Robertas Vitas: LTC dirba be atostogų

Archyvai iš Putnamo. (LTC nuotraukos)

Kalbėjosi Virginija Petrauskienė.

Nors vasara yra atostogų metas, Lituanistikos tyrimo centro komanda (LTC) dirba – jų saugyklose sparčiai gausėja žmonių patikėtos vertingos archyvinės medžiagos, knygų. Kaip reikės visa tai saugiai sutalpinti, jeigu ir naujose, ne taip seniai įsigytose centro patalpose Lemonte jau tapo ankšta?

Tuo metu, kai daugelis lietuvių or­ganizacijų atostogauja, Lituanisti­kos tyrimo centras (LTC) dirba „iš pe­ties“. Jo saugyklas papildo vis nauji vertingi dokumentai ir knygos bei ki­ti spaudiniai. Tačiau tai dar ne vis­kas – nedaugelis JAV lietuvių organizacijų gali pasidžiaugti tokia vykdo­mų rim­tų projektų gausa. Apie šiuos projektus, LTC misiją ir perspektyvas bei centre dirbančius žmones kal­bėjomės su LTC tarybos pirmininku dr. Ro­bertu Vitu.

Gerb. Robertai, kokius vasa­ros darbus, kaip svarbiausius ir reikšmingiausius, galite išskirti iš jų gausos?

Lituanistikos tyrimo centrui (LTC) nėra jokių atostogų, nes mes esame matomi. Žmonės pas mus veža savo (šeimų) dokumentus, nuotrau­kas, žurnalų, knygų – paprastai bent porą kartų per savaitę suskamba centro durų skambutis ir tai reiškia, kad atvežė kažką, ką reikia išsaugoti. Lietuvių bendruomenė apie mus ži­no, ir žino, kad mes tą medžiagą priimame ir kad saugosime tai ateities kartoms.

LTC vykdo keletą svarbių projektų. Vienas iš jų – internetinės svetai­nės https://www.lithuanianresearch.org/ atnaujinimas. Dabar mes dirbame su Artūru Žiliu, kuris yra ge­­rai žinomas čikagiečiams. Jis maždaug 15 metų vadovavo Pasaulio lie­tu­vių centrui, o dabar Lietuvoje turi savo konsultacinę įmonę, kurioje yra sukurta ne viena internetinė svetai­nė. Nusprendėme savąją atnaujinti, nes dabartinė svetainė atrodo tru­pu­tėlį „dėvėta“, iš tų senesnių laikų. Mes siekiame, kad ji atrodytų moderniai ir vartotojui  būtų kuo lengviau joje dirbti – rasti mūsų aprašus, naudotis mūsų katalogais. Planuotume, kad spalio-lapkričio mėnesį naujoji svetainė bus prieinama visuomenei.

Dar vienas projektas, kuris yra dalinai susijęs su LTC internetinės sve­tainės atnaujinimu, tai yra mūsų bibliotekos katalogo atnaujinimas. Šis projektas truko beveik vienerius metus. Dirbome su amerikiečių fir­ma, kuri tvarko katalogus, duomenų bazes. Taigi, kartu su atnaujinta mū­sų internetine svetaine bus prieinamas ir atnaujintas knygų katalogas. Jei­gu kas norės išsiaiškinti, ar jį do­minanti knyga yra mūsų bibliotekoje, ten galės paskelbti paiešką pagal autorių, pavadinimą ar turinį. Čia bu­­vo didelis projektas ir jis bus gražiai atliktas.

Šią vasarą LTC papildė nema­žai naujų archyvinių dokumentų. Papasakokite apie tai.

