lenkais. O juk dažna lietuviška vieta – bažnyčia, kapinės – atsirado, kai lietuviai visomis išgalėmis ir pinigais siekė atsiskirti nuo lenkų…

„Norėčiau į užmiesčio klubą paskatinti vežti kryžius, padaryti simbolinį kryžių kalną, kaip Šiauliuose”, – kalbėjo vienas mūsų pašnekovų, lietuvis Pittsburgho žurnalistas. Palinkėčiau sėkmės, nes tai būtų ir geras žemės panaudojimas, ir kartu lietuviškas traukos taškas Pittsburgho žmonėms.

Lietuvių klubai aplink Pittsburghą

Nors, atrodo, keista, „gyvų” lietuviškų vietų daugiau aptikome aplinkui Pittsburghą. East Vandergrift priemiestyje tebeveikia Lietuvių klubas su Vyčiu virš įėjimo ir lietuvių bažnyčia. Tiesa, oficialiai nebe lietuvių, labai kukli (vitražai beveik vienspalviai, bet su lietuviškais užrašais!), bet atidaroma kasdien. Kunigas nelietuvis, tačiau, sakė, domisi lietuvių kultūra, siūlė iškilus reikalui paieškoti mums daugiau informacijos. Lietuvių klubas yra ir Bentleyville. Ten net trys gatvės pavadintos su Lietuva susijusiais žodžiais (Abromaičio, Vilniaus, Lietuvių)… O juk visame didžiajame Pittsburghe nėra nė vienos!

Iš Bentleyville važiavome pro Donorą. Ten irgi buvo lietuvių bendruomenė, bažnyčia. Ir prieš, ir po apsilankymo Amerikoje uždavinėjome klausimus apie tikslią Donoros bažnyčios vietą; atsakymų sulaukėme nebent apytikslių. Kaip ir apie dar kelias Pennsylvanijos lietuviškas vietas. Neradome jų ir knygose (pvz., William Wolkovich-Valkavičiaus „Lithuanian Religious Life in America”), senoje spaudoje. Kol bažnyčios dar stovėjo, veikė, niekam neatrodė svarbu užrašyti jų vietą, juk visi nesunkiai galėjo rasti.

Turiu pripažinti, jog pradėdamas „Tikslas – Amerika” nesitikėjau, kad taip sunku bus rasti kai kurias vietas, kuriose buvo lietuvių bažnyčios, veikusios kone šimtmetį. Galvojau: net jei bažnyčios uždarytos ar nugriautos, juk bus buvusių parapijiečių, organizacijų, tokių kaip Lietuvos vyčiai, jie pasakys, kur stovėjo. Nes „Tikslas – Amerika” žemėlapis svarbus ne vien kaip sąrašas vietų, kurias verta lankyti, bet ir kaip simbolinis lietuviškosios Amerikos paveikslas: ten matysis, kiek daug visko buvo, net jei ir nebėra; todėl pažymėti svarbiausias sunykusias lietuviškas vietas irgi svarbu.

Realybėje išties daugelį vietų atradome interneto ir knygų pagalba, daugelį parodė Amerikos lietuviai, – nors rasti tuos, kurie gali parodyti, kai kur užtruko. Iš viso – per 300 vietų… Tačiau tos kelios (apie dešimt), kurių nepavyko rasti, neduoda ramybės: juk reikia jas pažymėti, kad žemėlapis būtų išbaigtas…

Sutemus įvažiavome į magistralę. Laukė kelionė į Washington, DC. Nors Lietuvių klasė Pittsburghe labai graži ir verta dėmesio, Pittsburgho situacija nuliūdino: labai daug prarasta ir be lietuvių klasės ir kapinių kažko, kas sudomintų ir eilinį lietuvį (Lietuvos ar Amerikos) turistą, mažoka.

Laimė, situacija Atlanto vandenyno pakrantėje, kur nuvykome paskui, nuotaiką pataisė. Lietuvišku paveldu ten rūpinasi aktyvios organizacijos, veikia ir lietuvių bažnyčios, ambasada. Išlikę lietuvių pastatų, lietuviškas muziejus… Tačiau tam, kad visa tai išliktų keičiantis kartoms, sprendimus reikia priimti dabar.

Augustinas Žemaitis – projekto „Tikslas – Amerika” vadovas.