Apie keturis vienatvės mėnesius Atlante

Kaip perplaukti Atlantą? Sėdi į valtį, maždaug du milijonai yrių irklais ir štai – per 120 dienų 14 valandų ir 48 minutes kelias vandenynu nuo Ispanijos krantų iki Floridos įveiktas. Tačiau ką iš tikrųjų teko įveikti ir patirti lietuviui Aurimui Valujavičiui, pasiryžusiam šiai drąsiai kelionei vienviete irkline valtimi „Lituanica” ir tapusiam trečiuo­ju žmogumi pasaulyje, kuris perplaukė Atlantą nuo Europos iki žemy­ninės Šiaurės Amerikos dalies?

Virginija Petrauskienė.

Gegužės 6 dieną, penktadienį, vykęs susitikimas buvo įspūdingas. Pama­tyti ir pasiklausyti žmogaus, kuris savotiškai pakartojo lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbį, suvažiavo išties daug Amerikos lietuvių. Jie, ištiesę milžinišką 30 metrų Lietuvos trispalvę, nutiesė gyvą sutinkančiųjų koridorių. Niekas nesuskaičiuos, kiek kartų tą vakarą svečias spaudė į jį pasisveikinimui tiesiamas rankas ir kiek buvo padaryta telefoninių nuotraukų.

Žygis sujungė viso pasaulio lietuvius

Pasodinti simbolinio ąžuoliuko PLC kieme A. Valujevičius buvo vežamas atviru automobiliu. Medelis augs šiaurinėje PLC pastato dalyje esančia­me bažnyčios kieme. Per tą laiką, kol buvo sodinamas ąžuoliukas, į renginį susirinkę lietuviai ant atsivežtų sulankstomų kėdžių įsitaisė priešais sceną su ekranu. Susitikimo pradžioje nuskambėjo Aurimo požiūrį nusakanti sentencija: „Gyvenimas – arba drąsus nuotykis, arba niekas. Kiekvienam – savas Atlantas”.

Sveikindama svečią, PLC direktorė Elytė Reklaitis sakė, kad pati, būda­ma keturių drąsių ir iššūkius mėgstančių sūnų mama, puikiai supranta, ką jautė Aurimo mama, išleisdama sū­nų į šią kelionę. Perdavusi šiai moteriai linkėjimus, kalbėtoja drąsiam keliautojui linkėjo palankaus vėjo, įgyven­dinant naujus iššūkius. Svečią pasveikino LR generalinio konsulato Čika­goje atstovas Julijonas Matukas, JAV LB Krašto valdybos Kultūros reikalų tarybos pirmininkė Giedrė Knieža. Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje garbės vadas Julius Butkus Atlanto nugalėtojui už ypatingus nuopelnus Lietuvai įteikė LŠSI Žvaigždės ordiną.

Ne vienas to vakaro kalbėtojas išsa­kė mintį, kad Aurimas sujungė viso pasaulio lietuvius, kurie internetu stebėjo irkluotojo kelią per Atlantą. Valu­javičius, padėkojęs už nuostabų sutiki­mą Lemonte, sakė, kad filmuodamas savo kelionę, jis planavo sukurti apie ją filmą, pasakojantį įvykius nuo pat laivo įsigijimo iki kelionės pabaigos. Ir tuo filmu įprasminti 1933 metų liepą drąsių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno atlikto skrydžio per Atlantą 90-ąsias me­tines.

Sūraus Atlanto vandens „staigmenos”

Pokalbį su Aurimu pradėjusi JAV LB Čikagos apylinkės pirmininkė Ingrida Strokovas renginio vedimą perda­vė Editai, kuri turėjo daugybę įvairaus amžiaus žmonių iš anksto pateik­tų klausimų.

Svečias papasakojo, kad iki šiol Atlantą irklais yra įveikę 1 500 žmonių, iš jų 184 irkluotojai vandenyną perplaukė „solo”. Tačiau šie žmonės plaukė nuo Kanarų iki Karibų salų. O nuo Europos žemyno Amerikos žemyninę dalį pasiekė tik trys irkluotojai, iš kurių vienas ir yra jis, lietuvis Aurimas, šį atstumą įveikęs per 120 dieną, kasdien irkluodamas po 10–12 valandų. A. Valu­javičius pripažino planavęs ir norėjęs atplaukti greičiau ir pralenkęs dabartinį rekordininką (111 dienų ir 12 valandų) pasiekti naują Guinesso rekor­dą. Tačiau šį planą sutrukdė oras: Atlanto viduryje visą savaitę teko laukti palankaus vėjo.

Aurimas neslėpė, kad šioje jo kelio­nėje įdomumo buvo 5 procentai, o liku­sieji 95 procentai – tiesiog monotoniškas darbas. Norėdamas save labiau mo­tyvuoti, jis pasakojo į kelionę pasiėmęs 16 skardinių savo mėgstamiausio gėrimo „Sprite”. Keliautojas nusprendė, kad nuirklavęs 500 jūrmylių, leis sau išgerti vieną skardinę šio saldaus gėrimo. Aiškiau tariant, maždaug kas 12 dienų – viena skardinė „Sprite”. Tačiau sūri aplinka vandenyne pateikė staigmenų: korozija smarkiai paveikė gėrimo skardinių aliuminį. Tad po ilgesnio laiko atidarinėjant „Sprite” paaiškėjo, kad metaliniame indelyje belikę vos keli gurkšniai gėrimo.

