100 metų negęstantis židinys

Vitalija Dunčienė.

Prieš 100 metų įprastinį Lietuvos žmonių gyvenimą supurtė ypatingos svarbos įvykiai, nulėmę visos lietuvių tautos likimą. 1918 m. vasario 16 d. Lietuva tapo Nepriklausoma, laisva valstybe. Jeigu ne tų metų įvykiai, ka­žin ar šiandien egzistuotume kaip są­moningi lietuviai, besididžiuojantys sava valstybe? 

Žinome, kad labai sunku sutarti, nutarti, nubalsuoti, pasirašyti lais­vės aktus – sudaryti prielaidas lais­vos valstybės užgimimui. Atrodo, kad kur kas sunkiau pilkoje kasdienybėje pa­sirūpinti laisvę atgavusiu žmogumi, kad jis nepasiklystų šunkeliuose.

Kaip didingą ir visiems žinomą upę sudaro į ją įtekėję mažesni ar di­desni intakai, taip ir prie Lietuvos valstybės atkūrimo prisidėjo daugybė didžių asmenybių. Šiandien prisi­min­kime tuos, kurie prisidėjo prie Ne­pri­klausomos Lietuvos dvasinių pa­ma­tų kūrimo ir tobulinimo.

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

Jurgutis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Luginės kaime, Mari­jam­polės apskrityje. Buvo jauniausias aštuonių vaikų šeimoje. Anksti tapo našlaičiu. Būdamas 11 metų susirgo kaulų džiova, kuri jį kankino visą gy­venimą. Lenkijoje gyvenantis dėdė, matydamas fiziškai ligotą, bet labai gabų našlaitį, pasiuntė mokytis į Kielcų seminariją, sulenkindamas pa­vardę – Matulewicz. Ypač gabiam studentui buvo atvertos visų Europos universitetų durys. Mokėsi Varšuvo­je, Petrapilio dvasinėje akademijoje, Friburgo universitete, Šveicarijoje. Įgijo aukščiausius mokslo laipsnius.  Pal. J. Matulaičio biografijoje atsi­spin­di įvairiapusė, švietėjiška jo veik­la Lenkijoje, Rusijoje, Lietuvoje. 

Nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje pal. J. Matulaitis gyveno ir kuo užsiėmė, kaip buvo rašoma jo pavar­dė, kokia kalba jis kalbėjo su aplinki­niais – visada buvo pasiruošęs pasi­rū­­­pinti tautiečiais, dėl ko turėjo pa­tir­ti daug priešiškumo iš aplinkinių. Pal. J. Matulaitis suprato lietuviškos vienuolijos steigimo svarbą lietuvių tautinio sąmoningumo ugdymui. De­ja, tai suprato ir caro valdžia, todėl bu­vo uždraudusi priimti naujų narių į jau esamas ar legaliai steigti naujas vienuolijas Lietuvoje. Pats Matulaitis slapta 1909 m. davė vienuolinius įža­dus paskutiniam Marijonų nariui kun. K. Senkui, išgelbėdamas Marijo­nų vienuoliją nuo išnykimo. Kun. Matulaitis 1912 m. bandė slapta nuo caro valdžios steigti moterims vienuoliją, deja, kariniai neramumai pa­saulyje sutrukdė planų įgyvendini­mui.

Lietuvai vasario mėnesį paskelbus Nepriklausomybę arkivyskupas, tuo­met dar kunigas J. Matulaitis greit įgyvendino Dievo mintyse pasėtą sėklą ir jau rudenį, 1918 m. spalio 15 d., Marijampolėje įsteigė Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių sese­rų vienuoliją karitatyviniams, auklėjimo ir kultūriniams darbams. Rei­kėjo daug pasiaukojančių darbininkų naujai užveistame atgimusios Lietu­vos „vynuogyne”. Pradėtas vienuolynas plėtėsi, jo veikla įvairėjo: našlai­čių globa, senelių priežiūra, amatų mo­­kymas, tautiečių švietimas, kny­gų, žurnalų spausdinimas ir daugelis kitų pasiaukojimo artimo gerovei veiksmų. 

Kai girdime ar skaitome žinia­sklaidoje, kad Lietuva 1918–1940 m. pa­darė stebuklui prilygstančią pa­žan­gą visose gyvenimo srityse, su­prantame, kad tas stebuklas įvyktų, daug prisidėjo ir Nekaltojo Prasidėji­mo vienuolyno seselės.

