„Sieloje” – improvizacijos apie gyvenimą

Nauji metai „Sielos” galerijoje – naujos parodos, naujos iniciatyvos ir planai. Į keramiko Alvydo Pakarklio darbų parodą susirinkę menininko talento gerbėjai bei draugai tą vakarą ne tik pateko į tikrą „Retro Jazz”, bet ir tapo dar kelių įvykių liudininkais. 

Virginija Petrauskienė.

„Ačiū ‘Sielos’ galerijai, kuri ma­ne ištempė į dienos šviesą, nes buvau mėnulio šviesoje”, – šeštadienį, sau­sio 20 dieną, atidarydamas savo kūrybos parodą „Retro Jazz”, sakė kera­mi­kas Alvydas Pakarklis.

Į šį renginį gausiai susirinkę žmonės galėjo ne tik apžiūrėti joje eks­ponuojamus menininko darbus, bet ir pasiklausyti jo paties įdomių ir šmaikščiai pasakojimų, prisiminimų iš praeities: nuo vaikystės pokario Lie­tuvoje iki atvykimo į Ameriką.

Kūryba lydi per gyvenimą

A. Pakarklis, profesionalus meni­ninkas, 1977-aisiais baigęs tuometinį Lietuvos dailės institutą, nemažai nu­veikė, gyvendamas Lietuvoje. Po stu­dijų baigimo įsidarbinęs Panevėžio stiklo fabriko keramikos ceche, inicijavo aukštos temperatūros keramikos degimo krosnies pastatymą. Tai įgalino pradėti mieste rengti Tarptauti­nius keramikų simpoziumus. Beje, šie menininkų simpoziumai iki šiol nenutrūko. Panevėžyje jie kas dvejus metus rengiami iki šiol, juose dalyvau­ti trokšta žymiausi pasaulyje ke­ra­mikos kūrėjai.

Prieš 32-jus metus atvykęs į Ame­riką, A. Pakarklis negalėjo pragyventi iš menininko profesijos, todėl jam teko susirasti kitą darbą. Tačiau kū­ry­ba neliko užmiršta.

Į „Draugo” klausimą, kelinta jo personalinė paroda šeštadienį buvo ati­daryta, A. Pakarklis atsakė jų ne­skaičiuojąs, nors tų parodų surengta ir Lietuvoje, ir užsienio šalyse, taip pat ir ne viena čia, Amerikoje.

Piešiniai – pasakojimas apie pradžią Marquette Parke

Tačiau pašnekovas paaiškino: „Šioje parodoje be keramikos darbų pirmą kartą eksponuojami ir mano pie­šiniai, nupiešti prieš trisdešimt dvejus metus, kai aš atsidūriau Čika­goje, Marquette Parke pas daktarą Joną Adomavičių (dr. Adomavičius 1972 metais įsigijo namą ir jį pavadino Lietuvių namais. Šiame pastate veikė ir daktaro įkurta Amerikos lie­tuvių vaiko ugdymo draugija – ALVUDO, prieglauda senyviems ir naujai atvykusiems žmonėms – red.). To namo rūsyje buvo biblioteka, kam­bariukas, virtuvėlė ir ten mes gyvenome kokie septyni ar devyni žmonės, ieškantys laimės ir darbų. Ten turėjau galimybę piešti. Tie ma­no piešiami žmonės matė, kad man išeina pa­vaizduoti juos panašius, tai ir buvo gerai – piešiau. Ta paroda – iš pra­eities”.

