
Nauji metai „Sielos” galerijoje – naujos parodos, naujos iniciatyvos ir planai. Į keramiko Alvydo Pakarklio darbų parodą susirinkę menininko talento gerbėjai bei draugai tą vakarą ne tik pateko į tikrą „Retro Jazz”, bet ir tapo dar kelių įvykių liudininkais.
Virginija Petrauskienė.
„Ačiū ‘Sielos’ galerijai, kuri mane ištempė į dienos šviesą, nes buvau mėnulio šviesoje”, – šeštadienį, sausio 20 dieną, atidarydamas savo kūrybos parodą „Retro Jazz”, sakė keramikas Alvydas Pakarklis.
Į šį renginį gausiai susirinkę žmonės galėjo ne tik apžiūrėti joje eksponuojamus menininko darbus, bet ir pasiklausyti jo paties įdomių ir šmaikščiai pasakojimų, prisiminimų iš praeities: nuo vaikystės pokario Lietuvoje iki atvykimo į Ameriką.
Kūryba lydi per gyvenimą
A. Pakarklis, profesionalus menininkas, 1977-aisiais baigęs tuometinį Lietuvos dailės institutą, nemažai nuveikė, gyvendamas Lietuvoje. Po studijų baigimo įsidarbinęs Panevėžio stiklo fabriko keramikos ceche, inicijavo aukštos temperatūros keramikos degimo krosnies pastatymą. Tai įgalino pradėti mieste rengti Tarptautinius keramikų simpoziumus. Beje, šie menininkų simpoziumai iki šiol nenutrūko. Panevėžyje jie kas dvejus metus rengiami iki šiol, juose dalyvauti trokšta žymiausi pasaulyje keramikos kūrėjai.

Prieš 32-jus metus atvykęs į Ameriką, A. Pakarklis negalėjo pragyventi iš menininko profesijos, todėl jam teko susirasti kitą darbą. Tačiau kūryba neliko užmiršta.
Į „Draugo” klausimą, kelinta jo personalinė paroda šeštadienį buvo atidaryta, A. Pakarklis atsakė jų neskaičiuojąs, nors tų parodų surengta ir Lietuvoje, ir užsienio šalyse, taip pat ir ne viena čia, Amerikoje.
Piešiniai – pasakojimas apie pradžią Marquette Parke
Tačiau pašnekovas paaiškino: „Šioje parodoje be keramikos darbų pirmą kartą eksponuojami ir mano piešiniai, nupiešti prieš trisdešimt dvejus metus, kai aš atsidūriau Čikagoje, Marquette Parke pas daktarą Joną Adomavičių (dr. Adomavičius 1972 metais įsigijo namą ir jį pavadino Lietuvių namais. Šiame pastate veikė ir daktaro įkurta Amerikos lietuvių vaiko ugdymo draugija – ALVUDO, prieglauda senyviems ir naujai atvykusiems žmonėms – red.). To namo rūsyje buvo biblioteka, kambariukas, virtuvėlė ir ten mes gyvenome kokie septyni ar devyni žmonės, ieškantys laimės ir darbų. Ten turėjau galimybę piešti. Tie mano piešiami žmonės matė, kad man išeina pavaizduoti juos panašius, tai ir buvo gerai – piešiau. Ta paroda – iš praeities”.

Iš tiesų, šie piešiniai pasakoja apie tą gyvenimą nedidelėje erdvėje: kaip „kambariokai” kepa kiaušinienę, blynus, ilsisi, kaip skaito ar kalbasi, kokių svečių sulaukia. Prie kai kurių darbų užrašyti autoriaus komentarai – tarsi spalvingos to jo gyvenimo laikotarpio detalės, papildančios šias pieštukais ar kreidelėmis popieriuje užfiksuotas akimirkas. Pavyzdžiui, šalia skrybėlėto vyro piešinio parašyta: „Kovas – prievaizdas, visų vyno mėgėjų siaubas pas Adomavičių ‘beismente’”. Arba „Kepantis kiaušinienę, kai kiaušinių tuzinas kainavo tik dolerį”. Dar vienas užrašas: „Ponas iš West Chicago, pas kurį tarnavau ištisą savaitę, kol pagaliau jis pavargo ir tarė: ‘Man gana tamstos paslaugų’”.
Svajojo būti traktorininku

Tarp parodos lankytojų buvo nemažai (o gal ir dauguma) tokių, kuriems šie A. Pakarklio darbai priminė ir jų pačių pirmuosius žingsnius Amerikoje. Todėl visiems buvo smagu klausytis ir šmaikštaus A. Pakarklio pasakojimo, atsakant į naujosios „Sielos” galerijos vadovės Sandros Ščedrinos klausimus.
Juk ne kiekvienam pasitaiko, kad dar kūdikis, tėvų vežamas iš gimdymo namų, patektų į sovietų ir liaudies gynėjų susišaudymą pamiškėje. Tačiau viskas baigėsi laimingai: keliautojų Pakarklių šeima su naujagimiu sėkmingai pasiekė namus.
„Vaikystėje svajojau užaugęs būti traktoristu, nes patiko alyvos kvapas ir traktoriaus jėga”, – savo ankstyvomis profesinėmis svajonėmis pasidalijo menininkas.
Tačiau jau penktoje klasėje jis atsiduria Vilniuje, M. K. Čiurlionio meno mokykloje. „Nebuvo lengva, aš buvau iš tų, kurie sukuria problemų ir visiems nuo to skauda galvą”, – taip A. Pakarklis prisiminė savo, jaunojo menininko kančias mokykloje.
Ko naudingo išmoko New Yorke
Kaip Alvydas pateko į Ameriką? Jį išsikvietė tolima giminaitė, mamos pusseserė, ieškojusi ryšių su Lietuva. „Išskridau į nežinią”, – sakė menininkas. Tačiau atsidūręs New Yorke, jis suprato, kad ne taip paprasta „prilipti” toje Amerikoje: garsus menininkas Jonas Mekas savo namuose priėmė pasaugoti Alvydo lagaminą. Paskui pasiūlė permiegoti jo namų rūsyje, pasitiesus porolono lapą. „Pasakiau, kad ačiū, nelabai noriu. Tai buvo mano klaida. Amerikoje, jeigu tau kas nors ištiesia ranką, reikia reaguoti ir priimti pasiūlymą. Kai atsisakiau, paskui teko Centriniame parke ant suoliukų miegoti”, – juokdamasis prisiminė parodos autorius.

