Apie krepšinį, bet ne tik

Kalbėjosi Rasa Statulevičienė.

Praūžus Rotary club of Chicago­land Lithuanians „Excellence Awards” renginiui, kalbiname sporto kategorijoje apdovanojimą gavusio vaikų krepšinio klubo „Lituanica” įkū­rėją ir trenerį Aurimą Matule­vi­čių.

Pradėjus kalbėtis apie pasiekimus krepšinio pasaulyje, talentingus vai­kus ir naujus karjeros iššūkius, neju­čia pokalbis pasisuko kita linkme, skatinančia susimąstyti apie augan­čią jaunimo kartą.

Apdovanojimas sporto katego­rijoje. Ką jis jums reiškia, Auri­mai?

Visų pirma, yra smagu, kad klu­bo veikla yra stebima ir matomi pa­siekti rezultatai. O gautas įvertinimas skatina nenuleisti kartelės ir to­liau siekti gerų rezultatų.

Penki vaikai iš „Lituanicos” bu­vo pakviesti į jų amžiaus grupės rinktines Lietuvoje. Jūsų treni­ruo­jamas Nojus Indrušaitis ypa­tin­gai gerai pasirodė Lietuvos 16-mečių rinktinėje, iškovojusioje auk­­są ir tapusioje Europos čempio­ne.

Aš labai didžiuojuosi čia, Ameri­koje, sportuojančiais lietuvių vai­kais. Gera matyti, kad jų pastangos įvertinamos. Esu labai dėkingas tiems tėvams, kurie leidžia ugdyti vai­ko talentą, bendradarbiauja su mumis, treneriais, išleidžia savo vai­kus į stovyklas, čempionatus. Jau­nuo­­lis ne tik įgyja krepšininkui rei­kalingų įgūdžių, bet ir tampa atviras, mokantis ir nebijantis bendrauti, lengvai prisitaikantis naujoje aplin­koje.

Nojus labai perspektyvus krepši­ninkas, įdėjęs daug pastangų, kryp­tingai judantis link tikslo. Labai džiau­giuosi, kad Lietuvos treneriai pa­matė, įvertino Nojaus talentą ir sten­gėsi treniruotes priderinti prie įtemp­to jo grafiko, kad jis galėtų dalyvauti varžybose. 

Jūsų dukra Viktorija taip pat rodo įspūdingus re­zul­tatus mergaičių lygoje.

Šiemet bus ketveri metai, kai Viktorija atstovauja Lietuvai savo amžiaus krepšinio rinktinėje. Kaip treneris matau puikią ateitį jos krep­šininkės karjeroje, o kaip tėtis be ga­lo didžiuojuosi jos užsispyrimu siekti rezultato ir labai džiaugiuosi, kad ji, kaip ir aš, mėgsta žaisti krepšinį ir jai pui­kiai sekasi krepšinio aikštelėje. Vik­torija nuolat gerina savo asmeninį re­zultatą ir kiekvienose varžybose sten­giasi maksimaliai atiduoti save žaidimui. Man ramu už ją, nes tikrai laukia puiki ateitis.

Jūs pats pakviestas dirbti tre­neriu Lietuvos studentų krepšinio rinktinėje. Panašu, kad krepšinio pasaulyje jus ly­di įspūdingi rezultatai ir darbo įvertinimai?

Apie Studentų krepšinio rinktinę dar anksti kalbėti. Palaukime, kol ga­lėsime parodyti rezultatus. Praėju­siais metais Kinijoje, Čengdu mieste planuota Pasaulio universiada ne­įvyko, lietuvaičiai neturėjo progos su­­sirungti su kitų šalių komandomis. Tikiuosi, šiemet liepos pabaigoje pla­nuojama universiada įvyks ir mūsų suformuota komanda parodys puikų rezultatą. Netrukus skrisiu į Lietuvą, kur darysime jaunuolių atranką ir ruošimės varžyboms.

Kas jums yra krepšinis?

Aš visada sakiau, kad nereikia su­paprastinti krepšinio iki žaidimo. Tai – vartai, atveriantys labai dideles galimybes ir, svarbiausia yra sugebė­ti jomis pasinaudoti. Tai pažintys, projektai, kelionės, o Amerikoje – ir kelias į geriausius universitetus. Ir pats žaidimas – tai ne tik fizinės iš­tvermės, žaidimo technikų šlifavimas, tai gebėjimas būti komandoje, greitas strategijos numatymas, valia, užsispyrimas, orientacija į rezultatą. Žaidžiant krepšinį, ugdomos savybės, kurios vėliau gyvenime labai pra­verčia.

