Amanda Gorman prezidento Joe Biden inauguracijos metu.

Amanda Gorman: „Jei tik būsim pakankamai drąsūs būti šviesa”

Ieva Marija Mendeikaitė.

Neseniai Jungtinėse Amerikos Valstijose įvykusi prezidento Joe Biden inauguracija susilaukė daug įvairaus dėmesio. Visų pirma, tai buvo bene vienintelė moderniais laikais įvykusi inauguracija, kurios metu buvęs šalies prezidentas nusprendė nepasveikinti naujo prezidento ir pirmosios ledi, ir prieš aprodydamas jiems Baltuosius rūmus tiesiog išskrido. Vis dėlto pačios inauguracijos šventės šis nesklandumas neužtemdė. Joe Biden stovint prie Baltųjų rūmų Amerikos himną giedojo Lady Gaga, pasveikinti naujo šalies vadovo atvyko Barack ir Michelle Obama, Bush su ponia ir kiti buvę JAV prezidentai bei įžymūs kultūros, politikos, sporto ir visuomenės žmonės. Ir tarp visų šių žmonių  inauguracijos pažiba tapo 22-ejų metų poetė Amanda Gorman.

Amanda S. C. Gorman yra amerikiečių poetė ir aktyvistė. Jos darbe daugiausia dėmesio skiriama priespaudos, feminizmo, rasės ir marginalizacijos problemoms, taip pat Afrikos diasporai. Amanda yra pristatoma kaip viena jauniausių poečių istorijoje, kurios būdamos tokio amžiaus susilauktų tokios didelės sėkmės ir pripažinimo. Tačiau ši sėkmė aplankė ne tik Amandą, bet ir visą Amerikos poezijos bendruomenę. Iki šiol vos trys prezidentai buvo pasirinkę, jog per jų inauguracijos procesą būtų skaitoma poezija. Joe Biden – ketvirtasis. 1961 metais vykusioje J. F. Kennedy inauguracijoje žmonės girdėjo Robert Lee Frost „The Gift Outrifght”, B. Clinton 1993 metais kvietė Mayą Angelou, 1997 m. – Miller Williams. B. Obama 2009 metais balsą suteikė Elizabeth Alexander, 2013 m. – Richard Blanco.

Amanda Gorman.

A. Gorman poeziją atrado Joe Biden žmona Jill, kuri ir įkalbėjo prezidentą tokiam pranešėjo pasirinkimui. Kodėl buvo pasirinkta Amanda, tikriausiai kalbėti daug nereikia. Jauna afroamerikietė mergina yra didelis simbolis šiuo metu ypatingai susiskaldžiusiai Amerikai. Amanda simbolizuoja tiek viltį, tiek naują kartą, tiek kultūros svarbą šiandieniniame pasaulyje. Amerikos Poetų laureatų narė yra savotiškas balsas visiems, kurie šiais metais jautėsi nuskriausti, nemylimi, kitokie. Amanda drąsina klausytojus nebijoti, būti išvien ir taip įveikti visus sunkiausius gyvenimo iššūkius.

Gorman sakė, kad sulaukus prašymo dalyvauti ceremonijoje apėmė susižavėjimo, džiaugsmo, garbės ir nuolankumo pojūtis, tačiau tuo pat metu užplūdo ir baimė. Kadangi Amandos eilėraštis yra nevienareikšmiškas, jį interpretuoti galima labai plačiai, poetė bijojo likti nesuprasta. Pati autorė teigė, kad savo poemoje vengė remtis vien tik rasizmo ir skirties problematika, kurie buvo kaip niekada ryškūs pastaruosius ketverius metus. „Norėjau savo žodžiais tapti vienybės, bendradarbiavimo ir bendrystės tašku”, – sakė poetė prieš inauguracijos ceremoniją. – Manau, eilėraštis – apie naują skyrių Jungtinių Valstijų istorijoje, apie ateitį ir apie jos kūrimą, pasitelkus eleganciją, žodžių grožį.”

