Tiltas tarp dabarties ir ateities. Konferencija išeivijos žurnalisto ir redaktoriaus Vytauto Gedgaudo gimimo 110-mečiui

Audronė V. Škiudaitė.

Š. m. balandžio 6 d. Lietuvos Respublikos Sei­mo Konstitucijos salėje vyko Tarp­tau­tinė mokslinė praktinė konferencija „Išeivijos žiniasklaida ir žurnalistai”, skirta išeivijos žurnalisto ir re­daktoriaus Vytauto Gedgaudo 110-osioms gimimo metinėms. Konferen­ciją rengė LR Sei­mas, Lietuvos žurnalistų sąjunga bei Friedricho Eberto fondas.

Konferenciją sveikino LR Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Niel­sen (kuri priminė, kad 2022-uosius me­tus Žurnalistų sąjunga ir Nacio­na­linė žurnalistų kūrėjų asociacija yra paskelbusi Vytauto Gedgaudo me­tais), prof. Vytautas Juozapaitis – LR Seimo Kultūros komiteto pirminin­kas ir Dainius Radzevičius – Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, Gedgaudo asmenybę įvardijęs kaip tiltą tarp dabarties ir ateities. ­Kadangi V. Gedgaudas, miręs JAV, yra palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse, nuo konferencijos dalyvių ant jo ir jo bendražygės – žmonos Stefanijos ka­po padėtos gėlės.

Konferencijoje pranešimus skai­tė žiniasklaidos mokslininkai ir ty­rinėtojai, įvairių kultūros organiza­ci­jų atstovai, žurnalistai. Išeivijos ži­niasklaidai atstovavo „Draugo” vyriau­sioji redaktorė Ramunė Lapas, Italijos lietuvių interneto svetainės Itlietuviai.it vyriausioji redaktorė Neringa Budrytė ir Lenkijos lietuvių „Aušros” leidyklos vyr. redaktorius ir direktorius Sigitas Birgelis, pristatęs sudėtingą Lenkijos lietuvių spaudos istoriją. (Turėjęs dalyvauti Clevelando lietuvių radijo stoties va­dovas Augis Dicevičius negalėjo dalyvauti dėl ligos). Prie dalyvių iš už­sie­nio dar reiktų paminėti, kad pirmąją sesiją „Istorijos punktyrai” moderavo Vytautas Jonas Juška, Naciona­li­nės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, atstovavęs ir Australijos lietuvių bendruomenei; iš Airijos prisijungė Lie­tuvos žurnalistas Svajūnas Saba­liaus­kas, V. Gedgaudo premijos laureatas. Apie išeivijos lietuvių bendruomenių vidinę ir išorinę komuni­kaciją kalbėjo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Dalia Hen­kė, kuri priminė, kad Amerikoje kelią į skaitytojus pradėjęs „Pasaulio lietuvis” dabar išeina tik vieną kartą per metus – kaip metinė apžvalga ir kad, jos nuomone, Lietuvoje trūksta informacijos apie pasaulio lietuvius bei jų veiklą.

Keletas įdomesnių minčių iš pranešimų.

Ilgaamžiškumas

Tema „Išeiviškos Lietuvos perio­dika: kontekstai ir tekstai” prof. dr. Remigijus Misiūnas (Vilniaus universitetas), peržvelgęs išeivijos kultūri­nę istoriją, pasakė, kad Amerikos lie­tuvių kultūros pamatus padėjo beraš­čių ir mažaraščių karta XIX a. pabai­goje-XX a. pradžioje, o spauda tarnavo kaip jungiamasis ryšys (pirmosios išeivijos bangai jis priskaičiavo apie 200 spaudinių, antrajai – iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos – 500; poka­riniams dešimtmečiams – dar 200).

„Draugo” vyriausioji redaktorė Ra­munė Lapas, sesijoje „Unikalus bendrystės tiltas” pasisakydama iš anksto įrašytame vaizdo įraše, kal­bėjo apie žiniasklaidos istorinį vaidmenį ir spausdintinės žiniasklaidos ilgaamžiškumą.

