„Fausto” trupė po spektaklio su Prezidentu Gitanu Nausėda ir pirmąja ponia. (Gabrieliaus Jauniškio nuotr.)

Tarptautinės karjeros iššūkiai pandemijos metu. Pokalbiai su lietuvių operos solistais

Sigita Ivaškaitė.

Sigita Ivaškaitė – teatro kritikė, dramaturgė, su Vilnius City Opera dešimtmetį dirbanti viešųjų ryšių koordinatoriaus ir teatro dramaturgo pareigose. Teatrologijos magistro studijas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo to laiko aktyviai dalyvauja dramos, šiuolaikinio šokio ir operos žanrų srityse užsiimdama tiek praktine, tiek teorine veikla.

Sunku patikėti, jog skaičiuojame jau antruosius pandemijos metus. Nuo pat šios suirutės pradžios nenustojame laukti žinios apie jos pabaigą, tačiau kartais ji jau nebeatrodo tokia reali, ar lengvai pasiekiama. Scenos meno sektorius šioje gyvenimo dramoje nukentėjo bene ryškiausiai. Atlikėjai patys pirmieji pajuto apribojimus ir patys paskutiniai bus iš jų išlaisvinti. Kol mes negalėsime būti šalia vienas kito (su kaukėmis, ar be jų), tol menininkai bus priversti gyventi nežinioje.

2019-ieji lietuvių operai tapo įspūdingais metais. Plačiai nuskambėjęs pasaulinis Asmik Grigorian triumfas Zalcburgo festivalyje puikiai pažymėjo ir tapo ta „vyšnia ant torto”, vainikavusia paskutinių kelerių metų lietuvių solistų pasiekimus tarptautinėse scenose. Būtent jos debiuto Metropolitan scenoje visi laukėme 2021-ųjų rudenį. Deja, viena svarbiausių pasaulio scenų liks uždaryta dar visam sezonui. Tačiau nereiktų skubėti liūdėti, – kalbantis su tarptautines karjeras operos pasaulyje vystančiais atlikėjais, galima atrasti daug netikėtai pozityvių pusių.

Noras yra vienas didžiausių vedlių

Į Lietuvą trumpam grįžusi A. Grigorian susitikime, skirtam Vilnius City Operos parodai MO muziejuje „Iš tos operos”, pasakojo apie pandemijos pakoreguotus savo planus ir sąmoningus pasirinkimus šeimos labui. Nors daugelis teatrų ir nedirba, Asmik grafikas tikrai neatrodo skurdžiai. Po naujųjų metų jos laukė pasirodymas Vienos operoje, legendiniame Anthony Minghela „Madame Butterfly” spektaklyje. Vėliau – „Pikų dama” Paryžiaus operoje, „Skrajojantis olandas” Bairoto festivalyje (Bayreuther Festspiele), o Zalcburge bus kartojami „Elektros” pasirodymai. Vietoje debiuto Metropolitan operoje šiuo metu Asmik tvarkaraštyje numatytas pasirodymas Londono Covent Garden operoje, taip pat atkeltas iš vasario mėnesio: „Dabar vyksta daugybės nukeltų pasirodymų perdėliojimas”, – trumpai apibendrina ji. Net ir po susitikimo solistės planai vėl pasikeitė ir šiuo metu ji pasirodys Marijos teatre Sankt Peterburge „Pikų damos” spektakliuose, dedikuotuose jos tėvui Gehamui Grigorianui.

A. Grigorian – Chrysothemis ir A. Stundytė – Elektra. (Bernd Uhlig nuotr.)

Neslėpusi, jog pirmasis karantinas jai pačiai tapo dovana, mat paskutinius kelerius metus Asmik dirbo be pertraukų, todėl toks priverstinis sustojimas jai leido kažkuria prasme pasivyti save pačią, sustoti ir pareflektuoti praūžusį laiką. Šį periodą praleidusi Lietuvos gamtos apsuptyje solistė neslėpė, jog grįžti į darbus jau norėjosi. Be pasirodymų vasarą Zalcburge ir rudenį Vienoje, Asmik po pertraukos taip pat nustebino savo pasirodymu Madride, Teatro Real sukūrusi jai gerai pažįstamą Rusalkos vaidmenį to paties pavadinimo Antonín Dvořák operoje, tik šį kartą scenoje ji dar ir šoko ant puantų! Kaip pasakoja pati: „Šiuo metu noriu imtis vos kelių pastatymų, tokių, kurie būtų brangūs mano širdžiai. Didesnę dalį savo laiko noriu skirti koncertams, nes jie užima žymiai mažiau laiko, turiu omenyje, jog dirbant naujame pastatyme turiu iškeliauti bent dviem mėnesiams, kai koncertams užtenka vos kelių dienų. Tokį pasirinkimą darau dėl savo dukrytės Lėjos, – nenoriu jos palikti tokiems ilgiems laiko periodams. Žinoma, koncertai yra visiškai kita profesija, kitoks dainavimas, kiti tikslai ir uždaviniai.” Tarp Asmik koncertinių planų: rečitalis su austrų pianistu ir Zalcburgo festivalio meno vadovu Markus Hinterhäuser, tuo tarpu su Luku Geniušu šiuo metu daromi Sergejaus Rachmaninovo programos įrašai.

