Lietuviški garsai Hans Zimmer muzikos visatoje

Nuo pirmo „Gladiatoriaus“ akordo iki tribūnų, skanduojančių „Lietuva“. „Didinga. Stipru. Sunku“, – taip Saulius Petreikis apibūdina „The World of Hans Zimmer“ turą, kuriame per vieną kūrinį tenka keisti krūvą instrumentų, vaidinti šou ir dar šypsotis 55 000 žmonių. Kaip išgyventi tokį tempą, kai miegi autobuse, rytais eini 13 km su lazdomis, o vakare turi stovėti scenoje kaip niekur nieko? Ir ką iš tiesų duoda tokia patirtis – šlovę ar susitikimą su savimi?

Aušra Shtarka.

Oaklando arenos scenoje – šviesos, projekcijos, šimtai instrumentų ir šešiasdešimt muzikantų iš aštuoniolikos šalių. Tūkstantinė salė sulaiko kvapą. Nuskamba pirmieji „Gladiatoriaus“ garsai, ir visa erdvė ima virpėti – tarsi pats oras prisipildo muzikos, kurią esame girdėję kine, bet niekada taip: gyvai, galingai, iš kiekvieno instrumento atskirai.

Tai – „The World of Hans Zimmer – A New Dimension“ pasaulinis turas, kuriame orkestrai, chorai ir solistai iš viso pasaulio atlieka didžiausius Hans Zimmer kino muzikos kūrinius. Pats Zimmer – vienas garsiausių kino kompozitorių pasaulyje – pasirodo ant milžiniško ekrano, lyg nuotoliniu būdu dalyvautų koncerte, bendraudamas su dirigentu, muzikantais ir publika. Tai šmaikštus, gaivus siurprizas žiūrovams. Jis čia – kaip kuratorius ir architektas, leidęs kitiems naujai perkurti jo kuriamos muzikos pasaulį.

Diriguoja Zimmerio ilgametis bendražygis Matt Dunkley, o scenoje susitinka „Odessa Orchestra & Friends“ ir „Nairobi Chamber Chorus“ – tarp jų ir lietuvis pučiamųjų virtuozas Saulius Petreikis.

Koncertas – tai kelionė per kino istoriją. Nuo „Liūto karaliaus“ Afrikos dvelksmo iki „Tamsos riterio“ metalo ir varinių jėgos, nuo „Tarp žvaigždžių“ kosminės tylos iki „Dykumos“ smėlio audrų. Muzika čia tampa pačiu pasakojimu, lydimu stulbinančių, monumentalių vaizdo projekcijų. Scenoje susilieja orkestrinė didybė, elektroniniai pulsai ir netikėti pasaulio instrumentai – dūdmaišiai, dudukai, bansūriai, afrikietiški būgnai.

Per penkias savaites, nuo rugsėjo 5-osios iki spalio 11-osios, šis turas apkeliavo 24 miestus Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje – nuo Floridos iki Vancouverio. Kiekvieną vakarą – vis kita publika, vis naujas akustinis iššūkis, vis nauja emocijų banga. „The World of Hans Zimmer“ – tai ne šiaip koncertas, o muzikinė visata, kurioje kiekvienas garsas turi savo vietą. O kai joje atsiranda lietuviškas kvėpavimas – kaip Sauliaus Petreikio trimito, duduko ar bansūrio tonai – ši visata tampa dar turtingesnė, dar žmogiškesnė ir artimesnė.

Po intensyvaus ir kupino įspūdžių turo, ir trumpos pertraukos kalbiname Saulių Petreikį.

Kaip prasidėjo jūsų istorija su Hans Zimmer?

Mano istorija su Hans Zimmer prasidėjo nuo filmo „Gladiatorius“. Kai jį pirmą kartą pamačiau, studijavau Klaipėdoje, Stasio Šimkaus konservatorijoje, ir ta muzika tapo tikru lūžio tašku – supratau, kad noriu gyventi didelės, jaudinančios muzikos pasaulyje. Tada net negalėjau pasvajoti, kad vieną dieną būsiu „The World of Hans Zimmer“ turo šeimos dalimi.

