III Pasaulio rašytojų suvažiavimas arba laimingi sugrįžimai

Jau trečią kartą Vilnius subūrė lietuvių rašytojus iš viso pasaulio. Kaip pastebi dalyviai, tai buvo „širdžių susitikimas“ – artuma, bendrystė, pasidalinimas mintimis, kūryba, vidine būsena. Viskuo – kaip darnioje šeimoje.

Jolanta Ona Vitkutė.

III Pasaulio lietuvių rašytojų su­važiavimas, trukęs keturias dienas Vil­niuje, ką tik užvėrė duris. Skir­tin­gi ir panašūs, ilgesiu rašydami savo istorijas, mes vėl susirinkome iš pen­kiolikos pasaulio šalių. Jau trečią kar­­tą. Švęsti savo bendrystės. Ap­glėb­ti Lietuvą. Dovanoti savo knygas. Dalintis mintimis ir kūryba. Prisi­min­ti. Susipažinti. Išsaugoti tai, kas brangiausia. Tiesiog pabūti kartu.

Anot Pasaulio Lietuvių Bendruo­menės (PLB) Kultūros komisijos pir­mi­ninkės, Pasaulio lietuvių rašytojų su­važiavimo idėjos autorės Jūratės Caspersen (Šveicarija), šie suvažiavimai darosi panašūs į klasės susitiki­mus – šilti, draugiški ir mieli. „Džiau­giausi, kad į III suvažiavimą atvyko nemažai naujų įdomių rašytojų. Tai reiš­kia, kad kuriančių gretos dar ne­iš­sekę. Ieškosim toliau! O ir jūsų straips­nis ‘Drauge’, neabejotinai, su­teiks pa­sitikėjimo kukliesiems, apie sa­ve sa­kantiems, jog yra ne poetai, o tik ra­šantys poeziją. Pasibaigus suva­žiavimui, vėl grįžtu prie knygų skaitymo: pirmiausiai griebiau tas, kurias man padovanojo rašytojai: Birutė Jo­nuš­kaitė, Aistė Armonavičienė, Rasa Sa­gė, Judita Grublienė, Valentina Zeit­ler ir kt. Būtų nedovanotina nepa­mi­nėti ir Sandros Avižienytės dovano­tą JAV lietuvių POEZIJOS PAVASA­RIO 2025 almanachą ‘Dešimtas Kūl­grin­dos akmuo’. Iš tiesų pažindinuosi su tiek daug JAV poetų ir klausiu sa­vęs, kodėl jie nenori atvykti į mūsų suvažiavimus? 

Visos knygos guli ant stalo ir lakstau po truputį per jas akimis, ypač po poeziją. O ant tos krūvelės viršaus – ‘Egzodika III’ (Pasaulio lietuvių rašytojų kūrybos antologija – red. past.). Tik, kai visą perskaitysiu, ji atsistos lentynoje šalia pirmosios ‘Egzodikos’ ir ‘Egzodikos II’“.

Tad norisi padėkoti fantastiškom organizatorėm, be kurių šis renginys niekada nebūtų atsitikęs – idėjos su­manytojai Jūratei Caspersen (PLB), prof. Aušrai Martišiūtei-Linartienei ir dr. Žydronei Kolevinskienei (Lietu­vių kalbos ir tautosakos institutas), rašytojai Birutei Jonuškaitei (Lietu­vos rašytojų sąjunga), dr. Jolantai Budriūnienei (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Visuo­se keturių suvažiavimo dienų rengi­niuose dalyvavusiai PLB pirminin­kei Daliai Henke ir PLB atstovui Lietuvoje Antanui Vinkui.

