Pavasarį sukaks vieneri metai, kai vadovauti Lietuvos šaulių sąjungai išeivijoje buvo išrinktas Ovidijus Bernatonis, žmogus jau daugiau nei tris dešimtmečius pasišventęs šaulių veiklai. Tai vienas iš aštuoniolikos vyrų, kurie 1989 metais atkūrė Lietuvos šaulių sąjungą, likus dar pusmečiui iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo.
Vilma Kava.
2022 pavasarį Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje XXII suvažiavimas savo organizacijos vadu išrinko Ovidijų Bernatonį.
Naujas vadovas istorinėje organizacijoje, kuriai prieš tai dvidešimt penkerius metus vadovavo Mykolas Abarius, o po jo dešimt metų – Julius Rūtenis Butkus.
Su vadu Ovidijumi Bernatoniu kalbamės apie tai, kokius tikslus sau kelia LŠSI mūsų akyse besikeičiančiame pasaulyje ir kaip pavyksta juos įgyvendinti?
Buvote vienas iš aštuoniolikos žmonių, kurie 1989 m. rugsėjo 20 d. prie Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo, ideologo ir pirmojo vado Vlado Putvinskio-Pūtvio kapo Kelmėje prisiekė Lietuvai ir atkūrė garbingą Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS). Atkreipkime dėmesį, Lietuvos Nepriklausomybė paskelbta vėliau, 1990 kovo 11 dieną. Prisiminkime istorinius įvykius. Kas buvo tie aštuoniolika žmonių ir kas buvote jūs tuo metu?
Kas pamena Sąjūdžio mitingų laikus, prisimena ir žaliaraiščius, taip vadinome save, palaikydami tvarką ir talkindami organizatoriams. Toje šalyje laidinius telefonus turėjo ne visi, buvo sunku susisiekti, pranešti žinias, susiorganizuoti, ypač, jeigu reikėdavo tą padaryti per trumpą laiką.
Svarstėm, jog reikia struktūros. Saugos būrių koordinatorius Romualdas Zykus prisiminė prie Smetonos veikusią Šaulių sąjungą, buvau apie ją girdėjęs, nes mano senelis, mamos tėtis, buvo šaulys. Atsirado idėja, pradėjom Kaune organizuotis, perimdami Šaulių sąjungos sandarą.
Kas pasitraukė, kas atėjo, taip susibūrėme aštuoniolika. Ilgametis LŠS Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius, pirmasis atkurtos Lietuvos šaulių sąjungos vadas Gediminas Jankus, žurnalistas, buvęs žurnalo „Trimitas” vyr. redaktorius Albinas Čaplikas, sąjungos atkūrimo idėjos iniciatorius Romualdas Zykus, Algimantas Ragelis, Vytautas Zenkus, Valdemaras Leonavičius, Gintaras Linkus, Vytautas Kaminskas, Darius Balkė, Liutauras Katilius, Valdas Bieliūnas, Juozas Armonaitis – su kai kuriais bendražygiais ir dabar palaikome ryšius ir dalykiškai bendraujame.
Mus labai palaikė kardinolas Vincentas Sladkevičius, sakė, kodėl taip vėlai?
Vienas pirmųjų organizacijos darbų buvo atstatyti „Žuvusiems už Lietuvos laisvę” paminklą Kaune prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus. Mes važinėjome po Lietuvą ir iš penkiasdešimties vietovių, kuriose vyko mūšiai dėl Nepriklausomybės, rinkome akmenis, priekabomis vežėme juos paminklui. Kiekvienas akmuo šiame paminkle turi reikšmę.
1990 m. vasario 15 d. Kaune surengta atkuriamoji Lietuvos šaulių sąjungos konferencija. Mes net uniformas tada buvome pasisiuvę pagal tarpukario Lietuvos šaulių uniformų modelį.
Pasiskirstėm darbus. Mane išrinko LŠS Kauno rinktinės vadu.