Ar nuo vaikystės jautėte, kad būsite scenoje? Koks buvo jūsų kelias iki „The World of Hans Zimmer“ turo?

Nuo vaikystės mačiau save didelėse scenose – tarsi nuolat girdėjau vidinį šauksmą: mokykis, grok, eik pirmyn. Iki bendradarbiavimo su Hans Zimmer dalyvavau dideliuose projektuose, tarp jų – „Two Steps from Hell“ turuose. Po jų mane pastebėjo prodiuseriai ir pakvietė prisijungti prie „The World of Hans Zimmer“ komandos, o kiekvieną muzikantą asmeniškai patvirtina pats Hans. Kvietimas man buvo didžiulis įvertinimas ir aiškus ženklas, kad visi metai darbo nuvedė į šį tašką.

Koks buvo pirmasis įspūdis prisijungus prie turo – arenos, šviesos, minios?

Pirmas įspūdis buvo tarsi sapnas: šviesos, milžiniškos arenos, dešimtys tūkstančių žmonių. Berlyno „Uber Arena“ koncertą, kur susirinko apie 55 000 klausytojų, prisimenu iki šiol. Jaudulį suvaldyti buvo nelengva, bet jausmas būti didžiulio pasaulinio projekto maža dalimi – nepaprastai pakylėjantis. Vis dėlto supratau, kad širdžiai artimiausi man yra jaukūs, artimi koncertai, kur galiu matyti klausytojų akis ir jausti tylą tarp natų.

Kaip jus, kaip muzikantą iš Lietuvos, priėmė žiūrovai ir kolegos muzikos profesionalai?

Priėmimas buvo labai šiltas – tiek iš publikos, tiek iš kolegų. Scenoje leidžiu sau būti savimi: kartais rimtu, kartais žaismingu, ir žmonės į tai labai gražiai atsiliepia. Po koncertų sulaukdavau daugybės žinučių ir pažymėjimų socialiniuose tinkluose – mačiau, kad kiekvienas scenoje esantis charakteris kažkam tampa „savas“. Manau, svarbiausia yra būti savimi – tada natūraliai atrandi savo klausytoją.

Lietuvos vardas koncerto metu buvo minimas net kelis kartus. Ką jums tai reiškė? Ar jutote, kad atstovaujate ne tik sau, bet ir Lietuvos muzikos bendruomenei?

Man tai – be galo svarbu. Tokiuose koncertuose pirmiausia nuskamba „Lietuva“, o tik po to – mano vardas, kurį ne visiems lengva ištarti. Jaučiu, kad viena mano misijų – per muziką garsinti Lietuvos vardą pasaulyje. Scenoje jaučiuosi atstovaujantis ne tik sau, bet ir visai Lietuvos muzikos bendruomenei, mūsų kūrybai ir instrumentinės muzikos tradicijai.

Tai buvo itin intensyvi kelionė: 24 miestai per 36 dienas. Kaip pavyko atlaikyti tokį beveik nežmonišką tempą?

Išlaikyti tokį tempą padėjo tikėjimas, mintis apie namuose laukiančią šeimą ir griežta disciplina. Miego buvo labai mažai – daugiausia kelionės naktimis autobusu ir vos keletas naktų viešbučiuose. Kiekvieną rytą pradėdavau šaltu vandeniu ir ilgu pasivaikščiojimu su šiaurietiškomis lazdomis, nueidamas apie 13 km. Buvo sunku, bet šis ritmas išmokė ištvermės ir dėkingumo už galimybę būti scenoje.

Kai susitikome po koncerto Oaklando arenoje, buvote peršalęs, sirgote, bet vis tiek ką tik atgrojęs visą koncertą, o jau kitą dieną laukė pasirodymas už 640 mylių – Portlande. Ar buvo momentų, kai atrodė, kad kūnas tiesiog „nebespėja“ su muzika?