Jos kalbą („Mes reikalingi vieni kitiems”) spausdiname žemiau.

80 proc. lietuviškos žinios nereikia

Labai opią, netgi skausmingą temą palietė Svajūnas Sabaliauskas – Gedgaudo premijos laureatas, gyve­nantis Airijoje, bet rašantis Lietuvos žiniasklaidai. Jis gana niūriomis spalvomis nupiešė Airijos lietuvių žiniasklaidos temą. Ten lietuviškos žiniasklaidos nėra (dėl lėšų stygiaus), bet nėra ir jos poreikio, nors šioje ša­lyje gyvena mažiausiai 155 tūkst. lie­tuvių. Beje, Airijoje nėra ir Lietuvos kultūros atašė. Žurnalisto nuomone, 80–90 proc. lietuvių Airijoje su vai­kais namie kalba angliškai ir net ne­mato reikalo juos „apkrauti” dar vie­na kalba – tėvų gimtąja. „Jaučiu kal­tę, kad apie tai nekalbu savo rašiniuo­se Lietuvoje”, – sakė jis ir pažadėjo tas temas pradėti kelti aktyviau. Dar blogesnė žinia, kad, anot jo, lietuviai Airijoje nežiūri net Lietuvos televizi­jų, o daugiau naudojasi Rusijos ka­nalais „Rusia today”, nes ten, esą, daugiau koncertų ir pramoginių laidų.

Priešingą vaizdą galima buvo susidaryti iš Italijos lietuvių bendruo­menės atstovės Neringos Bud­rytės – Italijos lietuvių interneto svetainės Itlietuviai.it vyriausiosios re­daktorės (iš Toscanos) pranešimo. Svetainė veikia nuo 2014 m. Gimė kaip Italijos žiniaraštis, bet vėliau ėmėsi platesnių temų, kurios būtų naudingos viso pasaulio lietuviams. Tad portalą skaito ne tik Italijos lietuviai. Viena iš šio portalo veiklų yra projektas „Lietuviški objektai Italijo­je”, kurį remia Lietuvos spaudos ra­dijo ir televizijos rėmimo fondas bei Lietuvių Fondas JAV.

Bet tikriausiai tarp Airijos ir Italijos lietuvių bendruomenių nėra prin­cipinio skirtumo – žurnalistas S. Sabaliauskas atskleidė to 80–90 proc. užsienio lietuvių, kuriems nerūpi lie­tuviškumas, o J. Budrytė kalbėjo apie tuos 10–20 proc., kuriems reikia lietuviškos kultūros ir ryšio su gimtuoju kraštu (panašus procentas tikriausiai yra ir kitose šalyse, kur yra susibūrę daugiau lietuvių). Tikriausiai dauguma ir Italijoje nelabai domisi lietuviškumu, bet skirtumas tik tas, kad čia atsiranda savanorių pasi­šven­tėlių, kurie aukojasi vardan lie­tuviško žodžio, nes portalas Itlietuviai.it kuriamas išskirtinai savanorišku pagrindu – be atlygio už darbą. Kad leidinys išsilaikytų, kuriamos programos, ir kai kurios pelno minėtų fondų finansavimą.

Ta proga reiktų paminėti Lietu­vos spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo administratoriaus Gintaro Songailos pasisakymą konferencijoje, kurio metu jis pranešė, kad išeivijos žiniasklaidos projektams šis fondas kasmet skiria 50 tūkst. eurų ir remia 10 užsienio lietuvių žiniasklaidos projektų.

