Kalbino Živilė Symeonidis.
Ina Nenortienė – populiari Naujosios Anglijos menininkė, jau daug dešimtmečių kurianti neįprastą meną – skiautinių paveikslus. Nors yra garbaus amžiaus, širdyje ji amžinai devyniolikos – besidominti tautodaile ir šiuolaikiniu Lietuvos menu, intelektuali, giedrios nuotaikos. Pastaruosius keletą metų Ina Nenortienė aktyviai dalyvauja Bostone vykstančiose parodose. Prieš porą metų meno gerbėjai galėjo pasigrožėti jos darbais Baltijos šalių Šimtmečio parodoje Bostone, o pernai – jos ir Gemos Phillips, kitos žinomos bostonietės lietuvės tapytojos, trečiojoje kartu rengiamoje parodoje. Inos paveikslai traukia šiltumu ir lietuviška tautine tematika – juose krikštai, kryžiai, angelai, miškai, paukščiai. O kartais jos „tapyba” skiautiniais įgyja abstrakčias formas ir žavi spalvų bei formų subtiliu žaismu. Inos skiautiniai puošia ne vieno Amerikos lietuvio namus. Jie taip pat džiugina Bostono Šv. Petro bažnyčios parapijiečius. Altoriuje Inos paveikslai tarsi žymi liturginį kalendorių – jie keičiasi su liturgijos metų ciklais – gavėnia, Velykomis, adventu, Kalėdomis. Taip pat Inos kūriniai suteikia jaukumo Šv. Petro bažnyčios susirinkimų salei, kur Bostono lietuviai susiburia po šv. Mišių kavutei ir pokalbiams. Čia ir šnekučiuojamės su gerbiama menininke.
Jūsų menas labai savitas, tai unikali meno technika, Jūs tarsi tapote skiautiniais. Kaip atradote skiautinių meną?
Viskas prasidėjo apie 1985-uosius, visai atsitiktinai, kai dirbau ligoninėje ir viena medicinos sesuo vedė užsiėmimą, kaip daryti skiautinius. Mums davė užduotį, parodė pavyzdį. Tai buvo tradicinis skiautinys, bet manęs nesudomino, nebuvo formų įvairumo, jokio pasirinkimo – viskas vienoda, pagal pavyzdį, viskas iš trikampiukų. Be to, aš niekada nemėgau dirbti su adata, niekada nebuvau siuvėja, nors gimnazijoje Vokietijoje mus to mokino. Tačiau viskas prasidėjo nuo tos skiautinių pamokos. Vėliau pradėjau pati eksperimentuoti su šia technika – pradėjau derinti įvairias formas, spalvas, raštus. Priklausiau Bostono Quilter’s Connection. Tai buvo labai pažangi gilda – kviesdavosi garsiausius skiautinių meistrus, kurie atskleisdavo mums savo skiautinių gamybos paslaptis. Čia daug išmokau, tobulinau savo techniką. Mes net mėginome suburti lietuvių moterų būrelį, kurios domėtųsi skiautinių menu, tačiau tai neprigijo.
Kur semiatės įkvėpimo?
Mane labai domina lietuvių tautodailė – senoviniai kryžiai, krikštai, stogastulpiai, koplytstulpiai, jų puošybos elementai ir simboliai bei mitologijos elementai. Tobulėjant technologijoms, atsirado nauja galimybė – nuotraukų atspaudai ant medžiagos. Dariau įvairių stilių skiautinius. Mane įkvepia meilė gimtinei, atsiminimai.
Kiek Jums buvo metų, kai išvykote iš Lietuvos ir kada pirmą kartą sugrįžote į Lietuvą?
Kai išvykau iš Lietuvos, man buvo dvylika, o pirmą kartą sugrįžau į Lietuvą 1973-aisiais.
Ką jautėte pirmą kartą pamačiusi Lietuvą po tiek metų?
Čia jau bus ašaros… Nepaprasti jausmai užplūdo. Tie vaikystės takeliai, miškai, – visai nepasikeitę, nepaisant skurdžios aplinkos, kurią radau sugrįžusi. Labai stipriai jutau, kad tai tikrai mano žemė – ten mano šaknys.