Daiktai, turintys sielą

Dar prieš oficialų suvažiavimo ati­­darymą Prezidentūroje, susirinkę į Vilnių rašytojai turėjo galimybę va­karą praleisti Lietuvos rašytojų są­jun­goje kartu su garsiu lenkų kino re­žisieriumi Krzysztof Zanussi. Čia vy­ko knygos „Zanussi. Per daiktus“ pristatymas. Knyga išleista švenčiant režisieriaus 85-erių metų jubiliejų. Renginyje taip pat dalyvavo poetė, eseis­tė Barbara Gruszka-Zych, su ku­ria režisierių sieja 35 metų draugystė, garsus fotografas Grzegorz Lityńs­ki. Vakarą moderavo poetas, vertėjas Eugenijus Ališanka, o vertėjauti pa­gel­bėjo tarp lietuvių ir lenkų kalbų Odeta Venckavičienė. „Knygoje apra­šo­mi režisieriaus namuose esantys daiktai, turintys sielą. Per juos at­skleista Krzysztof Zanussi ir jo žmo­nos tapytojos Elžbietos gyvenimo isto­rija“, – sakė knygos autorė, poetė Barbara Gruszka-Zych.

Atsakydamas į puikiai apgalvotus poeto Eugenijaus Ališankos klau­si­mus, K. Zanussi pastebėjo: „Man at­rodo, kad pasaulis yra sudarytas iš skirtingų burbulų, kuriuose gyvena žmonės. Todėl labai svarbu bendrau­ti. Šiam tikslui mes su žmona ir su­kūrėme savo namus. Pavyzdžiui, per šias šv. Kalėdas mūsų namuose buvo susirinkę per 200 žmonių. Visi giedojom giesmes, bendravom, buvom tar­si priversti atsiverti vienas kitam. Kai pasaulis atsisuka prieš širdį ir intelektą – juos svarbu apginti.“

Renginiui besibaigiant režisie­rius džiaugėsi malonia vakaro pokal­bių atmosfera ir teigė, jog „visi esa­me pasmerkti vienatvei, tad kiekvie­nas kvietimas susitikti yra svarbus.“ Beje, kitą vakarą rašytojai ir vėl ga­lėjo pasimatyti su režisieriumi, žiūrėdami jo filmą „Konstanta”, rodomą „Skalvijos” kino teatre. Kino seanse ir po jo vykusioje diskusijoje dalyvavo ir kelis klausimus režisieriui už­davė habil. dr. Vytautas Landsbergis.

Atidarymo akimirkos Prezidentūroje

Iškilmingas suvažiavimo atida­ry­­mas vyko Lietuvos Respublikos prezidentūros Baltojoje salėje. Lietu­vių diasporos rašytojus pasitiko Pre­zidento vyriausioji patarėja istorikė Jolanta Karpavičienė kartu su Lietu­vių literatūros ir tautosakos direkto­re prof. Aušra Martišiūte-Linartiene.

Pokalbiuose buvo prisiminti se­niau čia veikę Menininkų rūmai, ku­riuose netrūko minčių laisvės, poezijos, brandintos nepriklausomybės idė­jos. Vienas iš to meto įsimintiniausių susitikimų, kai salė lūžo nuo susirinkusių, – su prof. Marija Gim­butiene. Anot J. Karpavičienės, tuo­met žmonės patyrė katarsį, klausyda­miesi iš JAV atvykusios vienos įta­kin­giausių pasaulio archeologių, pa­si­sėmė lietuvybės įkvėpimo ir visa šir­dimi pajuto, kad Lietuva gali būti laisva.

Susirinkusiems buvo pristatytas ir perleistas pirmasis lietuviškas mėn­raštis „Aušra“. Šis Nepriklauso­mybės akto signataro Jono Basanavi­čiaus leidinys, slapta leistas XIX a. pa­­baigoje, dabar sutalpintas keturio­se knygose, prie kurių pridėta penktoji – įvadinis tomas su paaiškinimais ir įdomiausiais „Aušros“ teks­tais. Mėnraštis leistas Spaudos drau­dimo laikotarpiu buvo nedidelio formato, telpantis į kišenę. Jame vyko ne tik diskusijos literatūros temomis, bet netrūko ir kasdieninių pokalbių ar net pažinčių skelbimų. Šis mažutis leidinys nuveikė milžinišką darbą – tapo laisvės ir lietuviškos tapatybės simboliu, primenančiu mums apie ne­­paprastą knygnešių drąsą. Šio mėn­raščio perleidimą inicijavo Lie­tu­vos Respublikos Prezidentas Gita­nas Nausėda, kuris, pasveikinęs at­vy­kusius į Vilnių lietuvių diasporos ra­šy­tojus, palygino juos su šiuolaikiniais knygnešiais, skleidžiančiais lietuvišką žodį visame pasaulyje. Prezi­dentui buvo įteikta ir Pasaulio lietuvių rašytojų antologija „Egzodika III”. Apie kalbos ir atminties įtaką lie­­tuviškai tapatybei, mėnraščio „Auš­­ra” reikšmę lietuviškajai abėcė­lei, kalbos kaitos svarbą mintimis pasidalino ir University of Illinois prof. Giedrius Subačius.