Žurnalistikos idealistas

Spalvingame pranešime „Žurna­lis­tikos idealistas” doc. dr. Jolanta Ma­žylė iš Vilniaus universiteto pristatė pačio Vytauto Gedgaudo asmenybę (prelegentė yra ir V. Gedgaudo premijos laureatė). Jis, be to, kad buvo žurnalistas ir 1968–1991 m. „Dirvos” vyriausiasis redaktorius, dar buvo ir tautinės minties reiškėjas bei aistrin­gas buriuotojas, kurį Antrojo pasau­linio karo audros buvo nunešusios į Prancūzijos svetimšalių legioną. Bū­tent apie šį biografijos faktą daugiausiai ir kalbėjo jo biografė J. Mažylė, kuri, anot pranešėjo G. Songailos, pa­darė šventą darbą išsaugant V. Ged­gaudo archyvą, jį pargabenant į Lie­tuvą ir jį skelbiant. Pastarasis jos rū­pestis yra išleisti Vytauto Gedgaudo prisiminimus, rašytus jam jau išėjus į pensiją. Dalį lėšų knygos leidybai yra surinkusi pati knygos sudarytoja, likusią dalį Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai konferencijos metu įsi­pareigojo surinkti bendromis jė­gomis.

Mes reikalingi vieni kitiems

Laba diena, gerbiami konferencijos dalyviai,

Ilgametis „Dirvos” redaktorius Vy­­­tautas Gedgaudas, kurio jubiliejui skirta ši konferencija, vienu metu bu­vo ir „Draugo” bendradarbis – po ka­ro gyven­damas Paryžiuje, jis siuntė savo politines apžvalgas, pasirašyda­mas jas slapyvardžiu Vytautas Arū­nas.

Įspūdingai ilgas jo darbo „Dirvoje” laikotarpis – tai pusė mano pačios gyvenimo. „Draugas”, kurio vyr. redaktore dirbu nuo 2013 m. balandžio, dabar yra leidi­nių grupė.  Šalia lietuviško laikraš­čio nuo 2013 m. lapkričio pradėtas leis­ti mėnesinis laikraštis anglų kal­ba „Draugas News” (red. Vida Kup­rytė), o nuo 2014 m. lapkričio – kas du mėnesius – žurnalas „Lithua­nian Heritage” (red. Jonas Dau­gir­das). Šį žurnalą įsteigė ir redagavo Valentinas Ramonis, kuris vėliau perdavė nuosavybės teises „Drau­go” leidėjams.

Konferencija vyksta labai įtemptu metu, kuris primena, kad laisvę saugoti reikia kiekvieną dieną, kad negali atsipalaiduoti, nes kad ir kaip tuo metu ryškiai šviečia saulė, neži­nia, kas laukia už kampo, kada iš už to kampo išnirs juodas debesis. Šis metas taip pat dar kartą leidžia pa­gal­voti apie tai, koks svarbus Lietu­vos istorijoje buvo ir išlieka Amerikos ir Amerikos lietuvių vaidmuo – politinis, ekonominis, saugumo, kultūros srityse, pagaliau moralinis. Jis buvo svarbus siekiant valstybės ir nepriklausomybės atkūrimo, siekiant Lietu­vos pripažinimo po 1918 m. akto ir dar kartą po 1990 m. akto. Amerikos lietuviai telkė finansinę paramą Lie­tuvai, nedavė ramybės valdžiai dėl neteisėtos mūsų šalies okupacijos, rin­ko parašus, demonstravo, vadavo iš kalėjimo Simą Kudirką ir darė ki­tus darbus. Dėl Lietuvos laisvės ir gerovės jie nenurimo niekada.

Lietuviškoji išeivijos spauda vi­sa­me tame atliko vienijantį, telkian­tį, mobilizuojantį vaidmenį. Kuris, ma­nau, tebėra aktualus iki šiol. Tik jeigu anksčiau jį dalijosi daugybė leidinių įvairiuose miestuose, tai dabar jis krenta ant dviejų paskutinių mohikanų pečių – „Dirvos” (dvisavaitinis leidinys) ir „Draugo” (2 k. per savaitę). Žinoma, jūs sakysite, kad dabar visą informaciją žmonės gauna iš interneto ir socia­li­nių tinklų. Ir būsite teisūs, bet yra viena išlyga – išliekamumas. Sociali­niai tinklai – puiki greita priemonė ką nors pranešti. Bet pabandykite juo­­se surasti informaciją, kuri buvo paskelbta prieš du ar keturis mėnesius… Informacijos kaupimas, jos pa­ieška „Facebooke” yra sudėtinga.