Savo eilėraštį A. Gorman baigė kurti sausio 6 d. Jos eilėraštyje kalbama apie jėgą, kuri veikiau „supurtys mūsų tautą, nei ją vienys”, kuri „sugriaus mūsų šalį, jei bus trukdoma demokratijai”. Poetės žodžiais, „šias pastangas beveik vainikavo sėkmė, / ir nors demokratiją trumpam galima pristabdyti, amžiams jos nenugalėsi.” Įdomu tai, kad Californijos valstijoje gimusi Amanda turėjo kalbos sutrikimą – negalėjo ištarti raidės „r”, dar įdomiau, kad su tuo pačiu kalbos sutrikimu kovojo ir dabartinis JAV prezidentas Joe Biden.

Amanda pasakojo, kad ankstyvame savo gyvenimo periode dėl šio sutrikimo teko patirti nemažai iššūkių. Amanda ir jos sesuo dvynė Gabrielle gimė neišnešiotos, todėl jau darželyje Amandai buvo diagnozuotas kalbos sutrikimas, kuris trukdė merginai kalbėti ir išreikšti savo mintis. Jos mama, vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoja, sunkiai dirbo, kad išlaikytų ją, save ir jos seserį ir neturėjo pakankamai lėšų, kad galėtų palengvinti savo dukters kalbos sutrikimo raidą. Tačiau kaip tik tuo metu darželio auklėtoja supažindino Amandą su poezija, o ją rašydama ir deklamuodama Amanda atrado savo balsą ir viso gyvenimo kūrybinį pašaukimą. „Todėl tapau skaitove, kokia esu, ir rašytoja, kuria siekiu tapti”, – pasakojo Amanda.

Vis dėlto kai kam Amandos skaitytas eilėraštis pasirodė šiek tiek pervertintas. Eseistas Laurynas Katkus teigia, kad analizuojant šį poetės kūrinį reikėtų atkreipti dėmesį į šio žanro specifiką Vakarų kultūroje: „Eilėraščiai buvo skaitomi, deklamuojami iškilmingomis progomis – vestuvėse, laidotuvėse, karalių įšventinimuose – labai dažnai. Lietuvoje šis dalykas truputį nunykęs, nes tarybiniais laikais jis buvo glaudžiai susijęs su ideologija. Tad nieko įdomesnio anuose eilėraščiuose, švelniai sakant, išgirsti tikrai negalėjai.”

O štai nemažai amerikiečių poezijos išvertęs ir tebeverčiantis Dominykas Norkūnas atkreipė dėmesį į tai, jog „pakviesti poetą kreiptis į kaip niekad susiskaldžiusią ir galybės negandų nukamuotą tautą yra stiprus ir – kas svarbiausia – konstruktyvus gestas. Žinoma, Jungtinės Valstijos čia taip pat sumoka ir savotišką duoklę senam kaip pasaulis archetipui – rūmų bardo figūrai. Vis dėlto, kad ir kaip ten būtų, akivaizdu, jog į JAV grįžta kultūringa politika, o Baltieji rūmai ir vėl tapo rūmais. Ir tai jau visai neblogai.”

Gorman eilėraščio „Mes kopiam į kalvą” ištraukos, skambėjusios inauguracijos metu:

dienai išaušus klausiam savęs
kur rasti šviesą šiam begaliniam šešėly
netektis kurią nešamės
jūra kurią turim pereit
stojom prieš žvėries pilvą
išmokom kad tylėjimas taikai nelygus
o taisyklės ir terminai
tai kas paprasčiausiai yra
nelygu teisybei

<…>

raštai liepia įsivaizduoti
kad kiekvienas sėdi po savo vynuogienoju ar figmedžiu
ir niekas jam negresia
jeigu norime būti verti šito laiko
pergalė turi švytėti ne ašmenyse
o mūsų pastatytuose tiltuose
šio pažado reikia laikytis
kopiam į kalvą
jei tik išdrįsim

<…>

mes pakilsim iš saulės nudegintų pietų
atstatysim suvienysim ir atgaivinsim
ir kiekvienas mūsų tautos kampelis
ir kiekvienas mūsų šalies užkaboris
mūsų žmonės skirtingi ir gražūs pakils
pavargę bet gražūs
dienai išaušus žengiame iš šešėlio
degantys ir bebaimiai
mūsų išlaisvintas pražįsta naujas saulėtekis
nes šviesa visad bus jei tik būsim pakankamai drąsūs ją pamatyti
jei tik būsim pakankamai drąsūs ja būti.”

(vertė Dovilė  Kuzminskaitė)