Tekančios Saulės šalyje Amerikos lietuvis atrado kaimo idilę

Rasa Sėjonaitė.

Miko Remeikos šeima į Jungtines Amerikos Valstijas persikraustė, kai Mikui buvo septyniolika metų. Gimęs jis Prienuose, o prieš kelionę į Ame­riką dvejus metus gyveno Kaune, kur mokėsi prestižinėje Kauno Technikos universiteto gimnazijoje. Jos nespėjo baigti, nes šeima nusprendė keisti gyvenimo pla­nus. Mikas universitetą ir aspirantū­rą baigė už Atlanto. Studijavo fiziką, apsigynė mokslinį laipsnį. 35-erių vy­ras jau ketvirtus metus gyvena Japo­nijoje, čia sukūrė šeimą, daro karjerą.

Kokie keliai nuvedė į Japoni­ją?

Persikrausčiau čia tiesiog norėdamas patirti nuotykių. Turėjau ge­rai apmokamą darbą, bet JAV man visada atrodė nuobodi šalis. Pabaigus mokslus ir pradėjus dirbti didelėje korporacijoje, tas nuobodulys dar la­biau sustiprėjo, todėl nusprendžiau, kad laikas gyvenimą paįvairinti. Aspirantūros metais laisvalaikiu stu­dijavau japonų kalbą, todėl nuspren­džiau pasinaudoti šitomis žiniomis ir padirbėti Japonijoje. Darbą susirasti buvo nesunku, nes tyrimais užsiimantys universitetai visada turi laikinų pozicijų neseniai baigusiems podaktarines studijas.

Esate sukūręs šeimą? Norė­tu­me, kad ją pristatytumėte?

Su žmona susipažinau Japonijo­je. Ji vietnamietė ir jos gimtoji kalba – vietnamiečių, bet susišnekame mes japoniškai, mat žmona mokykloje mokėsi japonų kalbos. Angliškai ji supranta tik truputį. Prieš tris mėnesius mums gimė dukra. Dabar bus labai įdomu, kokiomis kalbomis ji galų gale šnekės. Mama ir močiutė šneka vietnamietiškai, aš su žmona – japoniškai, mano tėvai – lietuviškai, angliškai ir rusiškai.

Ką šiuo metu dirbate Japonijo­je?

Baigęs mokslus perėjau į puslaidininkių sferą – darbas susijęs su kompiuterių komponentais, saulės baterijomis. Pirmas rimtas darbas Japonijoje buvo Okinavos prefektūroje, naujai įkurtame tyrimų institute. Pasibaigus kontraktui jau buvau ve­dęs, todėl kartu su žmona persikėliau į Tsukubą miestelį netoli Tokijo. Čia irgi buvo tik laikinas darbas universitete. Dabar ir vėl kraustysimės, jau trise, į Mie prefektūrą. Ten gavau nuolatinį darbą kompanijoje, gaminančioje kompiuterinės atminties komponentus ir manau pasilikti ilgesniam laikui.

Integracijos procesas Japonijoje yra nesibaigianti kelionė. Per tuos porą metų išsiaiškinau būtinus gyve­nimo pradžios šioje šalyje dalykus: kaip išsinuomoti butą, nusipirkti auto­mobilį, perregistruoti jo adresą (iš tiesų tai nepaprastas procesas) ir net kaip įregistruoti santuoką. Pats didžiausias pasiekimas integracijos atžvilgiu, pasakyčiau, tai, kad sugebėjau sėkmingai įveikti darbo interviu japoniškai. Nors visą laiką studijavau japonų kalbą, tačiau pasiekti tokį lygį, kad galėčiau be žodyno skai­tyti paprastą knygą ar paaiškinti, ką darau darbe, matau, užtruks dar daug metų.

Kalbantys ir lojantys robotai, dangoraižiai su guminiais pama­tais ir traukiniai be mašinistų, skriejantys 300 km per valandą. Visa tai panašu į modernią pa­saulio pasaką, kurios vardas Nip­pon, arba lietuviškai Japonija. Koks tai kraštas Jūsų akimis?

Taip, toks Japonijos įvaizdis egzistuoja. Apsilankyti tik Tokijyje ir tik žinomose vietose tai gal ir kaž­kiek arti tikrovės, bet už Tokijo ribų įspūdis bus visai kitoks. Aš pirmus trejus metus gyvenau Okinavos pre­fektūroje. Tai yra pati skurdžiausia Japonijos prefektūra, vienintelė šalyje pasiekiama tik lėktuvu iš Tokijo. Okinavoje yra tik vienas miestas Naha, kuris bent kažkuo primena miestą, o visur kitur – kaimiškas gyvenimas. Viešojo transporto beveik nėra, visur reikia važiuoti automobiliu. Gatvės siauros, vingiuotos ir be eismo ženklų, todėl norint įveikti 10 km atstumą, prireiks nemažai laiko ir kantrybės.

