Sveiki. Kaip sekasi? Kęstutis Stančiauskas: menki nepatogumai Lietuvoje ir platūs vartai į Europą

Šiame naujame „Draugo” skyrelyje Renata Gaidienė pasakoja, kaip susiklostė JAV gyvenusių ir dirbusių lietuvių tolimesnis gyvenimas. Renata – vilnietė. Kartu su vyru diplomatu Dariumi Gaidžiu gyveno New Yorke, Londone, Sofijoje, o pastaraisiais me­tais – Los Angeles. Pirmąjį pokalbį – su buvusiu Lietuvos generaliniu konsulu Čikagoje Arvydu Daunoravičiu­mi – spausdinome sausio 7 d. numeryje.

Daug dešimtmečių Kęstutis Stančiauskas buvo neatskiriama amerikietiško muzikinio gyvenimo dalis. Kompozitorius, ansamblio „Streetdancer” (1973) įkūrėjas ir vadovas, išleidęs daugybę plokštelių, koncertavęs su tokiomis šiuolaikinėmis žvaigždėmis, kaip Jean Luc Ponty, Chick Corea, Miles Davis ir kt. Ar galima buvo pagalvoti, kad kada nors Kęstutis gyvens ne Amerikoje ir jausis puikiai?

Kai pandemijos uždarytame Vil­niuje nusprendžiu pakalbinti čia gy­venti persikrausčiusį maestro Kęstu­tį Stančiauską, sužinau, kad Vilniuje jo nėra. Kęstutį randu pakeliui iš Aus­tin, TX į San Francisco, CA, kur jis intensyviai dirba ties savo naujuoju albumu su italų įrašų studija AMA Records.

„Lietuva – tik mano naujas adre­sas. Aš pats likau tuo, kuo visuomet bu­vau – tarptautinio lygio muzikantu, kurio neapriboja jokios sienos”, – apie naują gyvenimo etapą pasakoja žmogus, kurio vienas žodis neapibūdi­na. Jis – kompozitorius, atlikėjas, muzikantas, aranžuotojas ir perfomansų sudarytojas.

Čikagoje užaugusį Kęstutį Stan­čiauską lietuviai dažniausiai sutikdavo muzikiniuose projektuose su iš Lietuvos atvykusiais garsiais atlikėjais – Andriumi Mamontovu, Virgili­jumi Noreika ar Gyčiu Paškevičiumi. Kokie atradimai ir nusivylimai lau­kia perkėlus savo daugiau nei penkiasdešimties metų muzikinę karjerą į Lietuvą?

Gimėte pabėgėlių stovykloje Reinbek, Vokietijoje. Prieš dvejus metus savo nuolatinius namus Či­kagoje iškeitėte į Vilnių. Kokios ga­limybės laukė Jūsų, patyrusio mu­zikanto, Lietuvoje?

Bet kurioje naujoje vietoje reikia laiko suprasti, kuo gyvena vietiniai žmonės. Daug kas čia yra daroma ki­taip, nei Amerikoje. Atvykęs ieškojau, į ką man geriausiai įsijungti, susisiekiau su Amsterdamo radijo stotimi „The Jazz Syndicate”, jie su­tiko groti mano kūrinius. Netrukus ma­no muziką išgirdo klausytojai Anglijoje ir Pietų Afrikoje, vienas iš jų supažindino su italų įrašų studija „AMA Records”. Ir štai – jau gimsta naujas tarptautinis darbas pavadini­mu „Kęstutis Stančiauskas ir Amor Fati”, kuriame gros Lietuvos kamerinis orkestras. O muziką orkestrui aranžuos mano bendražygis Gedimi­nas Zujus. Ieškojau multikultūrinių sąskambių, tad į projektą pasikviečiau muzikantų iš Brazilijos, Egipto ir Čikagos. Viską sujungiau čia, Vilniu­je. Manau, kad tai tik visų galimybių pradžia.

Tad Lietuva nėra tik maža mūsų protėvių žemė. Man, turinčiam uni­kalią galimybę būti dviejų šalių  (JAV ir Lietuvos) piliečiu, tai tapo vartais į Europą.

Ar dažnai koncertuojate?

Koncertai nebuvo mano tikslas Lietuvoje. Bet kartais pagroju su Aleksandro Duniaus ansambliu, esa­me koncertavę Pažaislio muzikos festivalyje ir Linkuvos džiazo festivalyje. Karantinas šiemet apkarpė mūsų koncertinius planus.

Esate plataus žanro muzikantas su multikultūrinėmis pažiūro­mis, tačiau dažnai esate pristato­mas kaip džiazo muzikantas. Ar Jums limpa šis apibūdinimas?

Niekuomet nemėgau apsiriboti vienu muzikos žanru, o ypač žodžiu „džiazas”. Sakau, kad aš kuriu, komponuoju „muziką”, kuri apima nuo roko iki bliuzo. Lietuvoje yra įprasta manyti, kad abstraktinė muzika yra aukščiausias meninis lygis, tačiau aš taip nemanau. Esu užaugęs Ameri­koje, bliuzo ir džiazo tėvynėje, ir jau­čiu, kas yra tikra. Visai kitaip džiazą supranta Europoje, Japonijoje ar Lie­tuvoje. Nesvarbu kur gyventų, žmo­nės interpretuoja muziką pagal savo kultūrą.