Kas benutiktų, Asmik šiuo metu atrodo nusiteikusi pakiliai ir tiki, jog dalykai, kurių ji labai nori, anksčiau ar vėliau ateis. „Aš iš tikrųjų noriu visko (juokiasi). Ir tas viskas ateina kiekvieną dieną: šiandien aš atostogauju – aš noriu atostogų, Bairoto noriu, nes ten susitiksiu su savo labai mylimais scenos partneriais ir atliksiu man labai įdomią rolę. Niekada negalvoju labai toli į priekį, nes tai man trukdytų norėti to, ko noriu šiandien. Manau, kad noras yra vienas didžiausių ir gražiausių vedlių. Kai mes kažko norime, vienaip ar kitaip keliaujame to link.”

Mąstantiems, kaip solistei tokiu metu pavyksta pasirodyti gana nemažame skaičiuje spektaklių, puikus pavyzdys prabėgusios vasaros Zalcburgo festivalis, kuriame sužibėjo ir kitos lietuvės – Aušrinės Stundytės žvaigždė. Pasak Asmik, prieš visą Zalcburgo festivalio komandą reikia žemai lenkti galvas, nes jie laimėjo kovą ir neuždarė festivalio: „Manau, šiandien labai svarbu parodyti pasauliui, kad spektaklius rodyti galima ir būnant labai atsargiems. Visų repeticijų metu mus kas savaitę testavo, kaukės buvo būtinos. Viskas buvo sudėliota taip, kad jaustumėmės saugūs, tikiu, jog tai labai svarbu žinoti ir žiūrovui, skleidžiant jam žinutę, jog tokiu metu menas irgi, o gal net labiau nei įprasta, yra reikalingas. Tą pajautėme susitikę su publika, kuri taip pat buvo išsiilgusi tikro kontakto su atlikėjais. Suvokdama, kokią didžiulę atsakomybę prisiėmė festivalio vadovai galiu tik išreikšti didžiausią pagarbą.” Tą patį būtų galima pakartoti apie darbo principus Vienoje ir kituose, savo veiklos pilnai nesustabdžiusiuose Europos operos teatruose. Žinoma, nors ir atliekami gyvai, pasirodymai žiūrovus šiuo metu pasie­kia tik ekranuose.

Pandemijos suteiktos galimybės

Tokioje premjeroje Berlyno valstybinėje „Unter den Linden” operoje gruodžio mėnesį debiutavo kita lietuvių solistė – Vida Miknevičiūtė. Nors daugelis jos planų pandemijoje sugriuvo: atšaukti debiutai Budapešto, Miuncheno ir Prahos scenose, o kontraktai nutraukti nenumatytam laikui, solistė neslėpė, jog turėjo kam išnaudoti šį priverstinį sustojimą. „Pandemijos metu šį sustojimą įvertinau galėdama pasimėgauti retai gaunamu ramiu ir ilgu miegu, laiku su šeima, galimybe dažniau gaminti, užsiimti mėgstamu sportu, – tiesiog skirti laiko sau, kurio taip dažnai trūksta”, – pasakojo Vida, kuriai šis laikas taip pat suteikė progą pademonstruoti savo profesionalumą sukuriant Elsa vaidmenį Richard Wagner „Lohengrin”.

Vida Miknevičiūtė – Elsa („Lohengrin”). (Monika Rittershaus nuotr.)

Spektaklį režisavo skandalingasis Calixto Bieito, o scenoje jos partneriais buvo tokios operos įžymybės, kaip Roberto Alagna (Lohengrin), Rene Pape (Heinrich), Jekaterina Gubanova (Ortrud). Kaip pasakojo Vida, į tokį didžiulį debiutą jai teko „įšokti” vos per dvi savaites: „Su teatru buvome sutarę, jog pasirodysiu sausio mėnesio spektakliuose, tad ramiai ruošiau partiją, nes tai – man naujas, debiutinis vaidmuo. Bet staiga pagrindinė solistė atšaukė savo pasirodymus ir teatras paklausė, ar negalėčiau atvykti anksčiau. Viskas, kas vyko, buvo nuostabu, esu labai dėkinga visiems už tokią galimybę, o kartu tai buvo ir didžiulis iššūkis bei stresas.”