Mano pirmieji įspūdžiai apie Ja­poniją buvo tokie – provinciali šalis, kur žmonės uždirba mažai, bet kažkaip per daug nesiskųsdami sugeba išsiversti.

Kad nesugadinčiau Jums nuomo­nės apie Japoniją, turiu pasakyti, kad viešasis transportas šalyje (išskyrus Okinavą) yra labai gerai išvystytas, tačiau nuosavas automobilis vis dėlto yra neatskiriama gyvenimo dalis. Mašinos čia pigios, todėl visi, kas gali sau leisti tokią prabangą kaip automobilių statymo aikštelė (t. y. jeigu jie gy­vena ne Tokijyje), skuba įsigyti nuo­savą transporto priemonę.

Neabejoju, kad po Tekančios Saulės šalį keliaujate, nes tikrai būtų didelė nuodėmė neišnaudoti šios galimybės. Kas didžiausią įspūdį paliko?

Keliaujant automobiliu, galima pamatyti visai kitokią Japoniją, nei toji, kuri aprašoma turistiniuose gi­dų vadovuose. Kiekvienas miestelis siūlo lankytojams savo vietinius valgius ir vis kitus produktus. Kiekvie­no miestelio centre yra informacijos centras, kur galima sužinoti, ką čia verta aplankyti. Šita pakelės stočių „michi no eki” sistema išsilaikiusi nuo feodalinių laikų, kai didikams buvo privaloma keliauti į Tokiją ir atgal du kartus per metus. Nuo tada buvo išvystyta geriausia pasaulyje susisiekimo sistema.

Robotiniai restoranai egzistuoja, bet tai daugiau turistams. Aptarna­vimo lygio standartai Japonijoje yra tokie aukšti, kad robotams tai tiesiog nepasiekiama. Technologijos integruo­jamos tiek, kiek jos pagerina aptarnavimo kokybę. Pavyzdžiui, labai tipiška pamatyti mažą namuką kaime, kur viduje mažas baras su sėdimomis vietomis vos penkiems žmonėms ir viena močiutė parduoda tradicinius japonų valgius, o užsakymus priima automatas, stovintis prie durų. Taip yra todėl, kad manoma, jog pinigai – „purvinas reikalas” ir juos galima palikti automatams, bet maistą klientui visada paduos pats virėjas.

Mano galva, Japonija yra tokia vieta, kur bet kokiame šalies kampelyje gali surasti mažą restoranėlį, kur savininkas tave priims kaip svečią ir galėsi su juo prašnekėti iki gilaus vakaro, lyg būtumėte seni geri draugai.

Man Japonija yra šalis, kurioje, skirtingai nuo daugelio kitų pasaulio vietų, yra išlikę kaimiško gyvenimo ypatumai. Čia galima pravažiuoti lau­kais ir miškais, pavažinėti iš kaimo į kaimą ir kiekviename paragauti vis naujų japoniškų valgių, keptų austrių arba išbandyti vis kitą žalios arklienos patiekalą. Pakelėje nusipirkti vynuogių už pusę kainos ir vakare atsipalaiduoti „onsen” (pirtis, kurioje naudojamas vanduo iš karštų terminių šaltinių).

Beje, keliauti greitaisiais trauki­niais Japonijoje verta dėl pačios ke­lionės. Kiekviena stotis yra lyg daugiaaukštis miestas, kur galima nu­sipirkti visokiausių vietinių ir atvežtinių delikatesų. Traukinių sėdimos vietos – karališkų gabaritų, tris va­landas važiuojantis traukinys atvyksta sekundės tikslumu ir geležinkelio bėgiai dažnai būna nukloti per tas vietas, kurios vilioja nuostabiais pei­zažais pro važiuojančio traukinio langą.

Kiek man žinoma iš pasakoji­mų, japonai daug dirba, tad namuo­se praleidžia mažai laiko. Ar tai veikia jų socialinius ir šeimos santykius?

Čia irgi gana didelis skirtumas tarp Tokijo ir kitų šalies vietų. Okina­vos žmonės uždirba mažai, bet turi dideles šeimas ir praleidžia kartu kur kas daugiau laiko. Miestuose daug kas dirba nuo ryto iki vėlaus va­karo, profesionaliems inžinieriams visai įprasta grįžti namo apie vidurnaktį. Neretai pasitaiko, kad dirbantis vyras savaitę gyvena arti savo darbovietės, o tik savaitgaliais grįžta pas šeimą kitame šalies gale. Šeimos santykius, be abejo, tai veikia.