Liepos mėnesį vykome į Putna­mą, CT, į Amerikos lietuvių kultūros archyvą (ALKA). Iš ten atvežėme du svarbius archyvus. Vienas iš jų – tai šalpos organizacijos BALF’o – Ben­dro Amerikos lietuvių šalpos fondo ar­chy­vas. Kristina Lapienytė, mūsų centro valdybos pirmininkė ir  Mirga Girniuvienė, kuri yra ALKA direkto­rė, aptarė, kad ir pas mus, ir pas juos yra BALF’o archyvinių dokumentų, to­dėl būtų gerai viską saugoti vienoje vietoje. M. Girniuvienė sutiko jų tu­rimą BALF’o archyvo dalį perduoti mums. Mes abu su K. Lapienyte nu­skridome į Putnamą, išnuomojome „tro­ką“ ir juo parsigabenome tą ar­chy­vą. Dabar reikės jį peržiūrėti, su­kataloguoti.

Antras archyvas, kurį parsivežė­me iš ALKA – dr. Vytauto Vardžio archyvas. Šis žmogus buvo žymus išei­­vijos politologas, Oklahomos universiteto dėstytojas, o jo tyrinėjimų sritis buvo komunizmas, jo teorija. V. Vardys yra išleidęs nemažai knygų, studijų apie komunizmą Lietuvoje, Rytų Europoje ir t. t. Jo žentas yra advokatas Vytenis Lietuvninkas. Kai mes maždaug prieš metus buvome Putname, ALKA, aš pamačiau dr. V. Vardžio archyvą ir papasakojau Vyte­niui, kad jis ten yra. Vytenis sakė, kad būtų gerai, jeigu šie dokumentai būtų prieinami čia, Čikagoje. Jis dėl to kreipėsi į M. Girniuvienę ir ALKA taryba sutiko juos perduoti. V. Lietuv­ninkas yra labai daug padėjęs LTC. Jeigu mums reikia jo, kaip teisininko pagalbos, jis padeda veltui, neimda­mas atlygio.

Perimti dr. V. Vardžio archyvą sau­gojimui LTC yra didelis laimėjimas. Nes yra trys žymiausi XX a. JAV lietuvių politologai: dr. V. Vardys, dr. Tomas Remeikis (vienas iš LTC stei­gėjų, pirmasis tarybos pirmininkas) ir dr. Leonas Sabaliūnas, kuris dėstė Eastern Michigan universitete. Mes jo archyvo neturime, bet turime Var­džio ir Remeikio archyvus, ir tai yra tikrai brangi medžiaga.

Jūs paminėjote, kad Massa­chu­setts teko išsinuomoti „troką“. Tai reiškia, kad archyvai užėmė ne­mažai vietos?

BALF’o archyvas buvo kokių 120 dėžių, tų didelių, vadinamųjų „ban­kers boxes“, kur vienoje jų gali tilpti maždaug 2000 psl. medžiagos. Dr. Var­džio archyvas buvo mažesnis, gal 20 dėžių. Iš tiesų nemažai medžiagos par­vežėme. Bostone užsakėme 17 pė­dų „troką“.

Nors LTC ne taip seniai persi­kraustė į naujas patalpas Le­mon­te, tačiau neatrodo, kad turite la­bai daug tuščios vietos. Kur ža­date talpinti atsivežtus archyvus?

Dabar atskleisiu dar du projektus: vienas – mūsų periodikos skyriaus pertvarkymas. Šalia lithuanianresearch.org turime kitą svetainę, ku­ri vadinasi spauda.org, kur mes skait­meniname išeivijos lietuvių spau­dą. Pirmiausiai buvo suskaitme­nintas „Draugas“, tam darbui vado­vavo dr. Jonas Daugirdas. Po to jis sugalvojo, kad galima būtų suskaitmeninti ir daugiau laikraščių ir žurnalų. Taigi, visa ta (spausdinta) spauda, kuri buvo suskaitmeninta, dabar yra perkeliama į naują patalpą, esan­čią Jaunimo centre (JC) Čikagoje. Kaip žinome, jėzuitai prieš porą metų savo vienuolyno patalpas atidavė pa­sauliečiams – JC. Tas buvęs vienuolynas, mes jį dabar vadiname šiauriniu sparnu – jis dabar pamažu yra tvar­komas.

Ir LTC jame yra perėmęs pen­kias patalpas: vieną didesnę salę ir keturias mažesnes saugyklas. Toje salėje JC yra laikoma ta skaitmeninta periodika. Kadangi tą spaudą galima matyti internete, tai spausdintąją perkėlėme į JC. Mes nieko nenaikina­me, originalus saugome.