Ko reikia, kad jaunimo krep­šinio klubas parodytų gerus rezultatus?

Be abejonės – gerų krepšininkų. Ir nebūtinai talentingų arba turinčių ypatingus sportinius duomenis. Svar­biausia – motyvuotų. Kai yra noras, ryžtas, disciplina, užsispyrimas, re­zul­tatas ateina savaime. Treneris taip pat atlieka svarbų vaidmenį – ir ne tik kaip strategas bei žaidimo technikų mokytojas, bet ir kaip geras psichologas bei motyvatorius. Visi vaikai skirtingi: vieną reikia pagirti, kitą – saikingai pabarti, trečiam sukurti konkurenciją… Kiekvienas turi skir­tingą „mygtuką”, kurį nuspaudus, bet neperspaudus, pasiekiamas geriausias vaiko rezultatas. Bet ne mažiau svarbus kriterijus, reika­lingas geriems rezultatams – vaikų tėvai. Vertybes, požiūrį į vieną ar ki­tą si­tua­ciją vaikas atsineša iš namų. Mo­kykla, būreliai, draugai turi įta­kos, bet tik papildomos, todėl visiems tė­vams palinkėčiau rasti laiko savo vaikams.

Ar manote, kad tėvai per ma­žai skiria laiko savo vaikams?

Mes, ta vadinama trečioji banga, gyvendami Lietuvoje, Ameriką matė­me kaip svajonių ir galimybių šalį. Atrodė, kad atvažiavę apeisime visus parkus, pamatysime visus miuziklus, dalyvausime visose varžybose. O at­vykę tiek įsitraukiame į darbus, nes norisi kuo greičiau įsikurti, susikurti gerovę, kad pamirštame, kuo mes čia taip žavėjomės. Pradžioje trūksta pinigų, vėliau – laiko. Ir labiausiai kenčia vaikai, nes mes paskęstame dar­buose ir jiems nelieka dėmesio. Iki 16 metų vaikas savarankiškai negali judėti iš vienos vietos į kitą, reikia vežioti jį į būrelius, pas draugus. Į darbus įnikusiems tėvams tai tampa našta. Aš suprantu tėvus, nes ir pats tą patį išgyvenau.

Na, bet sulaukus 16-os, jau tam­pa lengviau…

Mums – taip, bet tikrai ne vai­kams. Aš kaip tik čia matau du pavojingus momentus. Iš tiesų, sulaukęs 16-os paauglys išsilaiko vairavimo tei­ses, tėvai nuperka jam automobilį ir lengvai atsikvėpia, kad dabar jų gyvenime atsiras daugiau laisvo lai­ko. Jaunuoliui suteikiama daugiau laisvės, jis pripažįstamas suaugusiu ir tarsi atitolinamas nuo tėvų, nors, mano požiūriu, kaip tik tuo metu, kai prasideda šis naujas etapas su viso­mis pasisekusiomis ir nenusisekusiomis meilėmis, santykiais, naujo­mis gyvenimo patirtimis, mes esame reikalingiausi savo vaikams. Išklau­syti, pasakyti savo nuomonę, patarti. Net jeigu ir ne visada tų patarimų bus laikomasi.

Tada kiti suaugusieji iš vaiko aplinkos tampa „gelbėtojais”? Mo­kytojai, treneriai, būrelių vado­vai?

Galimai, bet ne visada. Patirtis parodė, kad tokiu atveju ne visi vai­kai randa tą jam reikiamą žmogų. Tai – antras pavojingas momentas. Jau­nuolis pereina į naują mokyklą, pra­deda mokytis aukštesnėse klasėse, žaisti naujoje krepšinio komandoje. Neretai patenka pas trenerį, kuris net nėra tikrasis treneris, o dėl papildomo uždarbio treniruojantis mokytojas. Ne visi jie geba pamatyti vaiko talentą. Mano istorijoje yra atvejų, kad treneris neįvertino gabaus jaunuo­lio talento ir pralaikė jį ant atsar­ginių suolelio. Vaikas, kuris prieš tai rodė puikius rezultatus, jautėsi visiš­kai sužlugdytas. Ir prie šitos situacijos pridėkime tėvus, kurie nutarė, kad jų vaikas jau pakankamai sa­va­rankiškas ir nesikiša bei ypatingai nesidomi jo gyvenimu. Ką turi išgy­venti jaunuolis tokioje situacijoje? Šeima – vaikui visa ko pamatas, to­dėl labai linkiu išlaikyti ryšį su vai­ku. Domėtis jo gyvenime vykstan­čio­mis situacijomis, jausti ir girdėti sa­vo vaiką.