Iš tiesų, šie piešiniai pasakoja apie tą gyvenimą nedidelėje erdvėje: kaip „kambariokai” kepa kiaušinie­nę, blynus, ilsisi, kaip skaito ar kal­basi, kokių svečių sulaukia. Prie kai kurių darbų užrašyti autoriaus ko­mentarai – tarsi spalvingos to jo gy­venimo laikotarpio detalės, papildan­čios šias pieštukais ar kreidelėmis popieriuje užfiksuotas akimirkas. Pa­vyzdžiui, šalia skrybėlėto vyro pieši­nio parašyta: „Kovas – prievaizdas, visų vyno mėgėjų siaubas pas Ado­ma­vičių ‘beismente’”. Arba „Kepan­tis kiaušinienę, kai kiaušinių tuzinas kainavo tik dolerį”. Dar vienas užra­šas: „Ponas iš West Chicago, pas kurį tarnavau ištisą savaitę, kol pagaliau jis pavargo ir tarė: ‘Man gana tamstos paslaugų’”.

Svajojo būti traktorininku

Tarp parodos lankytojų buvo ne­mažai (o gal ir dauguma) tokių, ku­riems šie A. Pakarklio darbai priminė ir jų pačių pirmuosius žingsnius Amerikoje. Todėl visiems buvo sma­gu klausytis ir šmaikštaus A. Pa­karklio pasakojimo, atsakant į naujosios „Sielos” galerijos vadovės San­dros Ščedrinos klausimus.

Juk ne kiekvienam pasitaiko, kad dar kūdikis, tėvų vežamas iš gim­dymo namų, patektų į sovietų ir liau­dies gynėjų susišaudymą pamiškėje. Tačiau viskas baigėsi laimingai: keliautojų Pakarklių šeima su naujagimiu sėkmingai pasiekė namus.

„Vaikystėje svajojau užaugęs bū­ti traktoristu, nes patiko alyvos kvapas ir traktoriaus jėga”, – savo anks­tyvomis profesinėmis svajonė­mis pa­sidalijo menininkas.

Tačiau jau penktoje klasėje jis atsi­duria Vilniuje, M. K. Čiurlionio meno mokykloje. „Nebuvo lengva, aš buvau iš tų, kurie sukuria problemų ir visiems nuo to skauda galvą”, – taip A. Pakarklis prisiminė savo, jau­nojo menininko kančias mokykloje. 

Ko naudingo išmoko New Yorke

Kaip Alvydas pateko į Ameriką? Jį išsikvietė tolima giminaitė, ma­mos pusseserė, ieškojusi ryšių su Lie­tuva. „Išskridau į nežinią”, –  sakė me­nininkas. Tačiau atsidūręs New Yorke, jis suprato, kad ne taip paprasta „prilipti” toje Amerikoje: garsus me­nininkas Jonas Mekas savo namuo­se priėmė pasaugoti Alvydo lagami­ną. Paskui pasiūlė permiegoti jo na­mų rūsyje, pasitiesus porolono lapą. „Pasakiau, kad ačiū, nelabai noriu. Tai buvo mano klaida. Amerikoje, jei­gu tau kas nors ištiesia ranką, reikia reaguoti ir priimti pasiūlymą. Kai at­sisakiau, paskui teko Centriniame par­ke ant suoliukų miegoti”, – juokdamasis prisiminė parodos autorius.

Tačiau New Yorko dienos buvo ža­vios – jas Alvydas praleisdavo mu­ziejuose, kur galėjo žiūrėti į pasau­li­nio garso menininkų kūrinius, pats daug piešti.

Daug ko jis išmoko New Yorke: ir kaip namą nakvynei iš kartoninių dė­žių pasidaryti, ir sužinojo, kad ne­reikia pasitikėti žmogumi, kuris tau siūlo pirkti dviratį už dvidešimt do­le­rių. Net jeigu ir esi jau suplanavęs tuo dviračiu minti iš New Yorko į Čika­gą. Nes dviratis už dvidešimt do­lerių paprastai būna vogtas.

Parodoje – „iš sandėliuko”

Atsidūręs pagaliau Čikagoje, nuo seno vadinamoje JAV lietuvių sosti­ne, pamažu čia „įsikabino”. Įdomi de­talė – menininkas keramikas A. Pa­karklis net įsigijo kitos garsios me­nininkės keramikės Eleonoros Mar­čiulionienės namą su kūrybai skirta dirbtuve. Kūryba visą laiką buvo  ir yra A. Pakark­lio gyvenime.