Lietuvos šaulių sąjungai yra per 100 metų, ji įkurta 1919 m. birželio 27 d. Kaune. Yra ir dar viena skaičiuoklė, 1954 m. kovo 7 d. Čikagoje Amerikos lietuviai atkūrė Lietuvos šaulių sąjungą, tad netrukus bus minimas šio įvykio 70-metis. Kokius Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje (LŠSI) tikslus yra išsikėlusi organizacija ir įgyvendina dabar, kai Lietuvos Nepriklausomybė atkurta?
Šaulių sąjungos tikslas visada buvo kovoti dėl laisvos Lietuvos. Atkūrus Nepriklausomybę, mūsų tikslas yra ją išlaikyti.
Lietuvos okupacijos metu Amerikoje atkurta organizacija vadinosi Lietuvos šaulių sąjunga tremtyje. Kai Lietuva tapo laisva, pervadinta Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje.
Šaulių sąjungai išeivijoje yra svarbu palaikyti lietuvybę už Lietuvos ribų.
Organizacija Amerikoje savo renginiais minėjo žymias Lietuvos istorijos datas, puoselėjo tautines tradicijas, ugdė patriotišką nusiteikimą.
Mes tęsiame šias veiklas. Dalyvaujame parapijų ir lietuvių bendruomenės renginiuose, organizuojame patys, prižiūrime Lietuvos istorijai svarbių asmenų kapus ir paminklus.
Paminėsiu, kad Šv. Kazimiero kapinėse palaidoti net keturi Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės generolai: Mikas Rėklaitis, Kazys Musteikis, Povilas Plechavičius ir Stasys Dirmantas.
Lemonte pastatytas paminklas Lietuvos partizanų vadui brigados generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, kurį 2018 metais LR Seimas pripažino Lietuvos valstybės vadovu.
Marquette Park turime paminklą Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui. Šv. Kazimiero kapinėse 1979 metais Šaulių sąjungos išeivijoje iniciatyva pastatytas pirmas pasaulyje paminklas Romui Kalantai, kuris 1972 metais susidegino, protestuodamas prieš tuometinę santvarką. Šiuos Kauno įvykius prisimenu ir aš, nors buvau tuo metu dar vaikas.
Amerikoje visos organizacijos vadovaujasi šios šalies įstatymais. Kaip Šaulių sąjunga išeivijoje koreliuoja su Lietuvos šaulių sąjunga? Ar yra padalinys, ar atskira organizacija?
Reiktų paaiškinti šiuos santykius. Juridiškai mes esame skirtingos organizacijos, kiekviena laikosi savo šalies įstatymų, tačiau turime bendras istorines šaknis ir idėjinius tikslus.
Tiek LŠS, tiek LŠSI yra atkurtos remiantis prieškario organizacijos statutu.
Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje daug padėjo atsikuriančiai šaulių sąjungai Lietuvoje. Dabar, sustiprėjus Lietuvai, LŠS padeda mums.
Glaudus bendradarbiavimas priklauso nuo Lietuvos organizacijos vadų draugiškumo ir to, kiek jie nori su mumis bendrauti.
Turim tarsi ryšininką, LŠS Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentą Stasį Ignatavičių, kuris su Amerikos organizacija palaiko kuruojančius santykius.
Asmeniniai ryšiai Lietuvos ir Amerikos šaulių sąjungų bendradarbiavimui yra labai svarbūs.
Čikagoje mes matome Jūrų šaulius. Kur daugiau JAV yra šaulių kuopų? Kiek dabar žmonių joms priklauso?
Čikagoje yra keturios kuopos. Taip pat yra kuopos Detroite, Michigano valstijoje, Los Angeles, Californijos valstijoje, Floridoje dabar yra dvi kuopos, viena įsikūrė pernai Rytų pakrantėje. Buvo kuopa Baltimorėje, Marylando valstijoje, yra Kanadoje, bet nelabai turime ryšių su jais.