Dar vienas projektas, kuris, tikiuosi, bus įgyvendintas per ketverius metus, tai LTC pastato, esančio Le­monte, priestato statyba. Mes dir­ba­me su amerikiečiu architektu, kuris atlieka nemažai projektų Lemonto miestelyje. Atvirai kalbant, mes gal­vojame, kad jis jau žino, kaip susikal­bėti su miestelio vadovybe, gaunant įvairius leidimus statybai, todėl su juo dirbti bus truputį lengviau. Tos architektų firmos „Thomas Archi­tects“ savininkas mums patarė pirmiausiai turėti koncepcinius pastato planus, kad juos galėtume pristatyti ge­radariams ir taip sutelkti lėšas projektui.

Dabar mes jau turime tuos koncepcinius planus, iš jų galima įsivaizduoti, kaip atrodys tas priestatas. Dabar laukiu naujos internetinės sve­tainės. Tuomet aš jau galėsiu susitikti su galimais aukotojais ir kreiptis į juos dėl stambesnės aukos, kuri būtų 25 tūkst. dol. Ir tų aukotojų pa­vardės bus įamžintos lentelėje naujajame priestate. Jeigu atsirastų bent dvi dešimtys stambesnių sumų aukotojų, o likusieji – žinoma, kad priimsi­me bet kokią sumą.

Tas mūsų architektas numato, kad priestatas galbūt kainuos 1 mln. dol. Kodėl jis brangiau kainuos? Pir­ma, mes norime, kad tai būtų mūrinis statinys. Mūsų dabartinis LTC pas­tatas Lemonte yra tvirtas mūrinis pastatas, norime ir tokio pat priestato. Nes pas mus saugoma daug po­pie­riaus, todėl jo saugojimui norime gais­ro atveju saugaus mūrinio stati­nio. Taip pat grindys turi būti tvirtos, nes popierius daug sveria – norime, kad grindys išlaikytų. Jeigu statyti, tai statyti kaip reikiant.

Kiek papildomos erdvės sau­gyk­loms bus naujame priestate?  Gal jame esate numatę profesiona­lią vidaus temperatūros  reguliavi­­mo sistemą?

Turės būti tinkamas vėsinimas, iš­traukiantis drėgmę, o žiemą – šildymas. Archyvų saugojimui svarbiausia yra išlaikyti nekintančią patalpų temperatūrą. Pavyzdžiui, Lemonto pa­state ir vasarą, ir žiemą mes laiko­me 74 laipsnius F.

Yra galimybė, kad mes galbūt kartosime keliones į Putnamą, tad rei­­kės daugiau erdvės naujai gautų ar­chyvų saugojimui. Tas naujas prie­statas padvigubins dabartinių patal­pų Lemonte erdvę. Dabar turime maž­daug 6 000 kvadratinių pėdų plo­tą, pastačius 2 aukštų priestatą, bus dar antra tiek.

Bet tai nereiškia, kad mes palie­ka­me JC. Mes turėsime archyvų sau­gojimui net kelias vietas – Ir Lemon­te, ir Čikagoje.

Iš tiesų, laikui bėgant, ir kai kurios šeimos ir organizacijos no­rės perduoti saugojimui vertingų daiktų. Taip atsitiko ir su „Drau­gu“: kadangi mums tenka išsi­kraustyti iš senųjų patalpų, krei­pė­mės į LTC, prašydami paim­ti saugojimui tai, kas jums atrodys svarbu išsaugoti. Ką įdomaus ir ver­tingo radote „Draugo“ biblio­te­koje?