M. K. Čiurlionio magiški prisilietimai

Čiurlionio paveikslų magija pasi­tiko suvažiavimo dalyvius Vileišių rū­muose (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas – LLTI). Čia, kur 1907 m. visuomenė pirmą kartą išvydo M. K Čiurlionio tapybos ir grafi­kos kompozicijas, surengta interakty­vi ekspozicija „Čiurlionis ir jo amži­ninkai Pirmojoje lietuvių dailės parodoje“. Rūmų menėje ant sienų nušvito M. K. Čiurlionio ir jo amžininkų darbų galerija, o ją pristatė teatro „Ar­batvakaris“ aktoriai Eglė Tulevi­čiūtė ir Kristijonas Siparis, suvaidi­nę Sofijos Gimbutaitės ir Antano Žmuidzinavičiaus personažus. Kodėl pasirinkti būtent šie personažai? A. Žmuidzinavičius buvo pagrindinis to meto parodos organizatorius. O S. Gim­butaitė – nepelnytai užmiršta menininkų rėmėja, ji dalyvavo stei­giant ne tik lietuvių, bet ir tarptauti­nę Vilniaus dailės draugiją.

Projekcijas papildė Pirmosios lie­­tuvių dailės parodos dokumentų, artefaktų, nuotraukų, leidinių ekspo­zi­cija. Čia buvo galima sužinoti, kas dalyvavo tuometiniame parodos ati­da­ryme, ką J. Basanavičius taisė vie­šos kalbos rankraštyje, kiek kainavo bilietai, taip pat, ar raštelis lietuvių kalba su M. K. Čiurlionio autografu buvo rašytas jo paties ranka.

Besikalbant šalia ekspozicijos su LTTI direktore prof. Aušra Martišiū­te-Linartiene, sužinojau, kad Vileišių rūmuose yra išlikęs senasis (beveik 120 metų!) parketas, tos pačios grindų plytelės, koklių krosnis fojė, kad sau­goma ir iš Pirmosios parodos užsili­kusi kėdė, ir, žinoma, daugybė su paroda susijusių leidinių ir rankraščių.

Paskaitos, kūrybinės dirbtuvės, susitikimai

Anot vertėjo, rašytojo Egidijaus Zaikausko (Liuksemburgas), geriausia suvažiavimo dalis – pokalbiai su rašytojais, atvykusiais iš kitų šalių: „Aš gi naujokas. Nė vieno nepažinojau. O dabar atsirado jausmas, jog esu dalis rašytojų bendruomenės, tebū­nie ir gerokai nišinės. Paliko įspūdį ir LRT laidos filmavimas, bepasakoda­mas jiems savo istoriją ir pats sau su­siformulavau svarbių minčių. Pagal­vo­jau, kad gerai būtų sukurti savitarpio pagalbos grupę tarsi ‘peer re­view’, ‘beta reader’ ar pan. Kai, tar­kim, aš kažkam padedu sutvarkyti, sureda­guo­ti lietuvišką tekstą, o ji/jis man – anglišką ar vokišką, dalintis in­formacija apie leidėjus ir pan.“

Jam antrina ir Nijolė Stražins­kai­tė (Šri Lanka), kuri iškart po suva­žiavimo Vilniuje atšoko vestuves ir ta­po Nijole Stražinskaite-Zdramiene: „Pirmą kartą dalyvavau pasaulio lie­tuvių rašytojų suvažiavime. Viską ‘gė­riau’ akimis ir širdimi. Todėl kiekvie­na akimirka buvo nepakartojama. O mano pats didžiausias įspūdis, apie kurį visiems dabar pasakoju – kokie ta­lentingi šitie žmonės! Kaip rašo, ko­kios mintys, išmonės tiek, kad nors ‘ve­žimu vežk’. Didžiuojuosi esanti lietuvė ir, kad tokioj bendrystėj teko pabūti. Ta bendrystė – jėga nepamatuojama. Nuostabiai praleistas laikas, labai daug žinių pasisėmiau. Puiki organizacinė komanda. Jau pradėjau skai­ty­ti Valentinos Zeitler „Mikalojus Rad­vila Juodasis“ ir kartu „Egzodika III“.