Iššūkiu, kurti tokį nemenko mastelio spektaklį pandemijos metu, pasirinkimą pavadino ir teatro meno vadovas Mathias Schulz, prieš premjerą komentavęs, jog sudėtingiausia paskutiniame etape buvo suderinti didžiulio choro saugų darbą, dalyvavimą masinėse scenose. Tam pritartų ne vienas pasaulio teatras, o peržvelgiant visgi įvykusių premjerų pavadinimus, matyti, jog repertuaruose atsiranda daugiau vietos XX a. operos kūriniams, mat juose dažnai dalyvauja žymiai mažesnis kiekis atlikėjų. Tad ar kažkuria prasme saugesniais šioje situacijoje gali jaustis būtent tokį repertuarą atliekantys solistai? Nebūtinai. Dar po Zalcburge 2020-aisiais praūžusios „Elektros” premjeros, pagrindinį vaidmenį čia sukūrusi A. Stundytė, daugiausiai dainuojanti būtent XX a. kūrinius, nesiryžo kalbėti apie tolimesnius darbus –  tokie neaiškūs buvo ir yra daugumos pasaulio teatrų planai. Ankstesniuose interviu minėjusi, jog namuose Belgijoje ji mėgsta užsiimti instaliacijomis ir eksperimentais su dažais, solistė patikino, jog po didžiulio nuveikto darbo prestižiniame festivalyje ji toliau mėgausis savo pomėgiais, juos perkeldama į automobilio saloną: „Labai nuobodus juodas interjeras, reikia taisyti padėtį”, – juokėsi ji ir žadėjo grįžti į Lietuvą, nes pirmojo karantino metu to padaryti nesuspėjo.

Svarbu judėti pirmyn

Tuo tarpu sėkmingas tarptautines karjeras užsienyje vystančius Justiną Gringytę ir Edgarą Montvidą pandemija grąžino gimtinės žiūrovams. Atšaukus darbus užsienyje, ar tarp jų atsiradus žymiai ilgesnėms pauzėms, solistai buvo pamaloninti ir net nustebinti dėmesiu tėvynėje, kur, kaip sakė Justina, pasijuto iš tiesų laukiami ir reikalingi. Abiem menininkams atšauktasis sezonas turėjo būti itin svarbus ir turtingas debiutais.

2021-ųjų vasarą J. Gringytė turėjo debiutuoti Amneris vaidmeniu Giuseppe Verdi operoje „Aida” Santa Fe operoje JAV bei Tel Avive (Izraelyje). Tarp naujų vaidmenų ji turėjo įsirašyti Fricka Richard Wagner „Valkirijoje”, Žaną d’ark Piotro Čaikovskio „Orleano mergelėje” ir Santuzza Pietro Mascagni „Kaimo garbėje” įvairiuose Europos teatruose, atšaukti ir planuoti koncertai. Žinia, jog ne už visus atšauktus pasirodymus organizatoriai galėjo išmokėti kompensacijas atlikėjams: „Vieni teatrai tiesiog pilnai atšaukė pasirodymus ir sumokėjo kompensacijas, kiti – nieko, o treti rado datas ateityje ir perkėlė kontraktus į tolimesnius sezonus”, – pasakoja Justina, į Lietuvą grįžusi dar praėjusių metų kovą.

E. Montvidas operoje „Borisas Godunovas” (Ciurich opera). (Monika Rittershaus nuotr.)

Gimtinėje netikėtai atsirado bendri projektai, pasirodymai, įrašai su Lietuvos nacionaline filharmonija, kompozitoriumi Gediminu Gelgotu, maestro Gintaru Rinkevičiumi ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru… „Kalbant atvirai, pajutau lyg man būtų ištiesta pagalbos ranka, pasijutau reikalinga Lietuvoje ir tai buvo labai malonu. Tuo metu, kai pasaulyje viskas sugriuvo, mano agentas turėjo ir keletą pasiūlymų svetur, bet pasvėrus riziką, pliusus ir minusus, nesiryžau imtis darbų kitur”, – prisimena J. Gringytė.

