Didvyriškų kovų pėdsakais

Aldona Žemaitytė.

Rašytojas, teatralas, buvęs LRT dokumentinių filmų studijos vyr. redaktorius Eugenijus Ignatavičius yra išleidęs ne vieną knygą apie Lietuvos partizanų kovas, sukūręs scenarijų filmui „Stirna”. Daugelio jo knygų tema vis ta pati – skaudžiai teisi ir tiesi: apie partizanų pasipriešinimą bolševikiniams okupantams, siekusiems pavergti mūsų Tėvynę. Priešinosi pirmosios Lietuvos Respublikos jaunimas, išaugintas meilės ir atsakomybės Tėvynei idealais. Mokytojai ir jų mokiniai. Karininkai, puskarininkiai, aukštųjų mokyklų studentai… Kažkodėl nepavyksta įsivaizduoti, kad taip būtų, jei mūsų valstybę ištiktų panaši bėda. Ar nesikartotų masinis bėgimas į Vakarus, beje, iš istorijos žinomas ir apie masišką jaunuomenės traukimąsi į Vakarus, kai Lietuvą pokario metais okupavo Sovietų sąjunga.

Lietuvos partizaninio karo tema vyrauja ir naujoje Eugenijaus Ignatavičiaus publicistikos knygoje „Nepabūgę laisvės” (Vilnius, 2018 m.), skirtoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Pavadinimas verčia pamąstyti: ar nėra paradoksalus pats knygos pavadinimas. Tik tekstai atskleidžia tą paradoksalią tiesą – nujausdami, o vėliau iš tikrųjų žinodami savo nepavydėtiną likimą, jauni karo mokyklos auklėtiniai, gimnazistai, studentai išėjo partizanauti, sunkų vargą miškuose vargti, tikėdami savo pasiaukojimo Tėvynei prasme: Lietuva privalo būti laisva, nesvarbu, kokia auka būtų sudėta ant jos laisvės aukuro.

O auka buvo neaprėpiamai didelė ir skaudi. Kankinimas NKVD budelių įrengtose patalpose; miestelių aikštėse tysantys išniekintų ir sušaudytų partizanų lavonai, prie kurių net artimieji nebūdavo prileidžiami; Vilniaus kalėjimo rūsiai, kur vykdavo dar šiurpesni tardymai ir kankinimai… Kam pavyko ištrūkti iš mirties nagų, tų laukė tremtis į neperžengiamus Sibiro miškus, į kasyklas, kur žmonės lyg musės krisdavo neištvėrę nuožmių gyvenimo sąlygų – sunkaus darbo iki išsekimo, bado, šalčio… Išgyvendavo jaunesni ir stipresni… O ištremtų senelių, vyresnio amžiaus žmonių ir kūdikių kapais nukloti Sibiro miškų ir Kazachstano stepių plotai… Jie tik dabar, nors laisve mėgaujamės jau keletą dešimtmečių, atrandami studentų, tapusių „Misija Sibiras” dalyviais.

Pokarinė mūsų tautos tragedija turi būti įamžinta ne tik knygose, bet ir kino filmuose, teatrų scenose. Turi būti aiškinama mokyklose, o tarp aukštosios mokyklos auklėtinių turi rastis vis daugiau jaunų žmonių, kuriems rūpėtų didžiosios kovos prieš okupantus įamžinimas knygose, teatro spektakliuose, kine… Tai siekiamybė. Nežinau, ar naujoji po Atgimimo užaugusi karta, o ir pati Lietuva, padarė viską, kad neliktų tarp mūsų nuosėdų dėl elgesio tokių žmonių, kaip teatralė Rūta Vanagaitė ar tūlas Jurijus Titovas, įsitaisęs Klaipėdos valdžios paunksmėje.

Šie mano pamąstymai – tai, muzikos terminais kalbant, įvadas į knygos herojų pasaulį. Juos galima vadinti herojais, tuos jaunus ano laiko žmones, grubiai kalbant, žaidusius va bank su savo gyvenimu. Dauguma jų žuvo miškuose, kovodami prieš daug galingesnį priešą, kuriam padėjo išdavikai, buvę partizanai, sučiupti priešo ir neištvėrę žvėriškų kankinimų. Kodėl Adolfas Ramanauskas-Vanagas tapo tautos vertybe, jo vardu pavadinti šie metai, apie jį prirašyta knygų ir pastatytas filmas? Todėl kad jis ištvėrė ir velnio gundymus, ir nežmoniškus kankinimus, įrodydamas, kad žmogaus dvasia yra galingesnė už kūną ir tik ji valdo žmogų. Stipri žmogaus dvasia, gyvenanti liauname kūne…