Taip, būna momentų, kai kūnas aiškiai sako „užtenka“ – ypač kai trūksta miego. Atsimenu Europos turą, kai trečią mėnesį kone visa komanda po vieną pradėjo sirgti – pagaliau „nulaužė“ ir mane. Tokiais atvejais atrodo, kad nebėra jėgų net paeiti, bet vis tiek turi lipti ant scenos. Tuomet labai padeda malda ir tikėjimas – tarsi iš kažkur ateina papildoma energija ir ramybė padaryti tai, ką privalai.

Koks buvo jūsų konkretus vaidmuo orkestre?

Orkestre buvau solistas-multiinstrumentalistas. Grojau solo partijas įvairiais mediniais, variniais ir retesniais pučiamaisiais instrumentais, kiekviename kūrinyje keisdamas skambesį. Mano užduotis buvo suteikti muzikai papildomų spalvų – nuo švelnių melodijų iki ekspresyvių solo. Tai reikalavo didelės koncentracijos, bet kartu leido visiškai atsiskleisti kaip atlikėjui.

Kiek ir kokių pučiamųjų instrumentų pasiėmėte į turą iš savo kolekcijos? Kurie „pavedė“, o kurie – gelbėjo?

Į turą pasiėmiau apie 23 skirtingus pučiamuosius instrumentus: trimitą, valtornę, fliugelhorno tipo trimitą, visą fleitų „šeimą“, dizi, indišką bansuri, liaudies fleitas, lietuvišką lumzdelį, duduką, įvairius švilpukus ir elektroninius pučiamuosius. Didžiausią galvos skausmą kėlė bosinė fleita – ji buvo jautriausia ir kartais „gesdavo“. Kiti instrumentai veikė patikimai ir dažnai gelbėdavo, leisdami greitai persiorientuoti scenoje.

Koks buvo didžiausias logistinis iššūkis – oro uostų sauga, temperatūrų kaita, drėgmė, nendrės, pūstukai? Kaip „išgyventi“ kelyje?

Didžiausias iššūkis buvo staigūs temperatūrų pokyčiai, labai varginantys instrumentus – jie gali skilti, išsikraipyti, mechaniškai nukentėti. Kartais instrumentai per naktį likdavo nešildomuose sunkvežimiuose, tad temperatūrų svyravimai būdavo milžiniški. Išmokau visada turėti atsarginių instrumentų, liežuvėlių, pūstukų ir duoti įrangai laiko prisitaikyti. Kantrybė ir pasiruošimas – pagrindinės išgyvenimo taisyklės.

Kuri koncertų salė ar miestas paliko didžiausią įspūdį – gerąja ir „problemiškąja“ prasme?

Labiausiai įstrigo ledo arenos Floridoje – lauke tropinis karštis, o viduje, dėl ledo, – beveik žiema. Staigūs temperatūrų kontrastai buvo iššūkis tiek sveikatai, tiek instrumentams. Visas turas nuo Miami per pietinius miestus parodė gastrolių realybę: ne tik šviesos ir aplodismentai, bet ir nuolatinė kova su sąlygomis.

Koks Hans Zimmer kūrinys jums buvo „kūniškai“ sudėtingiausias ir kodėl?

Kūniškai sudėtingiausias man buvo „Egipto prin­­­­­cas“. Per vieną kūrinį reikėjo greitai keisti daug instrumentų, groti techniškai sudėtingas partijas ir tuo pačiu būti scenoje priekyje, bendrauti su publika. Visa tai kartu tapo rimtu išbandymu ir kūnui, ir gebėjimui koncentruotis.

Ar turite ritualą prieš koncertus, kuris padeda „įeiti“ į scenos pasaulį?

Taip. Visų pirma stengiuosi trumpam išeiti į dienos šviesą – arenose be langų greitai pasijunti lyg „urvo karalius“. Po to – malda, keli tempimo pratimai ir įprastas instrumentų apšildymas: garsų tikrinimas, lūpų ir kvėpavimo paruošimas. Tai padeda susitelkti ir ramiai žengti į sceną.

Kas labiausiai nustebino užkulisiuose – techninis mastas, grafikas ar žmonių žmogiškumas?