Kun. J. Navickui MIC pakvietus seseles įsikurti JAV, pirmosios 5 se­serys su vyriausia kongregacijos va­dove motina Terese 1936.08.18 atvyko į JAV darbuotis tarp lietuvių. Per 82 m. keitėsi kongregacijos seselių veidai, jų gyvenamoji ir darbo vietos, bet visada lydėjo ryžtas pasiaukoti Die­vui tarnaujant savo tautiečiams. Dė­kingi esame Aukščiausiajam, kad ir šiandien Amerikos lietuviai gali dar džiaugtis Nekaltojo Prasidėjimo sese­lių bendryste siekiant dvasiško tobu­lėjimo ir pagalbos ugdant mūsų jaunimą lietuviško-tautinio sąmoningumo dvasia. 

Manau, kad nėra daug lietuvių, ypač rytiniame JAV pakraštyje, kurie nebūtų girdėję apie Putnamo (CT) lietuvaičių vienuolyną, apie ten vykstančius piknikus, apie Putnamo seselių globojamą Neringos stovyklą Vermonte…

Turiu didžiulę laimę pasikalbėti su Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos Šiaurės Amerikos skyriaus vyresniąja sesele Igne Marijošiūte.

Aš augau okupuotoje Lietuvo­je, kur nei vienuolynų, nei seselių „nebuvo”. Turėjome brolių, sese­rų, tėvų ir … svetimų. Kokia lai­min­ga ir dvasiškai turtinga turėtų būti bendruomenė, savo tarpe turinti seselę/brolį. Sesele Igne, ar labai sunku būti sesele visiems? 

Iš tiesų vienuolio/ės reikšmė ir vaidmuo įgyja skirtingą viešą atspal­vį nei prieš penkiasdešimt metų, kai įstojau. Jei anksčiau pasišventimas ar užduotis/darbas (auklėjimas, slaugymas, socialinė tarnystė) praeivį pra­kalbindavo, tai šiandien, Vakarų kultūroje įsigalėjus sekuliarizmui, patiri du kraštutinumus: arba tavęs šalinasi, nes vien savo buvimu liudiji atmestą tikėjimą, arba prisiartina pasitarti gyvenimo principų ir vertybių klausimais. Kiekvienu atveju belieka stengtis būti geranoriška praeinančiam, atvira ir draugiška norinčiam bendrauti. Nei vienas, nei antras atvejis nėra „sunku”, nes bandai būti „visiems viskuo”.

Gal galite papasakoti apie savo draugystę su Dievu. Kaip apsisprendėte stoti būtent į Nekaltojo Prasidėjimo vienuolyną? Ar nie­ka­da nesigailėjote tai padariusi? 

Kai esu šito klausiama, dažnai jaučiu, jog laukiama sudėtingo ir itin įdomaus atsakymo. O iš tiesų viskas labai paprasta. Jau vaikystėje jutau Dievo artumą, ir natūralus bendravimas su Juo širdyje su metais tik gi­lėjo. Noras padėti kitiems viršijo bet kokį troškimą siekti karjeros. Pa­prasčiausiai jutau, kad man skirta darbuotis savo tautiečiams ir neįsilie­ti į vietinę kultūrą. O „Putnamo seselės” kaip tik ir buvo tas įrankis sekti savo širdimi. Vėliau, kai Lietu­vėlė vėl tapo nepriklausoma ir buvau prašoma darbuotis Lietuvoje, gilumoje pajutau, kad esu ten, kur Viešpats seniai žinojo, kad būsiu, ir nors žiupsnelį būsiu tiesiogine prasme savie­siems naudinga. Ne, niekada nesigailėjau.

Papasakokit, kokiais rūpesčiais šiandien gyvena Jūsų vienuolija.

Dabartis ir sąlygos liudija tą po­sakį: „viskam savas laikas”. Čia, išei­vijoje, nesant pašaukimų ir mūsų skaičiui mažėjant, užduotis aiški: bendradarbiaujant su pasauliečiais užtikrinti mūsų įstaigų ateitį. Dėko­jame Viešpačiui už nuostabius bendradarbius, kurie padėjo įkurti Ne­rin­gos korporaciją stovyklų ir sto­vyk­lavietės tęstinumui. Taip pat derinami planai sudaryti juridinę sutartį su katalikiška asociacija, kad mums nebesant Putname Matulaičio slaugos namai būtų administruojami pa­gal katalikų principus. Vienuolijos centriniai namai, kuriuose vyksta įvairios rekolekcijos, gražiai pasitarnauja vietiniams. Sudėtingiau užtik­rinti jų tęstinumą, todėl meldžiamės įžvalgos, kaip tinkamiausiai ateitį spręsti. Tai iššūkis tikėjimui. O tai reikalauja iš mūsų maldos ir įsiklau­symo, kad atpažintume Dievo vedimą ir turėtume drąsos veikti.