Eugenijus Ignatavičius visada domėjosi Lietuvos partizanų – miško brolių tema. Dar moksleivis būdamas, jis paragavo sovietinio kalėjimo ir lagerių duonos. Kalėjo Kuibyševo srities, Stavropolio kalėjimuose. Paleistas į laisvę baigė darbo vakarinę mokyklą, studijavo anuometinėje Lietuvos konservatorijoje, teatro fakultete. Maskvoje lankė pasaulinės literatūros instituto aukštuosius kursus. Dirbo Lietuvos televizijoje, savaitraštyje „Literatūra ir menas”, Kultūros ministerijos Meno reikalų valdyboje, Kauno dramos teatre, Lietuvos teatro draugijoje, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje, LRT dokumentinių filmų studijos vyr. redaktoriumi… Jo apsakymų, novelių temos – pokario ir vėlesnių laikų kaimo žmonių likimai. Jis rašė pjeses vaikams, scenarijus meniniams ir dokumentiniams filmams. Parengė tremtinių atsiminimų knygas. Pabuvo ir aktoriaus kailyje.

Eugenijaus Ignatavičiaus knyga „Nepabūgę laisvės” sudaryta iš trijų pasakojimų. Aukštaitė iš Atkočių kaimo Ukmergės apskrityje Janina Jalinskaitė-Klonienė pasakoja giminės istoriją, prisimindama savo senelį „daraktorių”, carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje mokiusį vaikus rašto ir platinusio lietuvišką spaudą. Antrasis jos pasakojimas – prisiminimai jau iš atkurtos Lietuvos laikų – apie Mokyklą ir Bažnyčią, nes „mokytojai ir kunigai į mūsų širdis įskiepijo patriotizmą, tikėjimą ir siekį mokslo žinių”. Taip paruoštas Lietuvos jaunimas nedvejojo ir tapo miško broliais-partizanais ar jų ryšininkais, nes žinojo, kas yra laisvė ir ką reiškia jos praradimas. Gimnazistai ištverdavo žiaurius naktinius tardymus („vos gyva grįžusi iš tardymo susiriesdavau kaip šuva ant gulto ir meldžiau Dievą ir Motinėlę Mariją ištvermės”.) Anot Janinos, malda buvo galingas priešnuodis, ji padėjo ištverti kankynę ir Mordovijos spec. lageriuose. Po Stalino mirties atėjo palengvėjimas.

Kitame knygos skyriuje Janina perpasakoja savo vyro, tylenio suvalkiečio Vytauto Kluoniaus Golgotą. Vokiečiams traukiantis, užminuotame miške Vytautas neteko kojos Jis vengdavo pasakoti kitiems apie baisųjį Vladimiro griežtojo režimo kalėjimą Rusijos šiaurėje, į kurį pakliuvo dar mokydamasis Šakių gimnazijoje, kaip išaiškintos „Laisvės sakalų” pogrindinės organizacijos narys. Šiame kalėjime pražuvo daug Lietuvos šviesuolių, tarp jų ir vyskupas Mečislovas Reinys. Kraupūs tardymai naktimis, kankinant iki sąmonės praradimo, turėtų kelti šiurpą šiandieniniam skaitytojui, jeigu jame rusena vaizduotė ir supratimas, ką reiškė anuomet bolševikiniai budeliai.

Visa Vytauto Kluonio kalinimo ir sugrįžimo į laisvę istoriją panaši į daugelio politinių kalinių gyvenimą Sovietų sąjungoje. Sugrįžę jie negaudavo darbo ir mokslo, turėdavo palikti gimtąsias apylinkes, suvalkiečiai dažniausiai keldavosi į Klaipėdos kraštą. Šių eilučių autorės dvi tetos ūkininkaitės, slapstydamosios nuo išvežimo, tapo klaipėdietėmis, o mano tėvas Petras Žemaitis, bolševikmečio kalinys, grįžęs po 12 metų iš Sibiro, gavo darbą tik plytinėje, dirbo sunkų fizinį darbą – kasė molį, kol išėjo į pensiją. Niekas nepasiūlė padoresnio darbo – politinis kalinys… Stebiuosi, kaip mane, politinio kalinio dukrą, priėmė į universitetą. Ir leido studijuoti žurnalistiką. Vis dėlto Vilniaus universitetas buvo šviesių žmonių – rektoriaus, dėstytojų ir studentų – sąjunga.

Kitas Eugenijaus Ignatavičiaus knygos skyrius, kurio pavadinimas skamba kraupokai: „Raganų šokis ant mirusio palaikų” (reportažas iš Čečėnijos sostinės Grozno, 1994, sausio 17), skirtas dviem paslaptingai žuvusiems/nužudytiems prezidentams: Čečėnijos – Džocharui Dudajevui ir Gruzijos – Zviadui Gamsahurdijai. Jų žūtys išliko kaip paslaptis, už kurios kyšo dar paslaptingesnė MTodėl ir buvo sunaikinti… Ala Dudajeva, po vyro žūties, pakeliui į Estiją (bijojo, kad ir ją su vaikais Maskvos statytiniai sunaikins) sustojo Vilniuje, atėjo į „Dienovidžio” redakciją (kažkas ją atsiuntė, kad padaryčiau pokalbį su ja) ir mes ilgai kalbėjomės apie sunkų kelią iš vergijos į laisvę. Sunku kalbėti apie karžygius (kitaip jų nepavadinsi) ir Eugenijaus tekstas apie čečėnų ir gruzinų vadus kankinius taip pat prisodrintas gyvenimo sunkio…