Viskas priminė milžinišką, bet labai tvarkingą skruzdėlyną – kiekvienas tiksliai žino savo darbą, todėl viskas vyksta kaip laikrodis. Iš solistų buvau vienintelis, kuris visus instrumentus ruošdavosi pats, todėl į areną atvykdavau keliomis valandomis anksčiau. Tas individualus darbas – nuo išdėliojimo iki derinimo – buvo nematoma, bet būtina proceso dalis.

Kaip ši patirtis paveikė jūsų požiūrį į muziką, publiką ir bendradarbiavimą?

Turas man dar labiau parodė, kad brangiausia yra tai, ką pats sukuri. Grįžęs iš karto ėmiausi savo muzikos ir naujo albumo idėjų. Ši patirtis padėjo išgryninti vertybes – suprasti, kad svarbiausia ne mastas, o tikrumas, savas kelias ir gyvas ryšys su klausytojais bei kūrybos bendražygiais.

Ar po šio turo pasikeitė jūsų kūrybinė kryptis – albumų idėjos, nauji instrumentai, bendradarbiavimai?

Kryptis ne tiek pasikeitė, kiek sustiprėjo. Turas nuėmė idealizavimą – iliuziją, kad „kažkur ten“ viskas geriau. Pamačiau, jog svarbiausia – vidinis jausmas ir buvimas ten, kur jautiesi tikras. Tai patvirtino, kad turiu klausyti savo širdies ir eiti savo keliu.

Koks būtų jūsų patarimas jaunam pučiamųjų muzikantui, norinčiam derinti akademinį meistriškumą su „world/folk“ scena ir dideliais tarptautiniais turais?

Pirmiausia – klausyk savo širdies ir grok tais instrumentais, kurie tave iš tikrųjų džiugina. Nebūk tik „eilinis muzikantas“, laukiantis kvietimo – kurk savo idėjas, projektus, būk smalsus pasauliui ir skir­tingoms kultūroms. O jei svajoji apie turus, ruošk ir kūną – fizinė forma ir ištvermė čia tokios pat svarbios kaip technika.

Be muzikos, kas dar jus „veža“? Ar kada nors norisi nuo jos pailsėti?

Labai mėgstu sportą, ypač sunkumų kilnojimą – tai puikus būdas sustiprinti kūną ir „pravėdinti“ galvą. Po treniruočių dažnai atsiranda daugiau aiškumo ir kūrybinės energijos. Kartais, kai būna per daug muzikos, natūraliai norisi trumpos tylos pauzės, bet ji greitai virsta nauju noru kurti ir groti.

Ar buvo akimirka turo metu, kai sustojote ir pagalvojote: „Tai – viršūnė, dėl to aš viską darau“, ar tokios mintys jums neartimos?

Ne, apie „viršūnes“ turo metu negalvoju – ten nėra tam laiko. Visa galva būna čia ir dabar: artėjantys numeriai, instrumentų keitimai, koncentracija. Gyveni kūrinį po kūrinio, ir būtent tai man atrodo tikriausia muzikoje.

Ką jums reiškia būti scenoje prieš dešimtis tūkstančių žmonių – ar vis dar jaučiate jaudulį, ar jis virsta kažkuo kitu?

Jaudulys man – ženklas, kad darai tai, prie ko nesi iki galo pripratęs. Pirmuose koncertuose jo daug, vėliau jis nutyla, bet niekada visiškai nedingsta, nes visada išlieka atsakomybė. Pastebėjau, kad kuo daugiau galvoji „ar pavyks“, tuo daugiau jaudulio, o kai tiesiog eini ir darai – jis sumažėja. Aš jaudulio nebijau – jis pažadina ir padeda būti maksimaliai pasiruošus.

Ar yra buvę momentų, kai grojant apėmė jausmas, kad muzika pati „groja jus“ – tarsi esate tik kanalas garsui?

Taip, tai gražiausi momentai scenoje. Tuomet jauti, kad esi tik laidininkas, per kurį teka muzika. Kai paleidi kontrolę ir nesikoncentruoji vien į techniką, muzika tarsi pradeda groti pati, o tu tampi jos dalimi. Tai labai stiprus vidinis išgyvenimas.

Ką jaučiate, kai koncerto metu žiūrovai reaguoja emocingai – ploja, verkia, stovi? Ar tai vis dar paveikia taip pat stipriai kaip pirmus kartus?

