Šokio žingsniu per gyvenimą

Laima Smilgytė.

Ji puikiai žino, koks yra šokių repeticijų nuovargis bei pasirodymų jaudulys ir džiaugsmas. Čikagoje gi­musi ir augusi 24-erių metų Indrė Biels­kutė didžiąją dalį savo gyvenimo skyrė šokiui: 6 metus mergina lankė baletą Western Springs miestelio „Jo’s Footwork” šokių studijoje, jau 16-tus metus šoka didžiausiame Šiau­rės Amerikos lietuvių tautinių šokių ansamblyje „Grandis”, o pastaruosius 3 metus dar ir moko šokti pačius mažiausius – 3–4 metukų „Grandies” šokėjus.

Šokių pradžia

Indrė užaugo didelėje šeimoje – ji yra ketvirta iš 5 vaikų. Nors Indrės mama Aldona yra gimusi Amerikoje, tėtis Mindaugas – Vokietijoje, tačiau visus savo 5 vaikus jie auklėjo lietuviška dvasia. Indrės broliai Algirdas, Gediminas, Kazimieras ir sesuo Živi­lė lankė Čikagos lituanistinę mokyklą, šoko lietuvių tautinius šokius ko­lektyve „Grandis”. „Nuo pat mažų dienų su tėvais lydėdavau vyresnius brolius ir sesę į šokių repeticijas, o būdama 5-erių metų ir pati pradėjau šokti su jauniausiais ‘Grandies’ šokėjais”, – pirmuosius savo žingsnius „Gran­dyje” prisiminė Indrė.

Nuo to laiko lietuvių laudies šokiai tapo neatsiejama merginos gyvenimo dalimi. Būdama 11-os metų Indrė su „Grandies” kolektyvu 2004 m. dalyvavo XII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventėje Čika­goje, o 2007 m., būdama 14-os, su „Grandies” šokėjais išvyko į savo pirmąją Dainų šventę Lietuvoje. „Nie­kada nepamiršiu to didžiulio įspū­džio, kai Dainų šventės Šokių dieną Kauno Ąžuolyne susirinkome keli tūkstančiai skirtingų kolektyvų šokėjų ir visi šokome tą patį šokį. Norėjosi verkti nuo tokio grožio”, – pasakojo Indrė, kuriai tada buvo antrasis kartas, kai ji lankėsi senelių gimtinėje.

Metai Lietuvoje

Neplanuotą pertrauką šokiams „Grandies” kolektyve Indrė padarė būdama 16-os metų. „Lankiau Čika­gos Šv. Ignoto jėzuitų gimnaziją ir būdama 11-oje klasėje pagal mainų programą metams išvykau mokytis į Lietuvą, į Kauno jėzuitų gimnaziją. Labai bijojau pasiryžti tai kelionei, bet mane įkalbėjo tėvai. Jie ramino, kad jei nepatiks, galėsiu grįžti.

Iš pradžių tikrai buvo kultūrinis šokas, reikėjo priprasti prie lietuvių kalbos. Pirmas savaites viską versdavausi į anglų kalbą, tačiau po 3 mė­nesių pradėjau mąstyti lietuviškai. Ši mano kelionė buvo visiškai nauja patirtis, per tuos metus, praleistus Lietuvoje, labai daug ko išmokau ir pamačiau, patobulinau lietuvių kal­bą. Sutikau daug nuoširdžių žmonių, su keliais klasės draugais ryšys nenutrūko ir iki šiol”, – pasakojo Indrė.

Kvietimas mokyti mažuosius šokėjus

Grįžusi į Čikagą mergina vėl pri­sijungė prie „Grandies” šokėjų, su kuriais kartu šoko Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje Lietuvoje, dalyvavo Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventėse Los Angeles, Bostone ir Baltimorėje.

Šokių nepamiršo nei studijuodama biologiją University of Illinois Čikagoje (UIC), nei kai po studijų pra­dėjo dirbti mokslinių tyrimų laboratorijoje LOCI, tiriančioje glaukomą ir Alzheimerio ligą. „Niekada taip nebuvo, kad nenorėčiau šokti. Šokis – tai lengviausias būdas išreikšti mintis, kai nekalbi. Aš labai myliu šokį”, – užtikrintai sako Indrė.

Jos aistrą šokiams įvertino ir „Grandies” vadovai, kurie prieš 3 metus pasiūlė merginai būti jauniau­sių „Grandies” šokėjų ratelio mokytoja. „Labai džiaugiausi tokiu pasiūlymu, nes be galo mėgstu bendrauti ir dirbti su mažais vaikais. Tačiau tik pradėjusi mokyti supratau, koks tai nelengvas darbas. Todėl lenkiu galvą prieš visus ‘Grandies’ vadovus ir mo­kytojus, kurie dirba su tokiu atsida­vimu”, – sakė mergina.

O kokie yra Indrės mažieji šokėjai? Mokytoja sako, kad vaikai iš pradžių būna nedrąsūs, juos reikia prisijaukinti. „Todėl pirmos trimečių ir keturmečių repeticijos prasideda nuo pokalbių apie mėgstamiausius žaislus. Vėliau vaikai jau patys ima pasakoti apie brolius, seses, kur buvo, ką veikė. Mokytojos darbas yra prisitaikyti, sudominti vaiką, kad jis norėtų grįžti ir bandyti šokti. Vieni vaikai ritmą jaučia geriau, kiti prasčiau, tačiau svarbiausia yra noras šokti. Nereikia iš mažųjų tikė­tis greito rezultato. Bet paprastai vaikai per koncertus labai pasikeičia – būdami scenoje jie susigriebia ir taip sušoka, kad ir mane maloniai nustebina”, – apie darbo su vaikais ypatumus pasakojo mergina.

Šokių pasaulio magija

Laisvalaikiu Indrė mėgsta skai­tyti, lankytis koncertuose ir muziejuose. Tačiau sekmadieniai jai – šokių diena. Kas antrą sekmadienį 1 va­landą mergina moko šokti mažuosius šokėjus, tada skuba į „Grandies” Jaunimo ratelio repeticijas, kurios užtrunka valandą, dvi, o kartais ir ilgiau.

Ar tiek laiko praleisdami kartu šokėjai nesipyksta? „Mes draugaujame, – šypsosi Indrė. – Kartu švenčia­me Kalėdas, gimtadienius. Per koncertus nutinka daug visokių linksmų dalykų – tai klumpės skyla, tai pasijonis ar prijuostė nukrenta. Smagu tai susitikus prisiminti ir pasijuokti. Yra šokėjų, kurie ir savo antrą pusę randa bešokdami. Štai mūsų grupėje šoka pora, kurie pora yra ir gyveni­me. Žinau šokėjus, kurie, susipažinę ‘Grandyje’, sukūrė šeimą”, – pasakojo Indrė.

Dabar mergina vėl intensyviai repetuoja ir ruošiasi šią vasarą Lie­tu­voje vyksiančiai Dainų šventei. Lau­kia ne tik nepamirštami įspūdžiai, bet ir sunkus darbas. „Kuo vyresnė, tuo darosi sunkiau. Su drauge kartais pajuokaujame, kad gal jau metas mums atsisakyti šokių ir keliauti į pensiją. Tačiau iš tikrųjų dar nega­lėčiau atsisveikinti su šokių pasau­liu. Šokis – tai mano gyvenimas”, – sako šokėja ir šokių mokytoja Indrė Bielskutė.