Kaip bus švenčiamas vienuolijos įkūrimo šimtmetis Lietuvoje? Ar vyks šio jubiliejaus paminėjimas Putname?

Mano žiniomis, jubiliejinį spalio savaitgalį susirinks Lietuvos vyskupai, tėvai Marijonai, seselių bičiuliai ir draugai Marijampolėje, kur dar tebeveikia pirmasis vienuolijos pastatas, o Šv. Arkangelo Mykolo bazilikos koplyčioje ilsisi pal. Jurgio Ma­tulaičio – vienuolijos steigėjo – že­miškieji palaikai. Ta diena tiesiog skirta dėkoti Viešpačiui ir švęsti. Šis jubiliejus liudija Palaimintojo įsiklausymą į Dievo vedimą, jo klusnumą ir ištikimybę Dievui. Įdomu, kad taip pat sutampa šimtmetis nuo pal. J. Ma­tulaičio paskyrimo Vilniaus vyskupu tų pačių 1918 m. gruodį. Na, o apie Jo vyskupystės Vilniuje kryžiaus kelio istoriją turbūt visi žinome.  

O mes, gyvenančios Putname, kiek paprasčiau ir kukliau, bet ne mažesniu džiaugsmu ir padėka šimtmečio Jubiliejų minėsime spalio 21 d., švęsime padėkos Mišias. Ta proga iš Lietuvos atvyks vienuolijos vyriausioji vadovė s. Viktorija Plečkaitytė ir dvi seselės, kurios dirba mūsų slaugos namuose Marijampolėje. Sesuo Viktorija, padėjusi įkurti Palaimin­tojo Jurgio Matulaičio muziejų Mari­jampolėje, dalinsis mintimis apie Pa­laimintojo reikšmę mums šiandieną. O mus pradžiugins Dariaus Polikai­čio vadovaujamo „Dainavos”  ansamblio vyrų grupės koncertas ir, žinoma, gimtadienio tortas.

Daugelis iš skaitytojų yra girdėję pal. J. Matulaičio gyvenimo moto: „blogį nugalėk gerumu; mano partija – Kristus; už tiesą esu pasiruošęs numirti”. Sesele, Igne, kaip reikėtų šiandien žmo­gui nesusimaišyti sąvokose, kai ribos tarp gerumo ir pataikavimo nebėra aiškios, kai „teisybę” sako kiekvienas kalbėtojas?

Oi, Dievuliau, Palaimintojo pasa­kymas toks taiklus ir mums šiandien. Tiek netiesos, tiek savivaliavimo – nuodėmės nebevadiname nuodėme. Net pačioje Bažnyčioje ir tarp pačių vadovaujančiųjų. Siaubas! Popiežius Benediktas yra išreiškęs, kad gyvena­me epochoje, kuri yra atmetusi Dievą ir atsižadėjusi suvokimo, jog žmogus sutvertas pagal Dievo pana­šu­mą. Kaip nesusimaišyti!? Belieka užduotis pačiam įsigilinti į tikėjimo pagrindus, juos suprasti, širdimi persiimti ir jais gyventi. Pažink savo tikėjimo šaknis. Pažink Dievą. Melsk malonės (neužtenka geros intencijos), rinkis teisingai – ne vien pagal savo norą ar kito nuomonę, bet pagal prigimtinį įsakymą ir iš jo kylančius principus. Veikliai nepritark blogiui, verčiau kaip pal. J. Matulaitis – nuga­lėk jį tiesa. Sugrąžinkime į diskusijas ir įvardinkim nuodėmę ir jos pasek­mes ir patys jos venkime. Juk tikime amžinuoju gyvenimu. Su pal. J. Matu­laičiu  drąsiai kartokim: mano partija – Kristus… arba su Amerikos teologu ir katalikų socialinių principų puoselėtoju Richard Neuhaus kartokim: „Ištikimybė, ištikimybė, ištiki­my­bė” – ištikimybė Bažnyčios mokymui, tiek vyskupų, tiek tikin­čiųjų.