Net ir dabar, vairuodamas „tro­ką” Amerikos keliais, Alvydas minty­se kuria: sugalvoja, ką norėtų nulip­dyti iš molio ir, sako, net būsimojo kū­rinio pavadinimą užsirašo ant po­pieriaus lapelio.

Parodoje „Sieloje” eks­ponuojamus keramikos darbus autorius vadina „darbais iš sandėliuko”: jie sukurti jau gerokai anksčiau, tačiau jų te­mos – neprarandančios aktualumo. Dauguma eksponuojamų darbų – figū­rinės kompozicijos.

Į klausimą, ar dažnai tenka aiškin­ti kitiems, ką norėjosi pasakyti sa­vo kūriniu, menininkas sako, kad žiū­rovai paprastai supranta jo nori­mą perteikti temą ir mintį. Pavyz­džiui, apie ką gali kalbėtis prie stalo susėdę žmogus ir katinas? Šioje „Re­tro Jazz” parodoje esančio kūrinio pa­vadinimas atsako, kad tai „Pokal­bis apie reikšmių pokyčius”. Ne veltui kažkas yra pasakęs, kad meno kūrinio žiūrovas kartu yra ir šio kū­rinio savotiškas bendraautorius. Nes jis, žiūrovas, savo mintyse tarsi pra­tęsia menininko kūrinyje užkoduotą prasmę. Tegul ir nebūtinai tą, kurią norėjo perteikti pats kūrinio autorius. O tokių galimybių, pratęsti auto­riaus mintį, apžiūrint į A. Pa­karklio keramikos darbus šioje parodoje tikrai pakako.

Atėjusiems – dvi parodos

Tą šeštadienį susirinkusieji į parodos „Retro Jazz” atidarymą, gavo ke­lis papildomus „bonusus”. Jie ga­lė­jo taip pat pasiklausyti parodos metu Adelės Rauduvės fortepijonu atlieka­mų kūrinių, pamatyti „Sielos” galerijoje ką tik parengtą parodą „Charak­teriai”, ku­rioje eksponuojami įvairių lietuvių autorių nutapyti portretai, atrinkti iš Lietuvių dailės muziejaus archyvų. Tai naujosios „Sielos” vado­vės San­dros Ščedrinos sumanymas, kuris su­silaukė nemažai pagyrimų. „Nuo drą­sių praeities potėpių iki šiuolai­ki­nių šių dienų naujovių. ‘Cha­rakte­riai’ – tai tikra meno evoliu­cijos šventė. Technikų evoliucija, spalvų žaismas ir pasakojimai, kurie atsiskleidžia per kiekvieną meninko brūkšte­lėjimą tai įspūdingas įvairių perspektyvų ir technikų etiudas, apimantis nuo ankstyvų 1920 m. iki šių dienų. Ši paroda liudija ilgalaikę meno galią per­žengti laiką ir bendrauti tarp kar­tų” – taip ši paroda pristatoma Lietu­vių dailės muziejaus FB.

O pasibaigus S. Ščedrinos ir A. Pakarklio pokalbiui apie meną ir gyvenimą, į sceną užlipo buvusi ilgametė „Sielos” vadovė ir įkūrėja Asta Zimkienė. Ji naujai galerijos vadovei Sandrai įteikė didelę puokštę gėlių ir dar didesnę – gerų palinkėjimų.

Po oficialiosios visai neoficialioje atmosferoje vykusios parodos „Re­tro Jazz” dalies susirinkusieji vaišinosi vynu, užkandžiais ir mėgavosi pokalbiais su draugais ir pažįstamais.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Sausio 27 d. numeryje, Vol. CXV NR. 8)