„Plaukiant vandenyne, ilgainiui atrodė, kad tai ne vanduo, o sieros rūgš­tis, kuri nori viską sunaikinti”,  – pasakodamas apie druskingos aplinkos poveikį, sakė A. Valujavičius. Druska gadino aparatūrą, laidus, o likus trims savaitėms iki finišo, rūdys sugadino portatyvinę viryklę, tad irkluotojui teko maitintis šaltu maistu.

Maisto kelionei – milijonas kalorijų

Atsakydamas į klausimus apie maistą, Aurimas pasakojo, kad jis kelionėje tikrai nebadavo, nes maisto bu­vo pasiėmęs 140-čiai dienų – tai suda­rė vieną milijoną kalorijų. O energi­jos tikrai prireikė, nes vienam irkluoti teko 800 kilogramų sveriančią valtį.

Nors plaukiant oras buvo šiltas, apie 30 laipsnių Celsijaus, tačiau keliautojui retsykiais labai norėjosi šilto maisto. Tiesa, būdamas tiek dienų Atlante, Aurimas neatsispyrė galimybei pažvejoti – ne dėl maisto, o dėl pramogos. Vis dėlto vieną iš sugautų žuvų – do­radą – panaudojo maistui. Vieną sa­vo laimikio išpjovą, pagardinęs sojos pa­dažu ir druska, suvalgė žalią – tas patiekalas jam buvo labai skanus. Kitą žuvies išpjovą pabarstė druska ir kelioms dienoms paliko saulėje. Ji sudžiū­vo ir tapo „vobla”, arba „fish jerky” – skanėstu, kurį vertina alaus mėgėjai.

Vaikai, uždavę klausimų Aurimui, domėjosi, kaip tas dėdė tiek dienų ištvėrė nevalgęs ledų ir ar nesibaimino piratų?

Susitikimai Atlante – gerai ar blogai?

Atskira tema – apie irkluotojo susi­tikimus Atlanto viduryje. Aurimas sa­kė, kad jam buvo ramu matyti tuščią horizontą. „Pamatai laivą – išsigąsti: ar nesusidursi”, – pasakojo svečias. Su vie­no laivo įgula teko susisiekti ir susi­kalbėti, kad didžiulis laivas apiplauk­tų vienišą keliautoją. 79-ąją plaukimo dieną prie lietuvio irkluotojo priplaukė katamaranas, kuriame šeši žmonės keliavo į Karibus. Jie ėmė klausinėti Aurimą, ar viskas gerai? Gal jo laivui burė nulūžo? „Aš pasakiau, kad irkluoju į Floridą ir man dar liko plaukti maždaug 40–50 dienų”, – šypsojosi pasa­kotojas, prisimindamas šį susitikimą.

Su kokiais sunkumais Atlante susi­dūrė vienišas keliautojas? Kaip ištvė­rė vienatvę? „Man patinka vienatvė, nes būdamas vienas, gali pagalvoti apie viską. Tiesa, kartais tekdavo galvoti, apie ką dar galėčiau pagalvoti”, – sakė Aurimas. Jis pridūrė, kad planuo­damas kelionę, buvo apgalvojęs ir suplanavęs daugybę dalykų. Netgi tai, ką reikėtų daryti, jeigu valtis prakiurtų (istorijoje yra buvę, kad vienų keliautojų valtį pradūrė kardžuvė), arba kaip reikėtų sau padėti, jeigu patirtų rimtą traumą, tarkime, susilaužytų ranką (o šios galimybės tikrai negalėjai atmesti – kartais bangos milžiniška jėga trenkdavo į irklus – nespėsi jų paleisti – gali likti be dantų arba sulaužytais kaulais). Laimei, rimtų traumų pavyko išvengti. Tiesa, irkluotojas buvo persipjovęs ranką, bet sūri aplinka nesutrukdė jai sugyti.

Ar plaukiant nė karto neteko gailėtis, kad ėmėsi šio nelengvo žygio? „Tai nebuvo spontaniška kelionė. Čia buvo mano svajonė. Tad kaip gali gailėtis, pildydamas savo svajonę?” – šis Au­rimo atsakymas sulaukė garsių plojimų ir palaikymo šūksnių. Pasibaigus renginiui – jo dalyviai rikiavosi į eilutę, norėdami gauti keliautojo autografą ir nusifotografuoti su juo atminimui.

JAV LB Čikagos apylinkės iniciatyva buvo pagaminti A. Valujavičiaus kelionės temai skirti marškinėliai ir atvirukų. Juos įsigydami susitikime dalyvavę tautiečiai suaukojo nemažą pinigų sumą – 7 000 dol., kurią skyrė kitoms A. Valujevičiaus kelionėms.