Ar krepšinis būtų krepšiniu be „Konnie” Savickaus?

Lituanistikos tyrimo centre neseniai sutvarkytas Konstantino „Konnie” Savickaus archyvas. Istoriniai dokumentai ir nuotraukos pasakoja apie šio Amerikos lietuvio spalvingą gyvenimą ir likimo suteiktą galimybę prisidėti prie Lietuvos krepšinio kūrimo. 

Laima Smilgytė.

Tikriausiai būtų sunku rasti lietuvį, kuris būtų abejingas populiariausiam Lietuvoje sportui – krepšiniui. Tačiau tik nedaugelis krepšinio gerbėjų yra girdėję, kad vienas iš Lietuvos krepšinio pradininkų buvo Amerikoje gyvenęs lietuvis Konstantinas „Konnie” Savickus, dar neretai vadinamas Lietuvos krepšinio tėvu. Lituanistikos tyrimo centre (LTC), įsikūrusiame Čikagos priemiestyje Lemonte, buvo sutvarkytas ir saugomas šio ypatingo Amerikos lietuvio, gyvenusio 1908–1992 m., archyvas. Tai puiki proga dar kartą prisiminti spalvingą Konstantino Savickaus gyvenimą ir pasiaiškinti, kaip šiam vyrui, JAV teisės daktarui, likimas lėmė prisidėti prie Lietuvos krepšinio kūrimo.

Pradžių pradžia

K. Savickus gimė 1908 metais Punske, kuris tuo metu priklausė Lietuvai. Kai mažajam Konstantinui buvo vieneri metai, jo tėvai 1909 m. atvyko į Čikagą. Čia K. Savickus praleido visą savo gyvenimą, tačiau niekada neatitrūko nuo lietuvybės. Dar būdamas paauglys šiaurinėje Čikagos dalyje išnešiodavo laikraštį „Draugas”, kuris tuo metu buvo spausdinamas Šv. Mykolo bažnyčios rūsyje. Čia buvo įsikūrusi ir lietuvius bei lietuviškų šaknų turinčius ar lietuviams prijaučiančius vienijanti organizacija „Lietuvos vyčiai”, į kurios veiklą įsitraukė ir K. Savickus.

Dar mokydamasis mokykloje bei studijuodamas teisę Northwestern universitete K. Savickus išsiskyrė sportiškumu – jis puikiai žaidė ne tik krepšinį, bet ir golfą, pirmavo ir plaukdamas baseine. K. Savickus buvo ne tik geras sportininkas, bet ir pasižymėjo organizaciniais sugebėjimais – jis suorganizavo 5 komandų golfo lygą, o kartu su draugu Jack Jatis – dvylikos lietuvių parapijų krepšinio komandų čempionatą.

Patriotinės ambicijos atvedė į Lietuvą

K. Savickus domėjosi ir Lietuvos sportu. Jo patriotinės ambicijos buvo stipriai užgautos, kai 1935 m. Lietuvos krepšinio komanda ypatingai skaudžiai – net 113 taškų skirtumu 10:123 tarpvalstybinėse krepšinio rungtynėse Rygoje pralaimėjo kaimynams latviams. Nors to meto spauda pripažino, kad latviai daug toliau pažengę žaisdami krepšinį ir ne veltui jų komanda vėliau tais pačiais metais tapo pirmojo Europos krepšinio čempionato, surengto Ženevoje (Šveicarija), čempionais, K. Savickui atrodė, kad lietuviai krepšinį žaisti galėtų daug geriau.

1935 m. vasarą laikinojoje sostinėje Kaune buvo surengtas pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas, į kurį atvyko apie 3 000 lietuvių iš skirtingų šalių. JAV lietuvių sportininkų delegacijoje buvo ir K. Savickus. Nors jaunas vyras gimtinėje planavo praleisti tik kelias savaites, tačiau pamatęs, kad lietuviams krepšinio aikštelėje jo pagalba labai praverstų, apsisprendė laikinai sustabdyti savo teisininko karjerą Čikagoje ir pasisiūlė Kauno Kūno kultūros rūmų direktoriui Vytautui Augustauskui likti Lietuvoje vieneriems metams ir mokyti lietuvius krepšinio sporto paslapčių. Buvo sutarta, kad K. Savickui bus suteiktas gyvenamas plotas ir skiriami pinigai maistui. Su K. Savickumi Lietuvoje liko dar du Amerikos lietuviai sportininkai: Juozas Žukas, kuris Kaune mokė žaisti tenisą, ir Jonas Knašas, Klaipėdoje pradėjęs mokyti bokso.

