20 lietuvių išeivijos autorių

Jolanta Ona Vitkutė.

2024-uosius pradėjome su Kristi­nos Janušaitės-Valleri poezija: „och­ros spalvos siūlais/ suadytas mano/ gy­venimas – /miniatiūra/ išplėšta/ iš senovinių raštų” (Phylum, 24 psl.). Tarsi metų pradžia atneštų pilnatvę ir lengvumą. Brendant per snieguotas žiemiškas Vilniaus gatves, poezija visada sušildo.

Šiandien noriu pažvelgti į praeitį. Kiek rašytojų apsilankė „Fridos” klube? Iš kokių šalių? Kokios tendencijos vyravo? Skaičiuojam. „Fridos” klube pristatyta nei daug, nei mažai – 20 lietuvių išeivijos autorių. 11 prozos knygų, 7 poezijos rinktinės, 2 – skirtos vaikams. Linkėjimus „Drau­go” skaitytojams autoriai siuntė iš 13-os šalių: JAV, Prancūzijos, Vokieti­jos, Jungtinės Karalystės, Kanados, Australijos, Kipro, Airijos, Meksikos, Nyderlandų, Šveicarijos, Norvegijos ir Italijos. Apsilankėme Meksikos knygynuose, prestižiniuose Astūrijos princesės apdovanojimuose Oviede, dairėmės po pasaulį geriausių skaitymo vietų, kuriose atgyja mylimi personažai ar siužeto nuotaikos.

Ar tikite gyvenime atsitiktinumais – tais mažais visatos ženklais, kurie tarsi netyčia pakeičia gyveni­mą? „Kartais gyvenime daug kas tie­siog atsitinka. Skaitysite mano su­kur­tų keturių moterų istorijas, o su­tiksite save”, – sako mums „Tiesiog atsitiko” autorė Vilma Kava (JAV). Ir išties skaitant šį romaną, kartais apim­davo jausmas tarsi plepėtum su geriausia savo drauge.

Menas dažnai atstoja terapiją, tampa „sielos gydytoju”, atspindėda­mas žmonių vidinį pasaulį, emoci­nius išgyvenimus. Taip pat ir „poetinis žodis suteikia galimybę mums pa­matyti save pačius ir mūsų gyvenimiš­kas situacijas kitokioje šviesoje. Po­ezija gali mums padėti sutikti, išjaus­ti naują dieną”, – pritaria poetas ku­nigas dr. Valdas Aušra (JAV).

O kaip patys rašytojai, kurdami sudėtingas istorijas, sugeba atlaikyti emocinį savo knygų poveikį? „Rašy­to­jas yra tarsi chirurgas. Privalai šiek tiek atsitraukti nuo paciento skausmų, nes viską iki smulkmenų rei­­kia padaryti techniškai teisingai, kad ligonis išgytų, arba pagal analo­giją – romano veikėjas”, – sako lietuvių kilmės žurnalistas, literatūros kri­­tikas, rašytojas Antanas Šileika (Kanada). „Iššūkiai man reikalingi. Apie tai rašau ir savo knygose, mano veikėjai stiprybės ir nusiraminimo ieško ne malonumuose, o vėjuose ir sniego pusnyse”, – tarsi antrina rašytoja, vertėja Rūta Mataitytė (Norve­gija).

Gyvendami skirtingose šalyse daž­nai pajuntame tą keistą jausmą, tarsi būtumėm „Lietuvos” pažymėti. Ar lengva kurti, kai aplink  skamba ki­ta kalbinė aplinka? Lietuvybė – padeda ar trukdo? „Geriausiai savo ‘lietuviškumą’ pajuntu, susidūrusi ne su nepažįstamu pasauliu, o su lie­tuviais įvairiose šalyse. (…) pajuntu bekraštę ir mus jungiančią istorijos ir kultūros juostą, kurioje mūsų lie­tuviškumas įaustas kiekvieno skir­tin­ga spalva”, – pastebi rašytoja, ver­tėja Dalia Staponkutė (Kipras). „Kur­dama gimtąja kalba, galiu eks­pe­rimen­tuoti, mėgautis neišsemiamais lietuvių kalbos resursais, asocia­cijo­mis, naudotis intuicija arba są­mo­nin­gai ieškoti kalbinių sprendi­mų, nu­sa­kant vidinio pasaulio niuansus, bū­ties atspalvius”, – svarbią lie­tuvių kal­bos įtaką pabrėžia poetė dr. Sand­ra Petraškaite-Pabst (Vokietija). 

Būdami toli nuo gimtosios šalies dažnai skaičiuojame dienas, likusias iki kelionės į Lietuvą, ilgimės arti­mų­­jų ir draugų šurmulio, stebime sa­vo šalį tarsi pro rožinius akinius – ir sniegas čia baltesnis, ir rožės čia kve­pia stipriau. Apie namų ilgesį praėjusiais metais kalbėjomės veik su vi­sais pašnekovais, tarp jų ir rašytojos – Aušra Matulevičiūtė (Prancūzija), Rasa Sagė (Nyderlandai), Egidija Vaitkienė (slapyvardis Junda Vaitkė, Airija),  doc. dr. Evelina Gužauskytė (Jūra Smiltė, JAV), poetės – Rasa Ko­chanauskaitė-Raižienė (Airija), Ju­di­ta Grublienė (Jungtinė Karalystė), Sandra Avižienytė (JAV).

„Ne kartą sakiau, kad man patinka tarpinės būsenos – kai saulė kyla, bet rytas dar neišaušęs, kai saulė pra­deda leistis, bet vakaras dar neatė­jęs”, – prisimena rašytojas, Naciona­linės kultūros ir meno premijos laureatas Valdas Papievis (Prancūzija). Pažįstamas jausmas? Ir nors namai gali kvepėti cinamonais ar lietumi, ga­li juos rasti gimtos kalbos žodžiuo­se ar meilės apkabinimuose, visgi „(…) nėra kitų namų, tik mano asme­ninė erdvė, daugiau vidinė nei išori­nė”, – po ilgų ieškojimų sako rašytoja Rūta Baublytė-Kaufmann (Šveicari­ja).

Tad dėkodama visiems praėjusių metų pašnekovams, atveriu duris į naujus metus.

Knygų naujienos

2024-aisiais „Fridos” klubas ir vėl pasiryžęs dairytis po skirtingas ša­lis, ieškodamas naujų lietuvių išei­vijos autorių vardų, ir, žinoma, nepa­miršti mūsų klubo bičiulių.

Šiandien noriu pristatyti knygų naujienas mums gerai pažįstamų tri­jų rašytojų, su kuriomis jau buvome su­sitikę šiame knygų klube – jos ir vėl nudžiugino skaitytojus savo kūryba!

Tai Nijolės Marytės Šerniūtės (JAV) ką tik pasirodęs romanas  „Vil­kų Kampo Eliza”, už kurį rašytoja įver­tinta Ievos Simonaitytės litera­tū­rine premija. Prisidedam prie gau­sių sveikinimų!

Jolitos Herlyn (Vokietija), vie­nos skaitomiausių  grožinės litera­tū­ros autorių Lietuvos bibliotekose, nau­jas romanas „Citrinmedžių vila”.

Ir Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatės – Akvilinos Cicėnaitės (Aust­ralija) neseniai išleista knyga vaikams „Jūrų žvaigždė, kuri ieškojo širdies”.

Visoms rašytojoms taip pat užda­viau du klausimus:

1. Kur sėmėtės įkvėpimo savo naujai knygai ir kiek užtruko jos ra­šymas?

2. Jei turėtumėt apibūdinti save tik trimis žodžiais, kokie jie būtų?

Nijolė Marytė Šerniūtė. „Vilkų Kampo Eliza” („Slinktys”, 2023)

Tiems, kurie dievina istorinius ro­manus, mėgsta atrasti nykstančias tarmybes, pasinerti į ramios tėkmės pasakojimus.

Pradėjus skaityti šį romaną pirmiausia mane maloniai nustebino pats pasakojimo stilius – ramus, savo sakinių tėkme nukeliantis į XIX a. pra­džią ir pilnas, kaip aš vadinu „ra­zinkų” – opapa, staldis, žaisti kavonę, unkulis, šmotas… Kai kurios tarmybės ir svetimybės man priminė vai­kys­tės laikus, praleistus Žemaitijoj su močiute, o kai kurių teko paieškoti ir žodynėlyje, kuris pridėtas romano pabaigoje. Turtinga, vientisa kalba iš­­ties nusipelno atskirų aplodismentų.

