Nesugadintas laikas

Renata Šerelytė.

Neseniai ėmiausi vieno darbo – teksto, kuriam reikėjo atgaminti laiką. Paprasčiau tarus, grįžti daugiau nei dvidešimt metų atgal ir prisiminti, kas gi vyko tuo metu, prieš 2000-uosius.

O naivioji, paika žmogaus atmintie!.. Pasitvirtino taisyklė, kad kur kas geriau atsimeni tai, kas vyko prieš keturiasdešimt metų, nei prieš dvidešimt. Gal dėl to, kad vaikystė yra labiausiai tau priklausantis, asmeniškiausias laikas, kuriame įvyksta visa, kas svarbiausia. Ir viskas, kas įvyksta, yra nuostabu – ne grožio ar puikumo, o nuostabos prasme, ir ši nuostaba gali būti netgi šiurpi. Visa tai, kas nutinka vėliau, kai imi bręsti ir augti – tarsi ir nebestebina, visa tai yra logiška, suplanuota, o gal netgi nulemta.

Taigi ir aš kaži kodėl nuklydau į saulėtą vasaros vidurdienį, kai dienos šviesa, regis, kiaurai peršviečia sunokusias geltonas agrastų uogas, o ne į neramius dutūkstantuosius, kai buvo skelbiama pasaulio pabaiga ir nemaža žmonijos dalis apsirūpino maisto atsargomis, žvakėmis ir tualetiniu popieriumi, nors niekas nežinojo, kaip ta pasaulio pabaiga ateis ir kaip ji atrodys. Ramus vasaros vidurdienis, geltonas kaip sunokęs agrastas, man ir dabar atrodo prasmingesnis ir labiau vertas pri­siminti, negu metai, apvainikuoti pasaulio pabaigos laukimu. Kaip ir 2012-ieji, kai pasaulio pabaigą pranašavo pasibaigęs majų kalendorius. Dabar, regis, pasaulio pabaiga siejama su kosmose skriejančiu asteroidu, pamir­šau jo pavadinimą.

Koks keistas, koks paradoksalus mūsų gyvenimo laikas!.. Dažnai sau atrodome esą amžini – ypač tada, kai gyvenimas geras, patogus, komfortiškas, sveikas, kai beveik niekas neriboja pasirinkimo laisvės. (Apie galimybes, žinoma, būtų kita kalba). Bet kai pasidaro sunku?.. Kai ima slėgti nuolatinė rūpesčių našta, kai diena tampa išbandymu, kai imi žiūrėti į veidrodį ir ne­beatpažįsti savęs – lyg būtum pats sau svetimas?… Ir kai suvoki, kad tavoji pasirinkimų laisvė nėra tokia jau didelė. Kad galbūt tu jos ir neturi. Ir kad galbūt ne ji svarbiausia.

Negi tau tikrai taip svarbu, į kurią pasaulio šalį keliauti, kad linksmai praleistum laiką ir išblaškytum nuobo­dulį? Negi tikrai taip svarbu, kokią naują šukuoseną susigalvoti? Kokį naują patiekalą išbandyti? Kaip praleisti laiką, kuris iš esmės teka pats ir mes esame tik šapeliai, jo nešami. Laiką, kuris kartais nėra tiesiog praleidžiamas, gal tai jis praleidžia mus lyg sietas kokius tirščius.

Galbūt todėl vaikystės prisiminimai yra tokie brangūs – jie liudija laiką, kuris panašus į tvarų, nebetekantį, sustingusį gintaro lašą, kuriame įstrigęs inkliuzas pasiliks amžinai. Geltona – saulės, aukso, sunokusio agrasto, sustingusio laiko spalva. Ir kai tik kas nors ima triūbyti panikos triūbomis ir skelbti pasaulio pabaigą, visada grįžtu ten, į pradžią. Ten, kur skleidžiasi nie­kieno nesugadintas, nesutrumpintas, nesumeluotas laikas.