Lietuva turi labai daug talentin­gų muzikantų, atlikėjų ir kompozito­rių. Dar pirmaisiais Nepriklausomy­bės metais, kai Čikagoje lankėsi Ve­ronika Pavilionienė, kalbėjomės apie unikalius dalykus, kuriuos pasauliui gali pasiūlyti Lietuva.

Lietuvos­ muzikantams nėra lengva prasiveržti į tarptautinius platinimo tinklus. Tačiau ar įma­no­ma muzikantams Lietuvoje gy­venti iš muzikos?

Pradėkim nuo to, kad čia, Euro­po­je, yra žymiai labiau vertinama kul­tūra. Lietuvoje žmonės pažįsta ki­tų Europos šalių ir pasaulio atlikėjus ir eina į jų koncertus – nesvarbu, ar jie pasaulinės žvaigždės, ar tik pra­de­dantys muzikantai. Šiuo atžvilgiu Amerika tapo labai ribota, o muzikos industrija labai komercializuota. Tos muzikos verslo galimybės, kurias turėjau 1971 metais, kai Bostone leidau savo pirmąją vinilinę plokštelę, labai pasikeitė.

Tuomet galėjai pa­skambinti į radijo stotį New Yorke ar Bostone ir pasakyti: „Esu vietinis, gal pagrotumėte mano kūrinį?” Ir jie tavo kūrinį pagrodavo. O dabar ne­pa­teksi niekur, nes viską užvaldė dideli pinigai. Bet Lietuvoje vis dar galima susisiekti su radijo stotimi ir paklausti: „Gal Jums įdomu?” Kadaise, būdamas jaunas pradedantis muzi­kan­tas, galėjai pusiau normaliai gy­venti iš muzikos Los Angeles, New Yorke ar San Francisce. Tačiau dabar dauguma jaunų žmonių nebegali sau leisti būti kūrėjais. Liūdna pripažinti, bet Amerika virsta iliuzijų šalimi, kurioje muzikinės sėkmės gali tikėtis tik labai mažas procentas.

Nors Lietuvos muzikantams sun­kiau išsiveržti į aukštumas, bet jie bent jau gali sau leisti gyventi iš mu­zikos.

Minėjote, kad turėjote svajonę pagyventi Lietuvoje. Ir štai ją realizavote. Ar buvo lengva pritapti?

Vis dar bandau suprasti, kas kaip vyksta. Žinoma, kai esi pripratęs prie Amerikos patogumų, Lietuvoje tenka derintis prie kitokio gyvenimo būdo. Tiems, kuriems svarbu nusipirkti automobilį per 15 minučių ar patinka leisti laiką perpildytose parduotuvė­se, čia gyventi būtų sunkiau. Bet aš nesu komercijos vergas, man patinka, kad galiu Lietuvoje dažnai pasivaikščioti prie ežero, kad čia yra normali pragyvenimo kaina. Neseniai lan­kiausi San Francisce ir Los An­geles ir nustebau pamatęs, kiek daug žmonių gyvena parkuose, po tiltais. Amerika yra turtingiausia pasaulio šalis, bet nežmoniškos nekilnojamojo turto kainos, nesibaigiantys mokesčiai verčia daugybę žmonių gyventi beviltiškomis sąlygomis. Atrodo, kad mes, amerikiečiai, tapome labai pasy­vūs ir nustojome kovoti dėl savo ge­rovės.

Ką Lietuvoje veikia Jūsų žmo­na Gailė Asačiovaitė, gerbėjams pa­žįstama sceniniu Aldegundos vardu? Kaip sekasi vaikams?

Aldegundai puikiai sekasi Lietu­voje! Ji šiais metais dalyvavo Euro­vi­zijos dainų konkurso atran­koje, šiuo metu filmuojasi Lietuvos televizijos laidoje.

Mano vyresnysis sūnus Ramū­nas apsigynė daktaro laipsnį ir gyve­ni­mą kuria Los Angeles. Jie su žmo­na Jessica augina 14 mėnesių dukrytę, o dabar laukiasi dvynių! Esu be galo laimingas, kad Ramūnas neap­leidžia savo lietuviškų šaknų. Jiedu su Jessica šoko 2018 metų Dainų šventėje!

Mano jaunesnieji vaikai Arija, Ąžuolas ir Akmėja dar maži (12, 11 ir 7 metų), gal dėl to gana greitai adaptavosi Lietuvoje. Jie čia turi daug veik­los – lanko muzikos, dailės, gimnastikos, šokių, aikido ir karate būrelius. Jų lietuvių kalba tampa geresnė nei mano. Be gimtosios anglų, jie dar mokosi vokiečių kalbos. Man džiugu stebėti, kaip platėja jų pasaulėžiūra. Neseniai Forbes tinklalapyje perskaičiau, kad viso pasaulio valdiškų mokyklų reitinguose Lietuva užima 23 vietą. Tuo tarpu Amerikos valdiš­kos mokyklos – tik 17-tą. Mes pripra­tome galvoti, kad JAV pirmauja visur pasaulyje, bet taip nebėra. Aš manau, kad yra tikra Amerikos tragedija, jog geras išsilavinimas, kultūrinis auklėjimas tapo prieinamas tik elitui.

Tad tas menkas nepatogumas dėl mažesnio prekių ir paslaugų pasirin­kimo yra menkniekis, palyginti su ga­limybėmis, kurias čia turi šeima ir aš, kaip kūrėjas.

Man čia yra geriau.