Daina vienija tautą ir sutelkia šeimas

„Lietuviška daina vienija tautą ir sutelkia šeimas, ypač gyvenančias užsienyje“, sako Darius Polikaitis, nepraleidęs nė vienos Dainų šventės nuo to laiko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Jo akimis, visi renginiai buvo puikūs, bet maloniausi dalykai – paprasti žmogiški susitikimai. „Tai buvo didžiausia Dainų šventės dovana, kurios niekada nepamiršime“, teigia Darius.

LINA VAITIEKŪNAITĖ

Kokie įspūdžiai išliko, pasibaigus šimtmetį minėjusiai Lietuvos dainų šventei „Kad giria žaliuotų“? Ar jau galima apžvelgti, kas įvyko ir kas ruošiantis jai buvo tapę kasdienybe? Ar tikrai viskas nurimo? Ir taip, ir ne – atsako ne vienas šventės dalyvis ir žiūrovas, dabar kartais jaučiantis ir tam tikrą tuštumą ar liūdesį, kad viskas baigėsi.

„Buvo galimybė maža dalimi prisiliesti prie didelio įvykio, kuris mus visus pakėlė. Jautėme pakilią nuotaiką, bendrystę su kitais tautiečiais. Visa tai išliko ir šiuos jausmus dar ilgai nešiosime širdyje“, – sako JAV Čikagos lietuvių meno ansamblių meno vadovas ir dirigentas Darius Polikaitis, dalyvavęs rengiant jubiliejinę šventę ir ją pristatant žiūrovams, buvęs pats svečiu ir žiūrovu, iš šalies stebėjusiu ne vieną pasirodymą šventės metu.

Vaikai įkvėpė suaugusiuosius

„Mes nesustojome ties šimtmečiu. Beveik visi renginiai atskleidė šią perspektyvą – padėjo dabartį ir ateitį matyti praeities šviesoje“, – patvirtina chorvedys, stebėjęs vaikus, atvykusius į šventę kaip choristus. Pasak jo, vaikai parodė, kaip tobulėjo, o kartu ir suaugusiesiems leido mokytis iš jų energijos, padėjo įvertinti, kaip žmogus bręsta ir stiprėja. Juk jie yra mūsų ateitis.

„Pirmą dieną repeticijoje matėme, vaikai buvo pasimetę – jie net nežinojo, kaip reaguoti. Tačiau, kas po to įvyko, buvo nuostabu, – prisimena dirigentas. – Kiek jie džiaugėsi eisenoje nuo Vilniaus Katedros aikštės iki Vingio parko! Nežinau, ar lengva jauną žmogų įtikinti eiti keturis kilometrus. Bet tada to daryti nereikėjo. Vaikai patys pajuto, kad jiems gera ir patinka. Jie pamatė tiek daug žmonių, atėjusių pasižiūrėti ir pasveikinti, mojuoti jiems ir paskatinti. Vaikai ir individualiai, ir kaip choras daug gavo. Ne viskas tik dabar gal apčiuopiama.“

Taip pat džiugino vaikų, atvykusių į Lietuvą, skaičius: „Chore „Vyturys“ susirinko jų dvigubai daugiau nei tikėjomės. Tai rodo, kiek mums gyvenantiems užsienyje yra svarbu – tiek tėvai, tiek vaikai nori dalyvauti visai tautai svarbiuose renginiuose.“

Dabar geriausiai suaugusiųjų ir vaikų emocijos atsiskleidžia socialinėje medijoje, kurioje rašo prisiminimus, dalijasi nuotraukomis – viskas išlieka gyva ir šventei pasibaigus.

Chorai renginiuose tobulėja

„Didžiausi ir stipriausi jausmai šiuo metu, kuriuos pastebiu choristų pasisakymuose – tai garbė ir padėka, kad jie turėjo progą ir galėjo dalyvauti tautos šimtmečio įvykyje. Ką jie iš to gavo? Kiekvienas visų pirma pasisėmė tautos meilės, – pasakoja Darius Polikaitis. – Pabuvimas Lietuvoje ir tokiame renginyje, kuris pilnas teigiamų emocijų, visiškai atnaujina žmones ir papildo, pastiprina jų meilę tėvynei, jų norą būti lietuviais, nors ir toli gyvena nuo Lietuvos. Taip pat tai motyvuoja nesustoti ir būti choristais toliau. Jie tuo labai džiaugėsi ir didžiavosi, buvo dėkingi.“

Kiekvienas išgyvenimas, pasak JAV lietuvių meno ansamblio „Dainava” meno vadovo, komandą stiprina ir brandina. Šį kartą visi kolektyvai kaip renginio dalyviai sustiprėjo, nes reikėjo susidainuoti ne tik savo viduje, bet ir su kitais chorais repeticijų bei koncerto metu.

„Esu girdėjęs iš daugelio choristų, bendravimas su kitų chorų atstovais ir pasidalinimas savo pastabomis chorui padeda gauti naujų įžvalgų apie muziką, dainos prasmę. Tai, be abejo, stiprina visą chorą.“

Kadangi ansamblis „Dainava” dar turėjo progą Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje surengti koncertą

su Šiaulių berniukų ir jaunuolių choru „Dagilėlis“, choristus tai vėl paskatino pasitempti. „Bendrą koncertą surengėme jau ne pirmą kartą. Visada yra sveika chorams ir jų vadovams pabendrauti, padirbėti kartu. Tokie renginiai ir ruošimasis jiems praplečia choro matymo akiratį, muzikos supratimą. Chorui sveika ir muzikine, ir žmogiškąją, ir dvasine prasme“, – patvirtina JAV lietuvis, beveik užtikrintai sakydamas, kad ateityje „Dainava” ir ,,Dagilėlis” dar tikrai kažką parodys.