Na, o rimtai žvelgti į susiklosčiusios situacijos rizikas Justiną skatina jos energingas ir žingeidus sūnus, neleidžiantis mamai net ir nenoromis tingėti ar nuobodžiauti. „Namuose dirbu nuolat, – jei ne kiekvieną, tai kas antrą dieną mokausi, rengiu naujas partijas, lavinu balso techniką, iš naujo peržvelgiu jau išmoktas partijas, ieškau jose naujų spalvų. Mano hobis – nuolatinis savęs tobulinimo siekis. Darau mankštas, fizinius pratimus formai palaikyti. Tuo pačiu norisi sveiką išlaikyti ir savo emocinę būseną. Darbas su savimi yra nuolatinis, ne tik dėl noro – suprantu, jog to tiesiog reikia.” Justina teigia šiuo sudėtingu metu tik dar kartą įsitikinusi, jog jai svarbiausia – šeimos palaikymas, kas jai yra pagrindinė atrama ir viso ko esmė.

Apie asmeninę discipliną, dalindamasis pandemijos poveikiu karjerai daug kalba ir vienas žymiausių Lietuvos tenorų Edgaras Montvidas: „Šiuo stagnacijos periodu pavasarį pradėjau bėgioti, ypač svarbu buvo nesustoti lavinti balso, neprarasti motyvacijos. Užgriuvusios negandos grasino stipriai paveikti ir psichologiškai, tačiau įvairios akcijos dar būnant Anglijoje, kaip ketvirtadieniniai pasirodymai Londono gatvėse „ant dviračio”, kuriuos inicijavo garsus britų aktorius Jason Flemyn, buvo šviesa ir vertė judėti pirmyn, negalvojant apie asmeninius praradimus. Pasirodymų metu surinktos lėšos buvo skiriamos medicinos darbuotojų maitinimui.”

E. Montvidas nuoširdžiai apgailestauja dėl subyrėjusio, jam „auksiniu” turėjusio būti sezono, kuriame – ir atšauktas debiutas La Scalla, prarastas koncertas su Bostono simfoniniu orkestru ir dirigentu Tomas Ades, neįvykę koncertai Izraelyje, Olandijoje… Ypatingas turėjo būti ir tenoro grįžimas į Lietuvą, kur Edgaras turėjo dainuoti Alfredą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro „Traviatos” premjeroje, skirtoje profesionalios operos 100-mečiui Lietuvoje paminėti. „Mūsų, teatro sektoriaus, laukia dar keli suirutės ir nežinomybės metai. Užtruks, kol kultūra ir, ypatingai, scenos menas pilnai atsities”, – susumavo solistas.

Visgi būta ir optimistiškesnių momentų. Prieš pasaulinės pandemijos pradžią lietuvis dar spėjo sudainuoti pagrindinę partiją pasaulinėje Christian Jost operos „Egmontas” premjeroje Vienoje „Theater an der Wien”. Tai buvo ir jo debiutas šiame teatre.

Na, o nuo pandemijos solistas iš tiesų atsikvėpė vasarą Lietuvoje. Čia jis koncertavo Midsummer ir Pažaislio festivaliuose. Su Vilnius City Opera pirmą kartą rodė „Fausto” spektaklius Vilniaus universiteto Didžiajame kieme: „Pastatymas ypač pritiko šiai erdvei! Išsiilgę spektaklių ir operos, kas vakarą čia rinkosi būriai melomanų, o tarp jų – ir pirmoji šalies pora!”, – prisimena Edgaras, rudenį dar spėjęs debiutuoti ir Ciuricho operoje, apsimetėlio Dmitrijaus vaidmeniu Modesto Musorgskio operoje „Borisas Godunovas”, kurią režisavo solisto labai vertinamas australų režisierius Barrie Kosky. Po šio debiuto Lietuvoje jį dar buvo galima išgirsti veiklos 20-mečiui dedikuotame koncerte su Modestu Pitrėnu ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru bei LNOBT „Madame Butterfly” spektakliuose. Džiugi ir dar viena žinia: nuo karantino pradžios Edgaras aktyviai mokė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentus ir Klaipėdos muzikinio teatro solistus vokalo paslapčių bei tapo LMTA vizituojančiu profesoriumi.

„Šiuo metu ruošiu Tito vaidmenį Wolfgang Amadeus Mozzart operoje „Tito gailestingumas”, kurios premjera Londono Covent Garden teatre numatyta balandžio mėnesį. Kartais įvyksta pasirodymų ‘online’ koncertuose, tačiau labiausiai laukiu ir viliuosi, kad pasirodžiusios vakcinos sugrąžins mus atgal į normalų gyvenimą!” – pasakoja Edgaras Montvidas.

Štai taip pandemijoje gyvena ir iškilusius sunkumus sprendžia, o kartais ir priverstiniu poilsiu pasimėgauja visame pasaulyje dirbantys lietuvių solistai. Tikime, kad jau greitai juos scenoje vėl galės matyti bet kurio žemės kraštelio žiūrovai.

Vilnius City Opera „Faustas” Vilniaus universiteto Didžiajame kieme. (Gabrieliaus Jauniškio nuotr.)