Kalbant šių dienų žargonu, pal. J. Matulaitį galima būtų pa­vadinti globalistu: užsienyje mokė­si ir gyveno ilgiau nei Lietuvoje; pavardė buvo sulenkinta; kalbėjo įvairiausiomis kalbomis; demonstravo pagarbą ir užtikrino lygia­teisiškumą visoms tautinėms ma­žu­moms Vilniaus krašte. Taip pat įkūrė lietuvišką vienuoliją, kuri ne tik Lietuvoje, bet ir JAV jau 82 m. išliko tautiškumo židi­niu, kviečiančiu neišsižadėti tėvų kalbos, kultūros ir tikėjimo.  Kur čia slypi paslaptis, padedanti gyve­nime pasirinkti tai, ko nesunaikina laikas ir nesuėda kandys?

Viešpats parūpina mums prana­šų, įrankių, liudijančių, jog įmanoma įveikti save ir savo ribotumus sie­kiant ir atsiduodant Jam. Manau, pal. J. Matulaičio nuo pat vaikystės patirti sunkumai, netektys ir liga subrandino asmenybę kilti virš to, kas slegia, vargina, alina. Jis pats yra pasakęs: „Kryžius tik paveikslėliuose gražus”. Kančia, kryžius brandina. Juk tas pat kelias buvo ir Jėzaus. Tas, kuris išmoksta priimti gyvenimo sunkumus/kryžius ir pakyla virš jų, netgi juos įprasmina – kitaip viską mato, išgyvena, vertina ir įprasmina. Vaisiai neša palaimą. Tai yra šventumas kasdienybėje. Kasdienis šventumas. Tai yra kasdienybė, kuri paženklinta Dievo malone. Ne visiems skirta veikti viešai, tačiau paprastą kasdienybę padaryti nepaprasta ir Dievo akyse vertinga – tai gali kiekvienas ir tai yra pal. J. Matulaičio kelias. Šių vaisių laikas nesunaikina, nei kan­dys nesuėda.

Kas Jums suteikia džiaugsmo ir vilties, kad Jūsų sėjama sėkla nukrito į derlingą dirvą ir kada nors duos vaisių?

Manau, labai paprasta. Tad ir atsakymą tiesiog supaprastinu – kai tikėjimas yra kasdienybės matmuo, visai kita duoda atpildą, džiaugsmą ir neieškai atgarsio šiapus. Gyvenimas tikėjimu.

Jeigu būtų skelbiamas nemėgiamiausio žodžio konkursas, aš būtinai pasiūlyčiau žodį „paskutinis”. Labai gaila, kad šis žodis bu­vo dažnai vartojamas aptariant šios vasaros Putnamo pikniką. Ar jūs nemanote, kad mūsų vis didėjantis materializmas, egoizmas, susvetimėjimas, krikščioniškų ver­tybių nykimas… prives prie liūdnos realybės, kai vieną dieną prabilsime apie paskutinį lietuvį, paskutinę šeimą, paskutinę vienuo­lę, o gal net ir… paskutinį tikintįjį Dievu?

Ai, kaip įdomiai užklausta. Iš­kart prisiminiau mūsų steigėjo pal. J. Matulaičio patirtį. O Marijonų vienuolija caro valdžios okupuotoje ir slegiamoje Lietuvoje buvo prie išnykimo slenksčio. Beliko vienas senukas vienuolis kun. K. Senkus. Kun. J. Ma­tulaitis slapta davė įžadus, ir šiandien – daugiau kaip 500 marijonų vei­kia bemaž dvidešimtyje pasaulio valstybių ir ką tik atidarė naują misiją Kazachstane! Viešpats veikė per dvylika nemokytų žvejų, ir per vieno jaunuolio drąsų apsisprendimą po šimto metų klesti Marijonų vienuolija. Taigi ir šiuo atveju – gyvenkime tikėjimu ir viltimi ir leiskime Dievui būti Dievu. Jis įveikia visa ir nu­veikia kas reikalinga net ir tada, kai mūsų akimis viskas atrodo sužlugę. Tikėkime, jog gėris slypi visur ir visuose; jog prisikėlimas iš mirties, blogio ir nuodėmės pažadėtas. Jei paskutinis ir tas paskutinysis atsi­sukęs į Kūrėją – Meilė atkurs iš naujo.

Mūsų sūnūs stovyklavo Nerin­gos stovykloje, dalyvavo Putnam piknikuose. Ačiū Dievui ir Jums visoms už mūsų vaikams suteiktą malonę prisiliesti prie amžinųjų vertybių nuostabios gamtos prie­globstyje.

Sveikiname Jūsų vienuoliją sulaukus gražaus jubiliejaus. Dė­kojame už Jūsų pasiaukojimą lie­tuviškajai bendruomenei ir linki­me visokeriopos Dievo palaimos.  Tikėkimės, kad Dievo padedami galėsime žodį „paskutinis” vartoti labai labai retai.

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį.