Atlanto nugalėtojo filme – čikagiečių jūra

Vida Kuprytė.

Šį mėnesį, Aurimas Valujavičius vieši JAV ir dalyvauja savo sukurto dokumentinio filmo „Irklais per Atlantą” peržiūrose. Po pir­mų sėkmingų filmo rodymų Floridoje, antra keliautojo stotelė – Čikaga.

Sausio 28 d. Atlanto nugalėtojas įžengė į „Tivoli” kino teatrą, esantį Čikagos priemiestyje Downers Grove, kur jį audringais plojimais ir šūksniais pasitiko 1 000 žiūrovų. Tiek vietų yra šio nemažo kino teatro salėje ir visos jos prieš seansą buvo išparduotos.

Filmavo kelionę nuo valties pirkimo iki sėkmingo finišo

Aurimas išgarsėjo praėjusiais metais, kai, irkluodamas vienvietę valtį, savomis jėgomis perplaukė Atlantą nuo Europos iki Šiaurės Amerikos žemyno. Jis tapo pirmuoju lietuviu ir trečiuoju žmogumi pasaulyje, įveikusiu tokį ilgą ir pavojingą maršrutą. Aurimo kelionė truko 121 dieną, jos metu keliautojas nuirklavo 8 500 km, pasiekdamas Floridos krantą 2023 m. balandžio 25 d. Savo kelionę A. Valujevičius paskyrė Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 90-mečio paminėjimui.

Jau prieš šią kelionę Aurimas buvo žinomas kaip ekstremalus sportininkas keliautojas, savo žygius užfiksuodavęs vaizdo įrašuose, kuriuos rodė YouTube kanale. Socialiniuose tinkluose jis turi daug sekėjų ir rėmėjų – žmonių, kurie gal patys nenori „sušlapti” bet, stebėdami Aurimą, pergyvena nuotykius ir aplanko egzotiškiausias eiliniam piliečiui nepasiekiamas vietas. Atlantas buvo dešimta Aurimo kelionė, pa­reikalavusi ilgo fizinio, techninio ir dvasinio pasiruošimo.

Savo Atlanto kelionę Aurimas pradėjo filmuoti ne nuo išplaukimo, bet nuo valties pirkimo. Ją parsivežė iš Didžiosios Britanijos, nupirkęs iš irklininkės, kuri pati bu­vo įveikusi Atlantą. Tiesa, valties savininkė pasirinko trumpesnę nei Aurimas distanciją, plaukdama nuo Kanarų iki Karibų salų. 

Apie valties kainą filme nekalbama, bet galima įsivaizduoti, kad ji astronomiška, nes tokių laivų yra tik keliasdešimt pasaulyje. Valtis specialiai sukonstruota ir pritaikyta plaukti ilgas distancijas: aero­dinamiška, kad lengvai skrostų vandenį, su techniniais įrengimais, talpi, bet lengva, ir sugebanti atsiversti, bangai ją apvertus.

Filme yra smagi scena, kurioje rodoma, kaip Aurimas praneša tėvams apie savo pla­ną perplaukti Atlantą. Motinai – tai siel­vartinis rūpestis. Bet senelio ir tėvų vei­duose matyti ir pasididžiavimas. Gal jie jau yra apsipratę su mintimi, kad jaunuolis, sykį pasiryžęs, būna neatkalbamas. Jie supranta, kad Aurimo kelionės – tai ne išdykavimas, bet rūpestingai atliekamas profesionalus darbas. Filme užfiksuotas ir Aurimo ilgas dvejų metų pasiruošimas – intensyvios, bet tikslios treniruotės, kruopštus valties įrengimas.

Filmo žiūrovai „plaukė” su Aurimu

Ilgiausią dalį filmo, žiūrovas „plaukia” kartu su Aurimu. Gražiai nudegęs, raume­ningas keliautojas irkluoja, o mes sėdime, džiaugiamės begaline vandenyno mėlyne, plačiu dangumi. Kartu grožimės besileidžiančia saule, kol ji paskęsta už horizonto. Sutinkame ir svečių – štai atskrenda jūros paukštis, praplaukia delfinų būrys, jaunas banginiukas užsuka. Priartėjus prie Karibų salų, keli rudi rykliai pasidomi valtimi, bet, ačiū Dievui, ši rūšis nepavojinga. Rečiau tamsūs debesys susimąsto ir didesnės bangos pasupa valtį.

Aišku, keturių mėnesių kelionėje tokių grėsmingų vaizdų būta nemažai, bet ekrane nedaug jų matyti, nes tada irkluotojas ne filmavimu rūpinosi, o savo saugumu. Žiūrovui duota į valtį pasižiūrėti ir iš aukšto, Aurimui paleidus į dangų filmavimo droną. Bet vėl, tik ramiausiomis sąlygomis, kai nėra nei vėjo, nei bangų, nei smarkiai nešančios srovės, kad gamta nenusineštų brangios bepilotės skraidyklės.