Nuo krepšiasvydžio iki krepšinio

Beje, krepšinis Lietuvoje tuo metu dar buvo vadinamas krepšiasvydžiu ar basketbolu, o žaidėjai – krepšiasvydininkais ir basketbolininkais. Tai K. Savickus pasiūlė gremėzdišką pavadinimą supaprastinti ir šią sporto šaką pradėti vadinti tiesiog krepšiniu.

Viešėdamas Lietuvoje K. Savickus ne tik pats žaidė krepšinį ir to mokė būsimuosius sporto mokytojus, Kūno kultūros rūmų studentus, važinėjo po mažesnius miestelius ir instruktavo krepšinio žaidėjus, bet parašė ir pirmąjį lietuvišką krepšinio teorijos vadovėlį, kurio rankraštis dabar yra saugomas LTC.

Įdirbis atsispindėjo pergalėse

Nors tų metų Lietuvos ekonominė padėtis nebuvo gera – jaunai valstybei trūko ne tik sporto salių, inventoriaus ir patyrusių trenerių, K. Savickus buvo įsitikinęs, kad su dideliu darbu, gerais žaidėjais ir trupučiu sėkmės Lietuvos krepšininkai galėtų gerai pasirodyti Europos krepšinio čempionate. „Jei maža Latvija tai sugebėjo padaryti, tai kuo blogesnė Lietuva?”, – vėliau apie savo ambicijas yra pasakojęs K. Savickus.

Tačiau jaunas vyras suprato, kad tik Lietuvos žaidėjų pergalėms nepakaktų. Todėl, paprašytas Kūno kultūros rūmų direktoriaus V. Augustausko, į Lietuvą žaisti krepšinio įkalbėjo atvykti savo draugus iš JAV „Lietuvos vyčių” – prityrusius krepšininkus Praną Talzūną ir Feliksą Kriaučiūną.

Nors ir su pastiprinimu iš už Atlanto lietuvių krepšininkų galimybes daug kas tuo metu vertino skeptiškai. Tik laikraščio „Draugas” vyriausiasis redaktorius Leonardas Šimutis 1936 m. K. Savickui atsiuntė laišką, kuriame rašė: „Iš tamstos laiškų ir bendrai spaudos matau, kad gražiai vadovauji Lietuvos sportininkams. Bravo! Gal juos išjudinsi taip, kad jie galės laimėti prieš visus Europos sportininkus”. Šie L. Šimučio žodžiai tapo pranašiški vė­liau, kai 1937 ir 1939 metais Lietuvos krepšinio rinktinė iškovojo aukso medalius Europos krepšinio čempionatuose. Prie šių lietuvių pergalių nemaža dalimi prisidėjo ir K. Savickaus įdirbis.

Antrą kartą ilgiau likti Lietuvoje nesiryžo

Metai Lietuvoje K. Savickui pralėkė greitai. 1936 m. birželį jis grįžo į Čikagą tęsti teisininko karjeros. 1981 m. prisiminęs savo vienerių metų viešnagę Lietuvoje, K. Savickus sakė: „Keista – kai 1935 m. atvykau į Lietuvą, kišenėje turėjau 300 dolerių, kai po metų išvykau, turėjau tuos pačius 300 dolerių, bet jaučiausi gal dešimt tūkstančių kartų turtingesnis žinodamas, kad kažkuo galėjau padėti Lietuvai. Tie metai gimtinėje buvo neįkainojama gyvenimo patirtis.”

Į Lietuvą K. Savickus trumpam grįžo ir 1938 m., kai čia vyko pirmoji Tautinė olimpiada. Šį kartą jis ėmėsi treniruoti Lietuvos plaukikus, kuriems sudarė treniruočių metodiką, gludino plaukimo ir šuolių į vandenį techniką. Plaukikų pažanga po K. Savickaus vedamų treniruočių atsispindėjo jų pasiekimuose. Laikraščiai ėmė rašyti apie vienas po kito gerinamus plaukikų rekordus.

Vertindamas K. Savickaus nuopelnus Lietuvos sportui Kūno kultūros rūmų direktorius V. Augustauskas bandė jį įkalbėti Lietuvoje likti ilgiau. Vėliau K. Savickus prisiminė V. Augustausko žodžius. „Jis man sakė: pasilik, Konnie, Lietuvoje. Čia tu būsi didelė žuvis mažame prūde, o grįžęs būsi maža žuvis dideliame ežere”. Tačiau K. Savickų neramino įtempta tarptautinė padėtis, jis nujautė artėjantį Antrąjį pasaulinį karą, todėl jo atsakymas buvo: „Gaila, tačiau noriu būti tik gyva žuvis”. Istorija parodė, kad grįžti į JAV tada buvo teisingas pasirinkimas.