Žiūrovas man visada yra centre – žmonės ateina ne tik išgirsti muzikos, bet ir patirti jausmą. Kai matau verkiančius, besišypsančius, atsistojančius klausytojus, tai kaskart paliečia taip pat stipriai. Tikiu, kad muzika yra labai aukšta terapijos forma – ji paliečia tai, kas žmoguje giliai viduje, net jei pats to neįvardiji.

Ar per ilgas keliones ima trūkti tylos, paprastumo, namų garsų? Kaip tuomet „grįžtate“ į save?

Taip, tylos ir paprastumo tikrai pradeda trūkti. Ilgai būnant kelyje atsiranda vidinis ilgesys namų ir ramybės. Grįžti į save padeda tikėjimas, sąmoningas atsisakymas trumpalaikių „pagundų“, kasdienė maža rutina – pasivaikščiojimai, mankšta, tyla. Labai svarbus ir artimas bičiulis, su kuriuo gali atvirai pasikalbėti.

Ar po tokių patirčių sunku grįžti į kasdienybę? Kaip atrodė jūsų dienos „po turo“?

Taip, grįžti labai nelengva. Pilnam atsistatymui kartais prireikia net kelių mėnesių – reikia gydytojų, masažo, kineziterapijos. Po tokio tempo sudėtinga persijungti į lėtesnį ritmą, todėl sąmoningai rūpinuosi ir fiziniu, ir psichologiniu atsistatymu, kad vėl atsirastų paprasto gyvenimo ritmas.

Ką šis turas jums pasakė apie jus patį – kaip žmogų, o ne tik kaip muzikantą?

Jis parodė, kad esu stipresnis, nei pats kartais maniau – ir fiziškai, ir vidumi. Supratau, kaip svarbu saugoti tikėjimą, rūpintis savimi ir išlikti paprastam net labai dideliuose projektuose. Tai priminė, kad svarbiausia yra žmogus: jo vertybės, ryšiai ir gebėjimas likti savimi.

Jei turėtumėte apibūdinti šį turą trimis žodžiais – kokie jie būtų?

Didinga. Stipru. Sunku.

Jau yra paskelbtos turo datos po Europą 2026 metams. Ar tęsite bendradarbiavimą?

Taip, 2026 metų Europos turo datos jau paskelbtos, tačiau mano dalyvavimas dar derinamas. Viskas priklausys nuo suderinamumo su mano kūrybiniais planais ir kitais projektais. Labai norėčiau tęsti bendradarbiavimą, nes ši patirtis man buvo neįkainojama, bet galutinį sprendimą priimsiu, kai viskas bus aiškiau.

Šis turas su „The World of Hans Zimmer“ Sauliui Petreikiui tapo ne tik profesiniu išbandymu, bet ir gilia vidine kelione. Milžiniškos arenos, tūkstančiai žmonių ir šviesų jūra atvėrė pasaulį, kuriame Lietuvos vardas nuskamba greta didžiausių kino muzikos kūrėjų – tačiau kartu dar aiškiau parodė, kad tikroji stiprybė slypi paprastume, žmogiškume ir ištikimybėje savo vidiniam balsui.

Grįžęs iš gastrolių, Saulius vėl stoja ten, kur jo muzika gimsta labiausiai – į artimą ryšį su klausytojais, į naujų garsų paieškas, į kūrybą, kuri tyliai, bet užtikrintai plečia Lietuvos muzikinį žemėlapį pasaulyje. Ši patirtis jam tapo ne finišo juosta, o dar viena atspirties aikštele – dar kartą patvirtinusią, kad svarbiausia ne išorinis blizgesys, o kelias, kuriuo eini drąsiai ir iki galo būdamas savimi.

Nors datos dar slepiasi už kulisų, Saulius ruošiasi kitąmet sugrįžti į Ameriką. Sekite naujienas – įspūdžių bus dar daugiau!

Dėkojame Sauliui už jo talentą, ištvermę ir neįkainojamą muzikos dovaną, kurią taip dosniai dalijasi su pasauliu.