Neišvengiamai noriu pacituoti, ką Lietuvos pasiuntiniams, tarp kurių buvo ir Eugenijus Ignatavičius, kalbėjo pirmasis nepriklausomos Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija: „Lietuva – mylima šalis. Todėl, kad mes kartu kovojom prieš imperiją. Visada buvom solidarūs. Neužmiršiu, kai laimėjome rinkimuose ir mane išrinko prezidentu, Landsbergis pasveikino gruzinų kalba. Tą laikraštį visa Gruzija rankose nešiojo. Jaudinausi dėl Lietuvos sausio mėnesį, skambindavau dažną naktį. Mūsų santykiai su ponu Landsbergiu visada buvo šilti, nors mes iki šiol niekada nesimatėm. Ir Gruzijos, ir Lietuvos – tas pats likimas. Prieš mus jie darė tą patį, kaip ir prieš jus.” (p. 75)

Dar keletas knygos skyrių – „Daigai iš lauko gelmės”. Poetiškas pavadinimas. Vėlgi apie partizaninę kovą už Lietuvos ir jos žmonių laisvę. Ir kovotojai: rikiuojasi pavardės, partizanų suėmimai, tardymai, kalėjimai ir lageriai – o juk buvo jaunimas, įkvėptas laisvės idealo. O tą idealą juose formavo jų mokytojai. (Ekspromtas: prisimenu savo bendravimą su Vilniaus prestižinės mokyklos vyresniųjų klasių moksleiviais. Mokytoja lituanistė prašė apie ką tik noriu pakalbėti su jos auklėtiniais. Nejučia pasirinkau temą: kas yra jūsų idealas. Klasė, išgirdusi šį pageidavimą, nuščiuvo ir niekaip nepasisekė jos prakalbinti. Jaučiausi nejaukiai ir aš, ir mano mylima mokytoja, tos klasės auklėtoja).

O tragiškiausias ir lyriškiausias tekstas Eugenijaus Ignatavičiaus knygoje „Nepabūgę laisvės” – dokumentinė apysaka apie meilę, kovą ir žūtį bunkerių tamsoje. Apysakos pavadinimas „Juozapėlis”. Tai amerikietės (Čikaga, Filadelfija) Izabelės Vilimaitės, atvykusios į Lietuvą ir tapusios partizane, meilės ir žūties istorija. Neregėtai skaudi (apie ją prieš keletą, o gal jau ir keliolika, metų buvo sukurtas filmas „Stirna”). Grįžusi į Lietuvą pas gimines, Izabelė sužinojo apie Prisikėlimo apygardos partizanus, susipažino su jų vadu, laikraščio „Prisikėlimo ugnis” redaktoriumi Vytautu Šniuoliu (slapyvardis Vytenis) įsimylėjo jį, pasirinko slapyvardį „Juozapėlis” ir išėjo į mišką. Sunkus ir skaudus buvo gyvenimas miške tarp vyrų, ypač kai žuvo jos mylimasis. Tačiau „Stirna” miške ištvėrė iki galo ir žuvo, kai bunkerį, kuriame ji buvo pasislėpusi su partizanu „Audroniu”, aptiko enkavedistai. Bunkeris buvo išduotas, atvažiavę čekistai į jį „metė keletą granatų – trenkė kaip griaustinis, subyrėjo visų langų stiklai. Tik po to ryžosi leistis gilyn. Po vieną ištraukė lavonus. Izabelė buvo sudraskyta neatpažįstamai” (p. 219). Pasakoja sodybos šeimininkų dukra Genutė: „Jų kūnus sudrėbė į sunkvežimį, kaip kokius gyvulius, nugalabytus žvėris, ir mus, susodinę ant viršaus, išgabeno į kalėjimą”. Bunkerio išdavikas liko neišaiškintas… Tikriausiai išdavikas buvo partizanas, paimtas gyvas ir užverbuotas agentu-smogiku.

Apie Izabelę Vilimaitę-Stirną prieš keletą (o gal jau ir keliolika) metų Vilniaus kino teatruose ėjo filmas. Kiek prisimenu, buvo Eugenijaus Ignatavičiaus scenarijus, o filmo pavadinimas „Stirna”. Praėjo daug metų, filmo vaizdai neišnaikinamai lindi mano smegenų atminties ląstelėse. Taip būna retai…askvos ranka. Tiedu vyrai sudegė ant laisvės aukuro, kad jų tautos išsivaduotų iš Maskvos jungo.