Pats romano veiksmas rutulioja­si XIX a. dviejuose kaimuose – vienas jų yra lietuvninkų žemėse, o kitas dū­ninkų Žemaitijoje. Kadangi šios vie­to­vės susiję ir su autorės protėvių šak­nimis, tai romaną galima laikyti ne tik istoriniu, bet iš dalies ir autobiografiniu. Pasakojimas sukasi apie Elizą – gražią, stiprios dvasios mo­te­rį. Lemtingi sutapimai, mistikos še­šė­liai, kaimo žmonių gyvenimo patirtys susipina ties dviejų šeimų – Ož­kar­čių ir Vilkų – likimais.

Prie kiekvieno knygos skyriaus pradžios autorė pateikia išnašą, – su­kristalizuotą pasakojimo mintį ir by­loja pasaulio išmintį. „Kartais nežinojimas yra daug gailestingesnis už žinojimą” (132 psl.) arba „Gal žmogui reikia staigaus posūkio, kad jis pa­ma­tytų, kokia žalia yra žolė, o dangus koks mėlynas.” (66 psl.) Meistriškai pa­rašyta istorija nuteikia lėtam skai­tymui, kartais net šiek tiek melancho­­liškam. Romano nuotaiką atspindi ir simboliškas knygos viršelis, ku­riame panaudotos autorės nuotrau­kos.

Romanas įvertintas literatūrine Ievos Simonaitytės premija.

Blitz interviu

1. Mano literatūrinis skonis formavosi skaitant praeities klasikinę li­te­ratūrą, vėliau literatūros discipli­nos institute nors praplėtė interesų ratą, bet dar ir sustiprino dėmesį pra­eičiai, o naujų laikų grožiniam žo­džiui taip ir paliko mane kaž­kiek  abe­jingą. Man praeitis kvėpavo paslaptimis, kurias norėjau atskleis­ti. Šalia knygyno, kur myniau duo­bes, dar buvo vieta, kur visada, kada tik turėjau progą, vis eidavau. Tai ka­pinės. Jos man atrodė kaip dideli slė­piningi, akmeniniai ir cementiniai ar­chyvai, iš kur sėmiausi pagrindi­nių žinių apie savo protėvius. Dar vė­liau atsidarė ir „popierinių” archyvų durys. Vieni čia ieško žinių apie tautos didžiūnus ir apie juos rašo mokslinius darbus arba kuria romanus, o aš žiūrėjau į vardus ir pavardes pačių paprasčiausių, niekam neparūpusių žmonių, į jų gyvenimo datas, ir mano vaizduotė nešė mane pusantro šimto metų atgal ir taip gyvai piešė  gyveni­mus tų, kurių nebėra, lyg būčiau ša­lia gyvenusi, džiaugusis menkais džiaugsmais ir kentėjusi kančias. Aš taip apie juos įsigalvojau, kad nebebu­vo kito kelio, kaip tik savo mintis suguldyti į knygą. Man atrodo, kad tie praeities vaiduokliai ir įkvėpė ra­šyti: jei jau taip lendu į jų gyveni­mus, tai turiu ir žmonėms apie tai papa­sakoti.

Parašyti romaną ilgai netruko, nes galvojau apie savo personažus dau­gelį metų. Jie jau buvo tikri, buvo gyvi vaizduotėje, sapnuodavosi nakti­mis. Jau nebereikėjo didelio susi­kau­pimo, kuriant charakterius ir jų gy­ve­nimo vingius. Žinau, kad ir toliau eisiu tuo pačiu keliu, jei sveikata ir amžius neapvils. Šiandien du projektai guli ant mano stalo, reikia dar padirbėti.

2. Savęs nelaikau prozos rašytoja. Esu poetė. Gal dėl to ir sakiniai kiek kitaip mano romane formuojami, dėl to ir jausminis pradas yra itin stiprus. Šiuo laiku ruošiu naują poezijos knygą „Visa poezija esu”. Ir jei save turiu į tris žodžius sutalpinti, tai tie žodžiai ir yra VISA POEZIJA ESU.

Jolita Herlyn. „Citrinmedžių vila” („Alma littera”, 2023)

Tiems, kurie nori pailsėti, pra­skaid­rinti mintis ar pasijusti išvykę trumpų savaitgalio atostogų.