Kur Jūsų gimtinė?
Mano tėvas buvo karininkas, tad teko daug kartų kraustytis. Mano gimtinė – Radviliškis, ten augau iki šešerių, vėliau gyvenome Panevėžyje, Kėdainiuose, Šiauliuose, Kupiškyje ir kitur.
Ar tada, 1973-aisiais, teko pamatyti liaudies meno kūrinių, kurie vėliau Jus įkvėpė kurti?
Nedaug, nes tuo metu leisdavo pabūti tik penkias dienas ir tik Vilniuje. Bet pas gimines ant sienos pamačiau didžiulę verpstę. Prisimenu, kaip tada širdis suspurdėjo. O giminaičiai pasakė – ji tau dovanų. Ta verpstė pagaminta garsaus panevėžiečio verpstininko. Dabar jau visą jų kolekciją sukaupusi turiu, apie penkiasdešimt. Kiekviena vis kitokia. Tais laikais nelabai ką buvo galima rasti. Dailininkas Viktoras Vizgirda supažindino mane su to meto Lietuvos menininkais. Tada pamačiau jų studijose kuriamą meną.
Kas tuometiniame Lietuvos mene paliko Jums didžiausią įspūdį?
Tikriausiai slapta kuriami Kristaus veidai, smūtkeliai. Buvo toks menininkas Vytautas Valius?, jo brolis Telesforas Valius Kanadoje gyveno. Man labai patiko jo menas. Jis norėjo, kad jo menas į Ameriką iškeliautų ir tuo pačiu bijojo. Tuomet reikėjo leidimus gauti, kad būtų galima išvežti meną. Teko pamatyti Vinco Kisarausko meną. 1973 metais nebuvo kryžių, viskas buvo slapta, „po stalu”.
Ar nebijojote važiuoti į Tarybų Lietuvą?
Ir bijojau, ir ne. Noras pamatyti tėvynę nustelbė baimę.
Kada pasukote meno keliu?
Oi, nuo pat vaikystės tam ranką turėjau. Dar būdama trečiame skyriuje Lietuvoje renginiams kurdavau programėles.
Jūsų mene – dvi labai skirtingos kryptys: tautodailės ir abstraktaus meno. Kaip jas suderinate?
Man patinka modernus menas, tik nepasakyčiau, kad jis man labai sektųsi. Modernus menas – tai abstrakčios formos, linijos. Mano pasąmonėje daugiau vyrauja detalės. Man skiautinys turi kažką pasakyti, papasakoti. Tautodailė kažkaip sielai artimesnė nei modernus menas.
Vienas iš Jūsų populiaraus skiautinių meno motyvų – angelai. Kaip jie atkeliavo į Jūsų paveikslus?
Aš kolekcionuoju liaudies meną – švilpynes, ąsotėlius ir angelus. Angelai man prie širdies, ir juos perkeliu ant audinio. Vienas angelų skiautinys yra Anykščiuose, Angelų muziejuje. Reikėtų jiems kitų, geresnių nusiųsti.
Ar kurdama skiautinių paveikslą nusipaišote kokius nors eskizus ar metmenis?
Ne, aš niekad nesikartoju – tiesiog pasiimu medžiagą, pasižymiu dydį ir pradedu kurti. Tik tematiką sugalvoju iš anksto – ar tai bus miškas, ar pakelių kryžiai. Namuose yra daug liaudies meno ir literatūros, kuri mane įkvepia.
Kokiose skiautinių meno parodose dalyvavote?
Dalyvaudavau Tautodailės instituto Bostone rengiamose parodose. Institutas labai aktyviai veikė. Pirmiausia jį įkūrė Anastazija ir Antanas Tamošaičiai Kanadoje. Po to aš įsteigiau filialą Bostone. Vėliau įsikūrė filialai Čikagoje, New Yorke. Vyko intensyvi lietuvių išeivijos kultūrinė veikla, buvo organizuojamos įvairios tautodailės parodos, kursai – margučių meno, verbų rišimo, kalėdinių skiautinių, juostų audimo ir kiti.