Tačiau New Yorko dienos buvo žavios – jas Alvydas praleisdavo muziejuose, kur galėjo žiūrėti į pasaulinio garso menininkų kūrinius, pats daug piešti.
Daug ko jis išmoko New Yorke: ir kaip namą nakvynei iš kartoninių dėžių pasidaryti, ir sužinojo, kad nereikia pasitikėti žmogumi, kuris tau siūlo pirkti dviratį už dvidešimt dolerių. Net jeigu ir esi jau suplanavęs tuo dviračiu minti iš New Yorko į Čikagą. Nes dviratis už dvidešimt dolerių paprastai būna vogtas.
Parodoje – „iš sandėliuko”
Atsidūręs pagaliau Čikagoje, nuo seno vadinamoje JAV lietuvių sostine, pamažu čia „įsikabino”. Įdomi detalė – menininkas keramikas A. Pakarklis net įsigijo kitos garsios menininkės keramikės Eleonoros Marčiulionienės namą su kūrybai skirta dirbtuve. Kūryba visą laiką buvo ir yra A. Pakarklio gyvenime.
Net ir dabar, vairuodamas „troką” Amerikos keliais, Alvydas mintyse kuria: sugalvoja, ką norėtų nulipdyti iš molio ir, sako, net būsimojo kūrinio pavadinimą užsirašo ant popieriaus lapelio.

Parodoje „Sieloje” eksponuojamus keramikos darbus autorius vadina „darbais iš sandėliuko”: jie sukurti jau gerokai anksčiau, tačiau jų temos – neprarandančios aktualumo. Dauguma eksponuojamų darbų – figūrinės kompozicijos.
Į klausimą, ar dažnai tenka aiškinti kitiems, ką norėjosi pasakyti savo kūriniu, menininkas sako, kad žiūrovai paprastai supranta jo norimą perteikti temą ir mintį. Pavyzdžiui, apie ką gali kalbėtis prie stalo susėdę žmogus ir katinas? Šioje „Retro Jazz” parodoje esančio kūrinio pavadinimas atsako, kad tai „Pokalbis apie reikšmių pokyčius”. Ne veltui kažkas yra pasakęs, kad meno kūrinio žiūrovas kartu yra ir šio kūrinio savotiškas bendraautorius. Nes jis, žiūrovas, savo mintyse tarsi pratęsia menininko kūrinyje užkoduotą prasmę. Tegul ir nebūtinai tą, kurią norėjo perteikti pats kūrinio autorius. O tokių galimybių, pratęsti autoriaus mintį, apžiūrint į A. Pakarklio keramikos darbus šioje parodoje tikrai pakako.
Atėjusiems – dvi parodos
Tą šeštadienį susirinkusieji į parodos „Retro Jazz” atidarymą, gavo kelis papildomus „bonusus”. Jie galėjo taip pat pasiklausyti parodos metu Adelės Rauduvės fortepijonu atliekamų kūrinių, pamatyti „Sielos” galerijoje ką tik parengtą parodą „Charakteriai”, kurioje eksponuojami įvairių lietuvių autorių nutapyti portretai, atrinkti iš Lietuvių dailės muziejaus archyvų. Tai naujosios „Sielos” vadovės Sandros Ščedrinos sumanymas, kuris susilaukė nemažai pagyrimų. „Nuo drąsių praeities potėpių iki šiuolaikinių šių dienų naujovių. ‘Charakteriai’ – tai tikra meno evoliucijos šventė. Technikų evoliucija, spalvų žaismas ir pasakojimai, kurie atsiskleidžia per kiekvieną meninko brūkštelėjimą tai įspūdingas įvairių perspektyvų ir technikų etiudas, apimantis nuo ankstyvų 1920 m. iki šių dienų. Ši paroda liudija ilgalaikę meno galią peržengti laiką ir bendrauti tarp kartų” – taip ši paroda pristatoma Lietuvių dailės muziejaus FB.
O pasibaigus S. Ščedrinos ir A. Pakarklio pokalbiui apie meną ir gyvenimą, į sceną užlipo buvusi ilgametė „Sielos” vadovė ir įkūrėja Asta Zimkienė. Ji naujai galerijos vadovei Sandrai įteikė didelę puokštę gėlių ir dar didesnę – gerų palinkėjimų.
Po oficialiosios visai neoficialioje atmosferoje vykusios parodos „Retro Jazz” dalies susirinkusieji vaišinosi vynu, užkandžiais ir mėgavosi pokalbiais su draugais ir pažįstamais.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Sausio 27 d. numeryje, Vol. CXV NR. 8)