Skaitydama šią knygą, jaučiausi tarsi patekus į mistinio meilės roma­no pinkles, ir negalėjau atsitraukti. Realybė, fantazijos, sapnai, nuojautos keitė vieni kitus ir dėliojo romano siu­­žetą, kuris lyg ir nėra sudėtingas. Žurnalistė Johana kartu su savo vyru, dokumentinių filmų prodiuse­riu Robertu, nusprendžia iš Vokieti­jos persikelti į Italiją. Johana suranda ne tik senovinę, citrinomis kvepiančią vilą Toskanoje, bet ir sutinka moterį, pakvietusią ją į savęs pažinimo kelionę.

„(…) kartais laimei užtenka tiek nedaug. Puodelio kavos, kvepiančios prisiminimais”, – pagalvoja žurnalis­tė Johana, būdama moterų stovykloje Tailande ir kalbėdamasi su namelio kaimyne. (166 psl.) Tai, ko gero, pag­rin­dinė romano tema – ieškojimas sa­vęs, savo laimės. Tačiau pasakojimas už­griebia daugybę temų – moterų draugystės, meilės, prieraišumo, santykių su tėvais, savo paskirties gyve­nime. Ar skaitant likimo ženklus leng­va atrasti savo kelią? Ar gali pa­sikliauti intuicija? Ar lengva išlikti sąžiningam sau pačiam? Ar būda­mas sąžiningas su savim neįskaudinsi ki­tų? Istorijos dėliojasi romane ne­tikėtai susipindamos ir vėl išsiskirda­mos. 

„(…)kiekvienam klausimui yra savas laikas, o kai kurie išvis netu­rė­tų būti užduoti”, – suvokia Johana bū­dama paplūdimyje su kitomis sto­vyklos moterimis. (178 psl.) Ar apie tai kartais susimąstome? Ar mokam kalbėtis vieni su kitais, ar bent stengiamės vieni kitus suprasti? Johana stengiasi įprasminti dienas, „ji išmo­ko vieną dalyką: fiksuoti ir vertinti būsenas. Trumpalaikes, efemeriškas, spalvingas. Jomis maitino savo sielą ir iš jų mokėsi. Mokėsi pažinti sa­ve”. (242 psl.)

Ypatingo dėmesio vertas ir knygos viršelis, sukurtas Urtės Kra­niaus­kaitės. Iš vienos pusės, citrinos yra gyvenimo, tyrumo, ištikimybės ir apsisaugojimo simbolis. Iš kitos pu­sės, citrinų įvaizdžiu dažnai įvardija­mos ir gyvenimo problemos, nesėkmės, klaidos, praradimai. Tad ant kny­­gos viršelio pavaizduoti sultingi nuo šakų nusvirę vaisiai – jau patys savaime patraukia žvilgsnį ir sužadina penktąjį pojūtį – smalsumą suži­no­ti, kas už jų slypi. 

Blitz interviu

1.  Pabaigus rašyti romaną, mano galvoje viešpatauja visiškas štilius. Jokių minčių apie naujos knygos siužetą. Prieš „Citrinmedžių vilą” ši būsena kiek užsitęsė. Tad vieną dieną surašiau įvairių temų ant lapelių, tarp kurių buvo ir tuščias, pasikišau juos po pagalve, o ryte atsibudusi iš­traukiau: „Šešėlių gaudytojos” tęsi­nys (kita autorės knyga, išleista 2021 m. – red. past.). Tai reiškė, kad būsimoje knygoje tikrai bus mistikos elementų. Tuo metu gavau ir hamburgie­tės draugės Jolantos, keliaujančios po Toskaną, nuotrauką iš buvusio Švento Bartolomėjaus vienuolyno ta­pusio svečių namais. Joje buvo at­vaiz­duotas herbas: ežiukas ir trys žvaigždės virš jo. Ši nuotrauka ir nu­lėmė romano veiksmo pradžią.

Kita Jolanta, gyvenanti Portuga­li­­jo­je ir organizuojanti moterų sto­vyk­las, tapo dar viena įkvėpėja. Aš pati lankiausi ir jos namuose, ir jos surengtoje stovykloje Tailande. Ten viešėjusios moterys, pasidalinu­sios sa­vo istorijomis, išgyvenimais ir vaikystės traumomis, taip pat įnešė savo grūdą į romano aruodą. 

Taigi, palaiminta dviejų Jolantų, sėdau rašyti. Rašiau kasdien, tiksliau gyvenau savo kuriamame romane, ir šis rašymo procesas užtruko pusmetį. Kelionės su šeima tapdavo rašymo pauzėmis.