Sunku pasakyti ką nors gero apie Japonijos darbo kultūrą. Visos šitos darbe praleistos valandos retai atveda prie kažkokių stulbinamų rezultatų, kurių galima buvo pasiekti ir dirbant per dieną vos aštuonias darbo valandas. Taip yra todėl, kad vis dar gaji senosios kultūros nuostata, kai pastangos vertinamos labiau nei rezultatai. Ir nereikia tikėtis, kad šis supratimas kažkaip ims ir lengvai pasikeis. Nors modernėjančiame pa­saulyje dabar yra daug iniciatyvų įvesti racionalias darbo valandas, kompanijose atsiranda taisyklės, kad po 8–9 valandos vakaro privaloma eiti namo, tačiau permainos vyksta lėtai.

Teko skaityti, kad viengungių namai – tai maža vonia, virtuvė kartu su svetaine ir tatamis – vieta miegoti ant žemės. Buto plotas – tik apie 15 kv. metrų. Kaip yra iš tikrųjų?

Vėlgi Tokijyje yra vienaip, o vi­sur kitur – kitaip. Tokijo regione tikrai galima sumokėti nemažus pinigus už 10 m2 kambariuką. Visur kitur gyventojų populiacija jau kurį laiką mažėja ir žemės kainos nėra didelės. Pavyzdžiui, Okinavoje už universiteto skirtą stipendiją galėjome sau leisti gyventi trijų kambarių bute ant jūros kranto. Vaikščiodamas po už­miesčius, dažnai pamatai didingus dviaukščius namus, kuriuos lengva supainioti su šventyklomis. Tokį na­mą dabar, aišku, brangu pasistatyti, tačiau daug šeimų vis dėlto laikosi senųjų tradicinių būstų.

Ar jau spėjote prie visko pri­prasti, kas Jums neįprasta iki šiol šioje šalyje, kurioje beveik visose gyvenimo srityse galioja tik japonams suprantamos taisyklės?

Tik japonams suprantamų tai­syklių yra daug, bet užsieniečiams nežinojimas yra lengvai atleidžiamas. Manau, turėtų praeiti dar bent penkeri metai, kol man reikės pradėti jaudintis dėl tokių Japonijos kultū­ros subtilybių. Mes abu su žmona esame užsieniečiai, todėl gyvename ir mokomės. Dalinamės įspūdžiais, kas ir ką tą dieną išmoko. Jeigu ateis diena, kai žinosiu viską, tai turbūt norėsiu vėl kraustytis kitur.

Ką patartumėte žmogui, nusprendusiam vykti pagyventi į Ja­poniją? Gal turite kažkokių perspėjimų, ko nedaryti tolimoje Ry­tų Azijos šalyje?

Jeigu planuojat gyventi bent ke­letą metų, svarbiausias patarimas – mokytis kalbos. Japonų kalba yra gana sudėtinga, tad nesimokant ir 20 metų pragyvenus Japonijoje gali dar vis nesugebėti pasakyti sakinio. Ypač svarbu mokytis rašytinės kalbos. Japonijoje naudojami trys rašmenų tipai – fonetiniai užsienietiškiems žodžiams, fonetiniai japoniškiems žodžiams ir kinų rašmenys. Fone­ti­nius rašmenis būtina išmokti tuoj pat (jų yra tik 60). Tada galėsite suprasti daug užrašų ant miesto iškabų ir japonų kalboje naudojamus angliš­kus žodžius, kurių yra daug, bet jie rašomi japoniškais ženklais. O tada, nedelsiant, reikėtų griebtis kiniškų rašmenų – kuo vėliau pradėsit, tuo pas­kui bus sunkiau. Japonijoje įma­noma išgyventi labai ilgai visiškai nemokant kalbos, bet gyvendamas taip, jūs būsite amžinas turistas, niekada nematantis ir nejaučiantis šalies.

Lengviausias būdas gauti darbo vizą į Japoniją – tai dėstyti anglų kalbą. Tačiau, jeigu pasirinksite šitą kelią, žinokite, kad atsidursite žemiausiame visuomenės lygyje. Japonai jau seniai pavargo nuo begalinio srauto užsieniečių, mokančių tik dėstyti anglų kalbą ir įsivaizduojančių, kad visi japonai arba samurajai, arba budistų vienuoliai. Jeigu dėstysite anglų kalbą, tai gausite minimalų atlyginimą ir labai mažai pagarbos. Jeigu norite metus pigiai atostogauti, tai gali būti neblogai, bet jeigu tikitės čia gyventi, tai išmokite kalbą iki reikiamo lygio ir ieškokite darbo pa­gal profesiją. Jeigu yra darbdavys, Japonijos vizą daug lengviau gauti, nei JAV ar Kanados.

Ar lankotės Lietuvoje?

Lietuvoje lankausi kartkartėmis. Paskutinį kartą buvau prieš pat išva­žiuodamas į Japoniją. Vilniuje dar gyvena sesuo su šeima, palaikau ryšį su dauguma draugų iš gimnazijos.