Paskaitos, kūrybinės dirbtuvės, susitikimai, vykę Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime įkvėpė daugelį iš mūsų, pametėjo ne vieną mintį. Dr. Gintarės Bernotienės (LLTI) paskaita supažindino su kūrybiškiausių metų knygų atrankos kriterijais. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkama kūrybiškiausia metų knyga – turi per 700 konkurentų – maždaug tiek knygų išleidžiama per metus. Pa­brėždama knygų novatoriškumą, in­di­vidualizmą, poezijos naratyvumą, intelektualių naujienų srautą, literatūrologė minėjo ne vieną autorių, taip pat „knygų poras“, kaip pvz., Kot­­­rynos Zylės ir Ievos Dumbrytės romanus „Mylimi kaulai“ ir „Negrįž­tantys“, kuriuose meninės idėjos ir folkloro medžiaga naudojamos labai panašiai, tad reikalauja atskiros dis­kusijos ir analizės. Kaip skausmingą ir svarbią sritį išskyrė LGBT+ kuria­mą literatūrą. Pasidžiaugė ir apdova­nojimais įvertintais lietuvių diaspo­ros rašytojais, tokiais kaip Dalia Staponkutė (Kipras), Valdas Papievis (Prancūzija), Stasys Eidrigevičius (Lenkija), Antanas Šileika (Kanada) ir kt. Taip pat supažindino su unika­lia „Žemaitės tašės” premija, kurią įstei­gė poetė ir menotyrininkė Laima Kreivytė, siekdama atkreipti dėmesį į išskirtines moterų poečių knygas.

Savo pastebėjimais ir smagiomis užduotimis su pasaulio lietuvių rašytojais paskaitoje „Skaitymas kaip sa­vęs pažinimo ir supratimo procedū­ra. Metafora ir eksperimentas poezijoje“ dalinosi charizmatiškas poetas, filosofas, doc. Liutauras Degėsys. Už­siminęs, kad mes visi nešiojame skir­tingus vidinius akinius ir pasaulį ma­­­tome skirtingai, priminė, kad skai­­­tymas motyvuoja aptikti ßir pa­keisti žvilgsnio perspektyvą. Tad, kad vieni kitus geriau suprastume, ver­ta ne tik daug bendrauti, bet ir daug skaityti. Intensyvią paskaitą poetas baigė palinkėdamas visiems „ne tik ieškoti savęs, bet ir save su­kurti“.

Lietuvių diasporos kūrybos paroda ir diskusijos

Paskutinę suvažiavimo dieną ra­šy­tojai buvo pakviesti į jaukų susiti­ki­mą Nacionalinėje Martyno Mažvy­do bibliotekoje. Čia specialiai surengta ir pristatyta suvažiavime dalyva­vu­sių autorių kūrinių paroda, kurioje išskirtinę vietą užėmė ir trys spal­vingos „Egzodikos“ – Pasaulio lietuvių rašytojų kūrybos antologijos. Gre­ta gausios autorinės kūrybos no­ri­si paminėti ir jau kelinti metai JAV leidžiamą poezijos rinktinę „JAV lie­tu­vių poezijos pavasaris“ (sudarė ir išleido Sandra Avižienytė, 2025), tal­pi­nančią įspūdingą lietuviško žodžio kūrėjų skaičių. Kartu su Dokumen­ti­nio paveldo tyrimų departamento di­rek­tore dr. Jolanta Budriūniene džiaugiamės pilnomis knygų šventovės lentynomis, dalinomės mintimis prie kavos puodelio. Lituanistinio skyriaus vyriausioji tyrėja dr. Dalia Cidzi­kaitė priminė susirinkusiems, jog lietuvių autorių užsienyje išleistų kny­gų bent vieno egzemplioriaus lau­kia ir nacionalinės bibliotekos archyvas.