Tuo tarpu laikraščiuose istoriniai sluoksniai išlieka. Išlieka amžiams. Tuo įsitikinsite, pasivaikščioję po skaitmeninius JAV lietuvių leidi­nių archyvus. Prieš kurį laiką vienas iš „Draugo” leidėjų tarybos narių, dr. Jonas Daugirdas, ėmėsi didelio projekto – suskaitmeninti visus „Drau­go” numerius. Pavykus tai sėkmingai padaryti, pradėti skaitmeninti ir kiti išeivijos leidiniai – „Darbininkas”, „Ke­leivis”, „Vienybė”… Šiuo metu skait­meninama komunistų „Laisvė”. Planas yra suskaitmeninti visą pag­rindinę JAV lietuvių spaudą. Su visu šiuo skaitmeniniu archyvu galite susipažinti per „Draugo” tinklalapį (draugas.org). Pasidomėkite turėdami laiko – jums atsivers tikrai labai įdomus ir spalvingas pasaulis.

Paminėjau du aspektus, dėl ko „Draugas” yra unikalus leidinys – vi­siems prieinamu suskaitmenintu ar­chyvu ir savo angliškais leidiniais, orientuotais į tuos, kurie nešiojasi lie­tuvybę širdy, bet kuriems trūksta lietuvių kalbos žinių, kad galėtų skai­tyti lietuviškai. Trečias aspektas galbūt būtų kultūrinis priedas, kurį  daug me­tų redagavo Kazys Bradūnas, o šiuo me­tu redaguoja Lietuvoje gerai žinoma rašytoja Renata Šerelytė.

Lietuvių kalba yra svarbi mūsų tapatybės dalis. Ir lituanistinių mo­kyklų mokytojai, ir JAV Lietuvių Bendruomenė daug kalba apie tai, kad lietuvybės išlaikymas yra bene pagrindinis jų rūpestis. O juk lietuviška spauda – pats tiesiausias ir paprasčiausias kelias į tai. Jeigu vai­kai matys savo tėvus skaitančius lietuvišką spaudą, jei pamokose bus aptarinėjami straipsniai, pasirodę lie­tuviškoje spaudoje, jie užaugs su tuo ir tikėtina, kad tai taps jų gyvenimo dalimi. Mes galime būti labai rei­kalingi vieni kitiems – laikraščiui reikia naujų skaitytojų, o lietuviš­koms šeimoms ir mokykloms turėtų reikėti spaudos kaip natūralios prie­monės lietuviškumui palaikyti.

„Draugo” istorija rodo, kad kiek­viena karta tarsi pritaikydavo laik­raš­tį savo poreikiams, savo kartos skai­tytojui. Mūsų kartai gana sunkiai sekasi tą daryti ir pirmiausia, ži­noma, dėl laikmečio keliamų iššūkių. Ne vien etninė – visa pasaulio spauda susidūrė su tomis pačiomis problemomis – laikraščiai plonėja, užsidaro, arba pereina į virtualią erdvę, nes informacija gaunama iš interneto, socialinių tinklų. Taip pat, viena vertus, žmonės mažiau skaito, kita vertus – užversti informacija, skęsta joje. Neišsilaikė nė vienas trečiaban­gių pradėtas leidinys, o jų Čikagoje buvo bent septyni. Ir visgi etninė spau­da, mano manymu, net ir XXI a. sąlygomis, turi labai specifinę nišą. Jau vien dėl tų dviejų priežasčių, apie kurias kalbėjau anksčiau – diaspo­ros solidarizavimo ir lietuvybės išlaiky­mo. Bet tam, žinoma, reikia, kad bū­tų skaitytojų.