Bostono lietuviai papasakojo, kad dar prieš skiautinių meną kurdavote įspūdingus emalio meno kūrinius.
Daugiau kaip dvidešimt metų dirbau su emaliu. Dabar keista, kai pamatau eBay savo lėkštutes – įdomu palyginti kainas; be to, jie labai gerai atspėja, kas įtakojo mano brėžinius. Kurdama emalio meną norėjau išsiaiškinti, kaip sąveikauja spalvos, kaip permatoma dengiasi ant nepermatomos, kaip atliekama braižyba, inkrustacijos, kaip išgauti tinkamą raudoną spalvą jos nenudeginus. Keramikoje ir emalyje raudona spalva turi aukso ir greitai nudega. Raudona glazūra yra vertingesnė, nes yra labai jautri.
Ar lankėte kokius nors emalio dirbinių kursus?
YWCA (Young Women’s Christian Association) Bostone vykdavo profesionalūs kursai. Vėliau ten dirbęs žymus menininkas, kai prireikdavo jam pagalbos arba reikėdavo jį pavaduoti, kviesdavosi mane.
Kaip susidomėjote emalio technika?
Emaliu susidomėjau 1960-aisiais. Jaunesnė sesuo atsinešė gabaliuką vario, aplieto emale. Mane tai sudomino. Tėvas Kalėdoms nupirko pirmąją krosnelę, tokią visai paprastutę, mažutę, panašią į valgiui gaminti. Nuo to viskas ir prasidėjo. Vėliau lankiau pamokas, įsigijau įrankius. Kokybiški įrankiai labai svarbūs bet kokiam darbui. Keramiką ir metalo apdirbimą studijavau Bostono muziejaus Meno mokykloje pas David Hollman, o emalę – pas Doris Hall ir Kalman Kubinyt.
Ar teko dalyvauti parodose?
Taip, žinoma. 1965-aisiais dalyvavau bendroje parodoje Lawrence, New York valstijoje. 1968 m. paroda vyko Bostone, vėliau, 1979 metais, Jaunimo centre Čikagoje. Darbus taip pat eksponavau Kultūros židinyje New Yorke 1972 ir 1975 m. Asmenines parodas surengiau Bostone, New Yorke, Čikagoje, Clevelande, Philadelphijoje ir Toronte. Taip pat buvo paroda Kanadoje. Vėliau išpardaviau visus emalius ir net sau nepasilikau. Po to pradėjau iš po stalo traukti savo išbrokuotus darbus, ir žiūriu – kai kurie visai neblogi. Turėjau nemažai likusios žaliavos – vario, emalio, tad juos persiunčiau į galeriją „Meno niša” Basanavičiaus gatvėje Vilniuje. Jie turi mano meno kamputį. Jau apie dešimt metų su jais bendradarbiauju. Vieną kartą nutiko juokinga istorija – siunčiau jiems vario lėkščių ir kitų atliekamų medžiagų ir siuntą sulaikė muitinė – nes ten buvo varis, brangusis metalas, ir nenorėjo atiduoti. Teko aiškintis, kad tai dovana muziejui. Galerijos vadovė atsiuntė padėkos laišką, kad nereikėjo muito mokėti. Jie galerijoje mokina vaikus, o taip pat rengia ir tarptautinius simpoziumus.
Nors Jūs visą gyvenimą kuriate meną, dirbote ligoninėje?
Taip, mano profesija – ergoterapeutė. Nuo to laiko, kai pradėjau važinėti į Lietuvą, iki šiol palaikau ryšį su Abromiškių reabilitacijos ligonine. Mes persiųsdavome jiems vaikštynes, lovas, instrumentus.
Kada pradžiuginsite mus savo nauja paroda?
Planų neturiu, bet dirbu toliau. Norisi užbaigti pusiau pradėtus projektus ir darbelius. Vis atidėliodavau, ir daug jų prisikaupė.
Linkime Jums sukurti dar daug nuostabių darbų. Ačiū už pokalbį.