Ar vaikai noriai lanko jūsų treniruotes?

Galiu pasakyti – noriai lankė. Pa­sibaigus pandemijai, mažai sulaukia­me sportuoti norinčių vaikų. Ir ne tik vaikų, suaugusiųjų taip pat. Paklaus­ki­te bet kurio sporto trenerio ar būrelio organizatoriaus – visi pasakys tą patį. Vaikams patogu niekur neiti, ne­sitreniruoti, nieko nesiekti.

Kaip galvojate, kas pasikeitė?

Tiesiog per tuos dvejus metus įpratome nieko nedaryti. Juk taip pa­togu – nereikia derintis prie vaiko bū­relių grafiko, nereikia niekur vežioti, gaišti laiko. Ir nematome, kad fotelyje auga „lūzerių” karta. Labai noriu, kad visi tėvai mane išgirstų – būtent da­bar yra jūsų vaiko laikas. Skatinkite lankyti sporto, meno būrelius, padė­kite vaikui ugdyti jo talentus – šioje COVID-19 užliūliuotoje visuomenėje bet kuris labiau besistengiantis žmogus bus pastebėtas ir įvertintas.

Gal ne visi tėvai mato tame reikšmę?

Taip, kartais tėvai turi vaikui asmeninių tikslų, už jį suprojektuoja ateitį ir nevertina vaiko norų, gebėji­mų, nemato prasmės stengtis. Kai ku­riems labai svarbu, kad vaikas pa­baig­tų gerą universitetą, įgytų specia­lybę ir tada jau bus ramu. Arba kažkam puikiai sekasi verslas ir gal­voja, kad jo vaikas jį perims, jam taip pat puikiai seksis, be jokių papildo­mų mokslų ar pastangų. Dėl tokių priežasčių neretai netenkame puikių talentų krepšinio aikštelėse. Būna atvejų, kai tėvai neišleidžia vaiko į sporto stovyklas, nes bijo, kad dėl var­­žybų grafiko jaunuolis praras me­tus ir liks neįstojęs į koledžą ar universitetą. O juk kiekvienose varžybos dalyvauja klubų agentai, stebi žaidė­jus. Net jei vaikas žaidžia Europoje, Lietuvos rinktinėje, Amerikos atstovai dalyvauja ir ieško talentų. Ir jei vaikas pastebimas, tada jau ne univer­sitetas renkasi jį, bet vaikas ren­kasi iš universitetų pasiūlos.

Kaip atrodo jūsų ideali diena krepšinio aikštelėje?

Kai motyvuoti tėvai atveža mo­ty­vuotus vaikus pas mane į treniruotę ir mes joje gerai padirbėjame. Kai vai­kai pagerina savo asmeninį rezultatą. Vaikai, kurie treniruojasi pas ma­ne, visada žino, kad gal aš ir reiklus, bet, pirma, – esu teisingas, ir jei baru, tai jie žino už ką. Antra, aš visada išklausysiu savo vaikus ir trečia – jei tik parodys norą siekti rezultato, aš visomis savo žiniomis jiems padėsiu.

Aurimai, jūs jau 22 metus organizuojate vaikų sporto sto­vyk­lą, kitąmet jūsų paties įkurta Čikagos lietuvių krepšinio lyga (ČLKL) švęs 20 metų jubiliejų. Jū­sų treniruojamas jaunimas rodo rezultatus pasaulinėse krepšinio aikštelėse. Užgyventa patirtis leidžia ramiai mėgautis rezultatais?

Blogiausia, ką gali žmogus pada­ryti – tai sustoti. Aš svajoju susitikti trenerį-mokytoją, kad jis įvertintų ma­no darbą aikštelėje, duotų patari­mų, įžvalgų, nukreiptų tokia linkme, kuri pagerintų mano ir mano treni­ruojamų komandų rezultatą.

Sėkmės jums ir jūsų komandoms!