„Draugas” yra labai susijęs su Lie­tuva. Labiau negu gali atrodyti tam, kuris nėra jo vartęs. Ir gal net labiau negu bet kada anksčiau. Dalis mūsų bendradarbių gyvena Lietuvo­je. Lietuvos ir išeivijos gyvenimas da­bar taip pat tampriai persipynęs, ir tai atsispindi „Drauge”. Mes apžvelgiame politikų vizitus, pristatome Lie­tuvos menininkus, kurie koncertuoja Amerikoje ar rengia parodas, ra­šome apie verslininkus, importą iš Lietuvos, labdaros iniciatyvas, pasa­kojame apie žmones, kurių gyvenimo kelias driekiasi abiejose Atlanto pu­sėse, apie sugrįžusiųjų patirtis. „Drau­gas” iš tiesų yra tiltas, siejantis išeivijos lietuvius su tėvyne. Mes turime skaitytojų Lietuvoje, bet jų galėtų būti ir daugiau.

Kaip atrodo mūsų laikraščiai, ga­lite pamatyti jau minėtoje svetainėje draugas.org – visi numeriai iki 2020 m. yra laisvai prieinami. „Draugą” be tra­­di­cinio būdo – t. y., popierinio laikraš­čio formatu – galima skaityti ir internetiniu formatu. Iš tikrųjų, interneti­nė prenumerata šiais laikas yra labai patogi, apeinanti visus pašto darbo trūkumus ir labai nebrangi – 99 dol. metams.

Pasinaudodama proga norėčiau pa­kviesti Lietuvos žurnalistus – jeigu turėtumėte su išeivija susijusių isto­ri­jų ir norėtumėte jomis su mumis pa­sidalinti, mums būtų įdomus toks bendradarbiavimas. Kita vertus, jei „Drauge” rastumėte temų, kurios gali būti įdomios jūsų leidiniams, iš mūsų pusės nebūtų jokių kliūčių. Svarstome ir galimybę sudominti jau­nus, gabius, žingeidžius žurnalistus, kad jie – galbūt su fondų, stipen­dijų pagalba – atvyktų pas mus kuriam laikui padirbėti, būtų naudingi savo žiniomis, savo šiuolaikiškais įgūdžiais, šiuolaikine galvosena.

Kadangi konferencija vyksta Lie­tuvos Seime, norėčiau pasinaudoti ir proga pakviesti Seimo narius, vieti­nių valdžių atstovus užsakyti „Drau­gą” bibliotekoms ar kitoms kultūros įstaigoms tose vietovėse, kuriose jūs dirbate ar buvote išrinkti. Galbūt to­kiu būdu atrastas „Draugas” jauni­mui taps nauju langu į pasaulį, o vy­res­niam žmogui praskaidrins jo dienas – mes esame pozityvus, draugiškas laikraštis.

Kokia dar galėtų būti Lietuvos pa­galba? Finansinė reklamų pavida­lu. Prieš rinkimus mes jau sulaukia­me dėmesio iš Lietuvos politikų, bet galbūt verslininkai, kurie eksportuoja savo produktus į JAV, ar paslaugų sferos pačioje Lietuvoje – viešbučiai, kaimo turizmas, gydymo įstaigos ir kt. – galėtų atkreipti dėmesį į mūsų leidinius ir paremti juos finansiškai.   

Baigdama dar kartą kviečiu pa­galvoti apie laiką, kuriame mes gyvename, apie artimiausius kelerius metus, kurie neaiškūs ir gali būti sunkūs Lie­tuvai – galbūt juos išgyventi kartu būtų lengviau. Ir kažkaip sunku įsivaizduoti visuomenę be savo spaudos. O Ameriko­je iš gausybės laikraš­čių, senų ir naujų, kaip minėjau, liko du.

„Draugas” visą laiką buvo lietuviškos bendruomenės dalis ir labai norėtume, kad jis toks ir toliau būtų. Ir kad po mūsų gyvensiantys lietuviai, suskaitmenintų archyvų pagalba, sužino­tų, kas mums rūpėjo, kas mes tokie buvome, už ką kovojome, ką po savęs palikome.

Ramunės Lapas kalba, pasakyta konferencijoje „Išeivijos žiniasklaida ir žurnalistai” LR Seime š. m. balandžio 6 d.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Balandžio 9 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 28)