Mes rinkomės knygas ir perio­diką ir žiūrėjome, kokių knygų gal mes dar neturime, arba kokių turimų knygų norėtume turėti antrą arba tre­čią egzempliorių. Mūsų bibliote­koje dabar yra apie šimtą tūkstančių vienetų knygų. Bet visada atsiranda tokių knygų, kurių dar neturime. Da­bar iš „Draugo“ atsivežtos knygos yra pamažu peržiūrimos ir bus katalo­guojamos. Redakcijoje saugoti rinki­niai mums labai brangūs ir vertingi. Žinau, kad pas jus radome senesnių leidinių, tokių, kurių mes nesame ma­­tę. Radome tokių, kurie išspausdinti prieš 120 metų, net ir XIX a. gale išleisti arba Čikagoje, arba Pennsyl­va­nijoje. Tai, kad perėmėme tas knygas ir kitus leidinius, tai yra abipusis laimėjimas ir mums, ir „Draugui“. Jūs žinosite, kad ta vertinga bibliote­kos dalis nedings, bet bus išsaugota ateities studentams, žurnalistams ir mokslininkams. Taip pat tai didelis laimėjimas lietuvių visuomenei. 

Paminėjote mokslininkus ir studentus, besidominančius LTC archyvais. Atrodo, tokių atvykėlių pas jus padirbėti ir patyrinėti būta ir šią vasarą?

Visai neseniai visą savaitę dirbo lietuvių kilmės studentas magistrantas iš Brazilijos – Lucca Indriūnas. Jis tyrinėja antikomunizmo temą Bra­­zilijos periodinėje lietuvių spaudoje. Jis kalba lietuviškai, tad galėjo naudotis pas mus saugoma lietuviška spauda iš Brazilijos, Argentinos ir iš visos Pietų Amerikos. Vasarą paprastai mažiau tyrinėtojų apsilanko. Dau­giau – kitais metų laikais. Šiais me­tais kol kas darbavosi 8 tyrėjai. Yra tokių, kurie dirba nuotoliniu būdu. Yra vienas mokslininkas Danijoje, tai archyvų direktorė dr. Indrė Anta­nai­tis-Jacobs su juo susirašinėja – skait­menina ir siunčia jam reikalin­gą informaciją.

Yra tikrai malonu, kai mūsų jau­ni studentai, mokslininkai domisi lie­tuviškomis temomis. Ir aš visada, turėdamas progą, jaunimą skatinu tą daryti, jiems sakau, kad mūsų durys visada yra atviros. Raginu rašyti lie­tuviškomis temomis. Jeigu reikia pa­galbos, susisiekti su mumis, atvykti į LTC rinkti reikalingos medžiagos.

Pastaraisiais metais Lietuvos mokslininkai, ir doktorantai, ir studentai vis dažniau domisi Amerikos lie­tu­vių veikla, ją tiria. Vienas pavyzdys – jau užpernai LRT korespondentė Rū­­ta Kupetytė. Ji pas mus LTC lan­kėsi jau kokius keturis kartus. Pra­džioje apsilankė kaip korespondentė, filmavo centro patalpas, darė su mu­mis interviu. Bet paskutinį kartą ap­silankė kaip doktorantė. Ji Vilniaus universitete rašė disertaciją tema „Propagandinio Lietuvos SSR radijo diskurso išeivijai dekodavimas JAV lietuvių spaudoje“. Ji pas mus praleido visą mėnesį, vartydama išeivijos spaudą ir tyrinėdama medžiagą ją do­minančia tema. Ji apgynė savo diser­taciją ir dabar yra mokslų daktarė R. Kupetytė. Man džiugu, kad LTC to­kiems žmonėms gali konkrečiai pa­dėti.

Ir pas mus nuolat atvyksta tokių žmonių. Kartais būna taip, kad vienas išvyksta, o kitą dieną jau kitas nu­sileidžia oro uoste. Pas mus yra apsilankę tyrėjų iš viso pasaulio: ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Pietų Afrikos, Japo­nijos. Čia atvyksta padirbėti ne tik lie­tuvių kilmės tyrinėtojai, bet ir ki­ta­taučiai mokslininkai, kurių sritis yra, pavyzdžiui, Rytų Europa.

Tai, ką jūs papasakojote apie darbą LTC, neabejotinai aišku, kad šį darbą turėtų dirbti ne du ir net ne penki žmonės. Kaip jūs sprendžiate darbuotojų klausimą?