2. Trys būdvardžiai: smalsi, drą­si, mylinti. Arba sakinys iš trijų žo­džių: moteris, mylinti gyvenimą.

Akvilina Cicėnaitė. „Jūrų žvaigždė, kuri ieškojo širdies” („Alma Littera”, 2023)

Mažiesiems skaitytojams, kurie nori suprasti, ką išties reiškia būti ge­riems. Suaugusiems, kurie nori pabūti kartu su vaikais.

Su rašytoja Akvilina Cicėnaite kalbėjomės prieš gerus metus, pasiro­džius jos romanui „Anglų kalbos žodynas”. Tai knyga apie emigraciją. Apie laisvę. Apie keliones. Apie mo­te­rį, ieškančią savęs. Apie meilę. Apie kiekvieno mūsų neišverčiamu­mą. Tuomet Akvilina prisipažino, jog rašydama „Anglų kalbos žodyną”, norėjo atskleisti migracijos daugia­sluoksniškumą, parodyti, kaip skir­tin­­gai galima išgyventi savo miestą, šalį, kalbą, namus, save, norėjo su­pras­ti, kodėl skirtingose kalbose mums gyvenasi skirtingai. Jau po mū­sų pokalbio – „Anglų kalbos žodynas” 2022-ųjų Metų knygos rinkimuo­se buvo išrinktas Metų knyga prozos suaugusiesiems kategorijoje, roma­nas taip pat įvertintas Jurgos Iva­naus­­kaitės premija. Šie apdovanojimai paskatino prisiminti ir ankstes­nes autorės knygas. Išleisti pakartotiniai leidimai – romanas „Tylos isto­rija” ir paaugliams skirta knyga „Niujorko respublika”. 

Tačiau didžiausia naujiena – ra­šytoja išleido savo pirmąją knygą ma­žiesiems skaitytojams – „Jūros žvaigž­dė, kuri ieškojo širdies”. Istori­ja sukasi apie jūros žvaigždę Citrinu­kę, gyvenančią Koralų jūroje, ir labai mėgstančią keliauti. Jos patirti nuotykiai parodo, kaip svarbu savo geru­mą dovanoti kitiems, kaip svarbu vie­nas kitu pasirūpinti. Ši jautriai pa­pa­sa­kota smagi istorija ugdo vaikų vaiz­duotę, kūrybiškumą, moko em­pa­­tijos. O juk anot psichologų, empa­tiški žmonės daro pasaulį geresne vie­­ta gyventi.

Knygelė skirta vaikams nuo 5-ių metų. Tapybiškų iliustracijų autorė –  Estijoje gyvenanti ir kurianti iliustruotoja, animacinio kino režisierė Reda Tomingas.

Blitz interviu

1. Knygą vaikams norėjau para­šyti jau seniai, turėjau idėjų ir kelis nebaigtus juodraščius. Rašydama sa­vo romaną „Anglų kalbos žodynas”, viename jo skyriuje palyginau Syd­nė­jų su jūrų žvaigžde: šis miestas, kaip ir jūrų žvaigždė, yra gražus, spindu­lingas, bet… neturi širdies. Sugal­vo­ju­­si šį palyginimą supratau, kad iš jo gali gimti knygelė vaikams.

Remdamasi paprastu biologijos faktu, kad jūrų žvaigždės neturi šir­dies, galėjau sukurti istoriją apie ge­rumą ir tai, ką išties reiškia turėti šir­­dį, pakalbėti su mažaisiais skaitytojais apie draugystės svarbą, jūrų pasaulį, ekologiją. Vaikams suprantama kalba norėjau pabrėžti, kad gyve­nimas jūroje neretai priklauso nuo to, kaip mes, žmonės, elgiamės, papa­sa­­koti, kad net menkiausi mūsų veiks­mai gali sunaikinti ten esančią gyvybę.

Šios knygos vaikams rašymas bu­vo kelis mėnesius užtrukęs smagus nuotykis. O labiausiai džiaugiuo­si Redos Tomingas sukurtomis iliustracijomis, kurios, mano akimis, nuo­stabiai dera su tekstu. Ir žinoma, man gražu, kad šias, rodos, tokias skir­tingas knygas – „Anglų kalbos žodyną” ir „Jūrų žvaigždę” – susieja vienas sakinys.

2.  Kurianti, kintanti, smalsi.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Sausio 27 d. numeryje, Vol. CXV NR. 8)