Visi daug darbo įdeda

Darius Polikaitis sutinka, keliems kolektyvams vadovauti ir visiems pasiruošti šventei reikalauja nemažai darbo. „Jo niekada netrūksta. Bet tai malonus darbas, – šypsodamasis atsako pašnekovas. – Svarbiausia – rezultatas, kurį dalyvių reakcija ir emocijos parodo. Tai labai daug reiškia. Bet ir pats darbo procesas yra didelis malonumas. Su visais chorais taip yra, ypač su vaikais, kada matai, kaip jie bręsta ir stiprėja.“

Dirigentas patikslina, vadovauti chorui yra didelė privilegija. Per tokį bendravimą vyksta auklėjimas ir mokymas, o kartu ir paties vadovo tobulėjimas, mokymasis.

Iš kitos pusės, pasak jo, tai lemia ir pašaukimas: „Dievas skatina ugdyti duotus talentus ir padėti kitiems žmonėms. Vienas iš gražiausių instrumentų man yra žmogaus balsas. O kai daug žmonių dainuoja kartu, tai dar labiau sustiprėja. Viskas, kas įvyksta chore, man yra nuostabus reiškinys.“

„Ir viename, ir kitame kolektyve, yra puikūs žmonės, kurie visada padeda. „Dainavoje“ yra choro valdyba, vaikų chore „Vyturys“ – tėvų komitetas ir paskirti globėjai, puikūs tėvai. Visi labai daug darbo įdeda. Ir mums šis darbas reiškia Lietuvą.“

Daina sutelkia šeimas ir visą tautą

Prisimindamas Dainų šventes Lietuvoje, Šiaurės Amerikos lietuvis džiaugiasi, galėjęs atvykti į jas nuo 1994 m. ir nė vienos jų nepraleisti. „Nuostabi patirtis, nes suteikia progą ir dalyvauti, ir diriguoti tokiai didelei miniai. Esame dėkingi, nes mus, užsienio lietuvius, kviečia dalyvauti Lietuvos kultūriniame gyvenime. Taip ugdo tautos vieningumą, per dainą perteikia tautines vertybes, svarbias Lietuvai ir jos žmonėms.“ Todėl atvykdamas į Lietuvą, Darius sako, jis grįžta į tėvynę.

Pasak jo, kaip lietuviška daina vienija tautą, taip ji sutelkia ir šeimas, ypač gyvenančias užsienyje. „Iš tėvelių ir senelių visų pirma atėjo meilė Lietuvai. O su ja – ir meilė lietuviškai muzikai, – sako JAV lietuvis, prisimindamas, kaip jo paties tėvų ar giminaičių namuose susirinkę visi dainuodavo net iki paryčių: „Muzika mus vienijo ir stiprino. Kai mes vaikai buvome vyresni, sugebėdavome harmonizuoti ir daug gražios muzikos skambėdavo. Gražūs ir malonūs prisiminimai. Taip senelių ir tėvelių dėka gavome meilę Lietuvai ir muzikai, kurią toliau perduodame savo atžaloms.“

Darius Polikaitis džiaugiasi, Dainų šventės tiek Šiaurės Amerikoje, tiek Lietuvoje, vienija šeimą ir toliau – visi jos nariai anksčiau ar vėliau yra dainavę lietuvių renginiuose. Puiku, kad daug jų galėjo dalyvauti ir šiais metais. Jis žino, taip su lietuviškai muzika užsienyje gyvena ne viena lietuvių šeima.

Kiekviena šventė turi savo žavesį

JAV lietuviai džiaugiasi, galėdami ir Šiaurės Amerikoje susiburti dainų bei šokių šventėse. Jų tradicija skiriasi, nes visų pirma padėjo sutelkti lietuvius, kada Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir lietuvių tautos vertybės buvo slopinamos.

„Šventės tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje keičiasi, kaip ir mes patys keičiamės, – sako pašnekovas. – Svarbiausia, kas išlieka ir kas yra bendro – tai vieningumo ir tautiškumo jausmas. Todėl ir ten, ir ten malonu dalyvauti.“

Šiais metais šventės prasmė buvo matyti ateitį, nepamirštant istorijos, kuri prasidėjo Kaune. Taip pat ir Dainų šventė iš pradžių visus sutelkė Kauno Dainų slėnyje, kuris, Darius Polikaitis prisimena, žavėjo tam tikru intymumu. Vėliau Vilniaus Vingio parkas išsiskyrė didingumu.

„Kiekvienas renginys galėjo būti geriausias ir įsimintiniausias. Kiekvienas buvo skirtingas ir turėjo savo žavesį. Taip pat ir lietuvių šventės, vykstančios tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų buvo ir bus įsimintinos dėl savo išskirtinumo, – sako JAV lietuvių ansamblių meno vadovas Darius Polikaitis. – Jubiliejinėje Dainų šventėje džiaugėmės bendravimu su kitais tautiečiais, su kolegomis dirigentais. Paprasti žmogiški susitikimai buvo patys maloniausi dalykai, kuriuos ir išsivežėme. Tai buvo didžiausia Dainų šventės dovana, kurios niekada nepamiršime.“

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024 m. liepos 20 d. numeryje, Vol. CXV Nr. 58)