Visada norisi daugiau ir pinigų, ir darbuotojų. Bet kai nėra, kažkaip atliekame tuos darbus. Mes esame lai­mingi – turime labai gerą darbuotojų komandą. Tai Kristina Lapieny­tė, mūsų valdybos pirmininkė, dr. Ind­rė Antanaitis-Jacobs yra mūsų archyvų direktorė. Taip pat čia darbuojasi Gaile Vitienė, kuri atlieka keletą darbų – tvarko biblioteką, muzikologijos skyrių, rūpi­na­si savanoriais. Taip pat čia darbuojasi Laima Smilgytė, dr. Jonas Dau­girdas. Taip pat esame turtingi – turi­me šaunių savanorių. Iš viso – apie dvylika žmonių – ir jaunimo, ir vyresnių. Vasarą pas mus paprastai sava­no­riauja jaunimas, o metų eigoje su­laukiame ir pensininkų. Pasitaiko, kad žmogus dar dirba, bet klausia, kaip galėtų mums padėti. Tai mes esa­me diskutavę, kaip galėtume va­ka­rais ar savaitgaliais priimti sava­norius. Rugsėjo mėnesį vėl grįš mūsų savanoriai ir padės mums darbuotis. Dauguma jų susirenka antradieniais, bet kai kurie atvyksta ir kitomis sa­vaitės dienomis.

LTC saugyklose saugote ne tik spausdintą ir rašytinę, bet ir papa­sakotą – JAV lietuvių žodžio istoriją. Tą liudija jūsų renginių ciklas, skirtas Dipukų metams.

Džiaugiamės, kad sėkmingai už­bai­gėme renginių ciklą, skirtą mūsų centro paskelbtiems Dipukų metams. 10 kartų buvome sukvietę žmones į renginius, kurių metu vyko paskai­tos – dipukai pasakojo apie savo ke­lio­nes iš Lietuvos ir įsikūrimo Ameri­koje patirtis, dalijosi prisiminimais. Mes esame darę interviu su šiais pre­legentais.  Renginio metu jų pasakojimai truko apie 20 minučių, o po to dar kiekvieną iš jų kalbinome ir darėme 1,5–2 valandų filmuotus įrašus.

Šį darbą mes dar tęsiame. Spalio mėnesį būsime Los Angeles tarp JAV Lietuvių Bend­ruomenės tarybos su­va­žiavimo ir Lietuvių dienų. Ten bū­dami, darysime interviu su Los Ange­les dipukais. Tai yra didelis užmojis – išsaugoti žodžio istoriją. Reikia sku­bėti atlikti šį darbą, nes daugelis DP yra garbaus amžiaus. Todėl dabar dar pats laikas juos „pagauti“ ir užfiksuo­ti jų istorijas ateities kartoms.

Man tai buvo labai įdomu – pats esu dipukų vaikas, augau DP tarpe, bet daug ko nežinojau, ką teko išgirs­ti šių LTC rengti susitikimų metu. Kar­tais tėvai kalbėdavo, apie karą, bė­gimą, lagerius, bet daug ko nepasa­kodavo. O dabar mes išgirdome, ką jie matė. Viena mūsų prelegentė, dar bū­dama vaikas, būdama kieme pamatė, kaip bomba krito ant namo, kuriame buvo jos mama ir mama žuvo. Sunku net įsivaizduoti, ką patyrė tas vaikas.

Tų pokalbių įrašymu ir filmavi­mu rūpinasi Gailė Vitienė. Mums la­bai svarbu, kad žmonės žinotų apie LTC veiklą. Jeigu jie turi senų dokumentų, nuotraukų ir nebenori jų lai­ky­ti, norime, kad apie mus pagalvotų – mes juos galime išsaugoti ateities kartoms.

Dėkoju už pokalbį, sėkmės jū­sų dirbamiems ir planuojamiems darbams.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2025-ųjų m. Rugpjūčio 16 d. numeryje, Vol. CXVI NR. 66)