Buvo laikai, kai organizacijai priklausė tūkstančiai narių, dabar, manome, yra apie 300. Tikslių sąrašų neturime, kuopos nėra atsiuntę išsamių narių pristatymų. Kai kurie žmonės nenori būti statistiškai sužymėti, tačiau veikloje dalyvauja.
Statute yra užfiksuota, kad viena iš sąlygų tapti šauliu yra mokėti lietuvių kalbą. Tačiau laikai pasikeitė, turime puikų aktyvų jauną narį, kurio vardas ir pavardė lietuviški, tačiau lietuviškai jis nekalba. Man regis, laikas keisti statutą, stojančiam turi užtekti ir lietuviškų šaknų. Jeigu susirinktų tik angliškai kalbančių daugiau, galima būtų įkurti ir anglakalbę kuopą.
Šaulių sąjunga išeivijoje remiasi savanoriška veikla, mūsų nefinansuoja jokia Amerikos valstybės institucija ar organizacija. Viską, ką mes atliekame, yra geranoriškas žmonių darbas, visos sukauptos lėšos yra taip pat suaukotos.
Šaulių išeivijoje vado kadencija – treji metai. Kokius darbus išskirtumėte kaip svarbiausius? Ką norėtumėte, kad organizacija atliktų?
Pagrindinis veiklos tikslas būtų pritraukti jaunesnius žmones, kad jie taptų organizacijos nariais. Mes priimame naujus žmones, kas norite tarnauti Lietuvos labui, ateikite, prisijunkite. Taip pat planuojame renginius, kuriuose detaliau pristatysime organizacijos veiklą.
Lietuvoje Šaulių sąjungoje iki pastarojo laikmečio įvykių buvo apie 10 000 narių, dabar veikiama, kad šis skaičius padidėtų iki 30 000. Būtų gerai, kad ir sąjunga išeivijoje sustiprėtų, išaugtų trigubai, pasipildydama naujų narių.
Man svarbu, kad sąjunga išliktų ir sustiprėtų. Siekiu, kad būtume daugiau matomi bendruomenėje, kad mūsų, šaulių, marškinėliai trauktų akį įvairiuose lietuviškuose renginiuose.
Karas Ukrainoje pateikė mums ir kitų klausimų – ką darytume, jeigu iškiltų Lietuvos užpuolimo grėsmė. Tobulinamas veiklos planas, kokius darbus atliks Centro valdyba ir kuopų vadai, kas derins veiklą su kitomis lietuviškosiomis bendruomenėmis, organizacijomis, kas kreipsis į Amerikos valdžią, kas palaikys ryšius su žiniasklaida, kas bus atsakingas už paramos telkimą.
Daugelyje išeivijos organizacijų yra opi kartų kaitos problema ir vadovų užsitęsusi kadencija postuose, nors tai prieštarauja demokratijos principams, o kartais – ir įstatams ar statutui. O kokia situacija LŠSI?
Šaulių sąjungos išeivijoje statute nėra numatyta, kiek kadencijų gali būti renkamas organizacijos vadas ar kuopų vadai.
Mano nuomone, neįžeidžiant iki manęs buvusių ilgamečių vadovų ir pradedant nuo manęs, maksimalus laikas turėtų būti dvi kadencijos, tiek vado, tiek kuopų vadų.
Dabar sąjungos vadas renkamas trejiems metams. Sakykim, tarptautinis Rotary labdaros klubas savo vadovus keičia kasmet, tada visi lygūs, neiškyla lygesnių.
Tačiau tai yra mano matymas, bet tokį pasiūlymą turi svarstyti suvažiavimas. Yra iškilę daug klausimų, kuriuos reikėtų naujai peržiūrėti statute. Atsinaujinimas ir naujų veiklos formų paieška yra būtinos sąlygos organizacijai išlikti. Gali būti, kad kokių nors veiklų sąjunga iki šiol nedarė, bet kas trukdo daryti?
Ačiū už pokalbį. Linkiu, kad organizacijos ir atsinaujinimo, ir matomumo visuomenėje siekis taptų realybe.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Vasario 23 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 15)