Filme Aurimas užfiksuoja ir keletą nuo­tykių. Vieną sykį jis persipjauna ranką – žaizda gili, denis aplietas krauju. Ką da­ryt, kai šalia nėra gydytojo, kuris susiūtų žaizdą? Po filmo Aurimas papasakojo, kad tuomet instinktyviai savo ranką panėrė į sūrų vandenyną. Baisus skausmas jį apėmė, o plėšrios (maki sushi tipo) žuvys, užuodusios kraują, ėmė pulti ir daužyti val­tį. Bet, kaip Aurimui būdinga, jis nepa­simetė – ramiai išanalizavęs padėtį, susisiekė internetu su gydytoja, klausydamasis jos  nurodymų, susitvarstė žaizdą ir toliau sau irklavo.

O su žuvimis, atėjus laikui, jis susidorojo. Vienoje scenoje Aurimas žvejoja ir sėkmingai užkabina šią sushi naudojamą žuvį. Susipjaustęs ją, žalios žuvies filė pašlakstęs sojos padažu, su didžiausiu malonumu gardžiavosi jūros delikatesu, o liku­čius išdžiovino saulėje ir pasiliko juos kitam kartui. 

Filmas baigiasi linksmomis lietuvių sutiktuvėmis netoli Miami miesto esančio uosto. Aurimo kojos, pripratusios prie supančios valties, užmiršo, kaip žeme žengti. Bet tai buvo nesvarbu, nes apvainikuotą ąžuolų lapų vainiku, jį ėmė nešti ant rankų pakiliai nusiteikę sveikintojai.

Kokių klausimų sulaukė keliautojas ir filmo autorius

Po peržiūros buvo duota laiko sveikini­mams ir klausimams. Žiūrovai susipažino su dosniu Aurimo kelionės rėmėju Lemonto gyventoju Mindaugu Lapeliu, kuris priglau­dė Aurimo giminaičius, atvykusius iš Lietuvos, suorganizavo sutiktuves Floridoje, ir rūpinosi valties sugrąžinimu į Lietuvą. Į filmo peržiūrą buvo atvykęs ir garsus lakūnas, akrobatinio skraidymo meistras Jurgis Kairys, kuris užlipęs ant scenos pa­­sveikino drąsuolį.

Žiūrovams kilo nemažai klausimų ir Aurimo atsakymai gražiai papildė filmą.

Kiek buvo nufilmuota medžiagos? Auri­mas papasakojo, kad iš viso buvo nufilmuo­ta 90 valandų. Iš jų filmo montuotojas atrinko 19 valandų geriausių, kokybiškiausių vaizdų. Po to – antra atranka, po kurios li­ko 11 valandų. Ir vėl buvo renkama, karpo­ma. Filmo trukmė – 1 val. 38 min. o pati ke­lionė truko daugiau nei 3 000 valandų.   

Kodėl neirklavo su pirštinėmis, tai gal būtų labiau apsaugoję nuo pūslių susidarymo? Aurimas atsakė, kad joks vandenyno irkluotojas pirštinių nemūvi. Su pirštinėmis rankos būtų nuolat sudrėkusios, o jūros vanduo sūrus – druska abrazyvinė medžiaga – nudraskytų odą. Geriau alyvuogių aliejumi ir bičių vašku plaštakų odą ištepti.

Kaip susidoroti su vienatve? Aurimas pasakė, kad daug klausėsi muzikos, be to, turėjo internetinį ryšį, tad buvo nuolat informuojamas apie orą, jūros sroves, net galėjo su draugais „persimesti žodžiais”. Tačiau nebuvo laiko nuobodžiauti, nes dienos buvo užimtos irklavimu ir valgymu. Geriausia pramoga buvo miegas. O miegojo ant pilvo nes, pasak Aurimo – „sėdme­nys buvo nutrinti, išberti ir skaudantys”. De­pre­sijos nebuvo, nes vandenyne nėra ant ko pykti. „Nuotaika priklausydavo nuo vė­jo. Jei blogas vėjas – turi pralaukti; jei geras vėjas turi jį išnaudoti”,  – sakė Aurimas. Esi vienas su gamta ir paklūsti jos dėsniams.

Kiek kalorijų sunaudodavo per dieną? Aurimas buvo numatęs suvalgyti maisto, teikiančio iki 7 000 kalorijų per parą, bet toli gražu to neįveikė. „Dėl dviejų priežasčių: pirma, tiek maisto netilpo manyje, o antra, valgyti užima daug laiko”, – sakė  Aurimas. Jis spėja, kad sukirto apie 4 000 kalorijų per dieną ir baigė kelionę numetęs svorio.

Ar vėl ryžtųsi perplaukt Atlantą? „Aišku. No problem!”, – sušuko Aurimas. – At­lante tapau ramesnis. Būna, kad irkluoji ir neturi apie ką galvoti, ir kartais galvoju, apie ką dar galėčiau pagalvoti… Gyvenimo problemos tampa mažiau reikšmingos.” Be to, Aurimas aiškino, kad trejus metus ruošėsi įveikti Atlantą ir ilgai laukė pradžios. „Kelionė lygi svajonei. Žinau, kad grįžus namo, niekad nebus geriau kaip ke­lionėje.”   

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Vasario 1 d. numeryje, Vol. CXV NR. 9)