Veikla ir pomėgiai

Sugrįžus į Čikagą K. Savickus atsidėjo profesiniam teisininko darbui, buvo aktyvus demokratų partijos narys. Neapleido ir lietuviškos veiklos – dalyvavo „Lietuvos vyčių” renginiuose, o artėjant gyvenimo saulėlydžiui K. Savickus tapo ir Amerikos legiono Don Varnas kuopos vadu. Vyras garsėjo savo humoro jausmu, oratoriaus sugebėjimais, aistra menui ir kelionėms. K. Savickus šeimos nesukūrė, tačiau niekada nesiskundė dailiosios lyties atstovių dėmesiu. Apie savo viengungystę kartą pats yra pajuokavęs: „Esu nevedęs. Net keturis kartus per gyvenimą beveik nuėjau iki pat altoriaus, tačiau Dievas mane nuo to žingsnio vis išgelbėdavo”, – apie neįvykusias vestuves kalbėjo K. Savickus.

Visą gyvenimą veiklus vyras nenustojo domėtis Lietuva. Ypatingai džiau­gėsi, kai Lietuvoje devintojo dešimtmečio pabaigoje vis stipriau pradėjo pūsti laisvės vėjai. K. Savickus užsivedė segtuvą su užrašu „Laisvė”, į kurį rinko iškarpas apie Lietuvos besikeičiančią politinę padėtį ir siekį tapti laisva.

Kelionės į tėvynę

1989 m. K. Savickui atsirado ypatinga proga dar kartą sugrįžti į gimtinę. Tų metų rudenį Kaune buvo iškilmingai paminėti 50 metų nuo Lietuvos krepšinio rinktinės pergalių 1937 ir 1939 metais. Europos krepšinio čempionatuose ir Kauno sporto halės 50 metų jubiliejus. Jau niekas nepasakys, ką K. Savickus jautė sugrįžęs į savo jaunystės miestą Kauną, kuriame prieš daugiau nei pusę šimto metų ėmėsi lietuvius mokyti krepšinio.

Paskutinį kartą į tėvynę vienas iš Lietuvos krepšinio pradininkų grįžo 1991 m., kai čia vyko IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. Skaudu, kad šios kelionės džiaugsmą aptemdė Medininkų žudynės, kai sovietų kareiviai sušaudė septynis beginklius Lietuvos pasienio pareigūnus. Ši tragedija K. Savickui dar kartą parodė, kokia trapi ir brangi yra Lietuvos laisvė.

Dviejų legendų susitikimas

Iki pat gyvenimo galo K. Savickus išliko veiklus, keliavo, tapė paveikslus, susirašinėjo ir susitikinėjo su draugais. Vyras niekada nenustojo domėtis ir sportu. Būtent sportas K. Savickui buvo nepamainomas gyvenimo prieskonis, per gyvenimą dovanojęs ir pergalių džiaugsmus, ir pralaimėjimų kartėlius, ir įdomias pažintis. 1988 m. Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos (ŠALFASS) 38-ųjų sporto žaidynių metu Čikagoje K. Savickus, Lietuvos krepšinio kūrėjas, susitiko su Lietuvos krepšinio žvaigžde Arvydu Saboniu. Tai buvo tarsi dviejų krepšinio epochų legendų susitikimas, kurį įamžino sporto žurnalisto Edvardo Šulaičio fotoaparatas. Istoriniame kadre 175 cm ūgio K. Savickus kalbasi su 223 cm aukščio A. Saboniu. Vėliau ši istorinė nuotrauka K. Savickaus pastangomis virto atvirute.

Ar krepšinis būtų kitoks be K. Savickaus?

Nuo lietuviško krepšinio ištakų praėjo dešimtmečiai, keitėsi taisyklės ir krepšininkų kartos. Žiūrint į K. Savickaus archyvą nejučia pagalvoji – ar Lietuvos krepšinis būtų toks pat, jei prie jo nebūtų prisidėjęs šis Amerikos lietuvis, kuris patriotinių ambicijų vedinas 1935 m. nepabijojo palikti gerai apmokamą teisininko darbą Čikagoje ir metus laiko paskyrė Lietuvos krepšinio kūrimui. Gal tai ir Konstantino „Konnie” Savickaus nuopelnas, kad krepšinis yra pats populiariausias sportas Lietuvoje?

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Birželio 15 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 47)