Minimas „Paskutinio skambučio” fotografijų autoriaus

Algis Vaškevičius.

Iki liepos 1-osios Lietuvos švietimo istorijos muziejuje Kaune veikia vieno garsiausių Lietuvos fotografų Vaclovo Strauko fotografijų paroda „Paskutinis skambutis”.  Šiemet yra minimos 100-osios šio kūrėjo gimimo metinės, tad jo darbų parodos jau vyko ir dar bus ren­giamos ir kituose Lietuvos miestuose. 

V. Straukas gimė 1923 m. Požerėje Šilalės rajone, tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, apie penkiolika metų mokytojavo Žemaitijos mokyklose. Nuo 1969 iki 1988 m. jis dirbo fotog­rafu Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate „Gražina”. 1970 m. buvo paskirtas vadovauti pirmajam Lietuvoje meninės fotografijos salonui, veikusiam Klaipėdoje. 1971 m. jis įstojo į Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Menininkas iš viso surengė apie 30 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 60-yje bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje, yra pelnęs daug tarptautinių apdovanojimų.

Parodos Kaune atidarymo metu kalbėjusi jos kuratorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė labai džiaugėsi, kad „Paskutinis skambutis” surengtas būtent šiame muziejuje, kuris ir skirtas švietimo istorijai. Šis fotografijų ciklas, kurį autorius kūrė labai daug metų, yra gerai žinomas ir Lietuvoje, ir užsienyje. V. Straukas yra apdovanotas septyniais aukso, šešiais sidabro ir trimis Didžiojo prizo apdovanojimais įvairiose parodose, jo darbų turi ir Pa­ryžiaus nacionalinė biblioteka, Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, garsiausių pasaulio fotografų kataloge iš Lietuvos minimi tik Aleksandras Macijauskas ir V. Straukas.         

Pomėgis fotografuoti V. Straukui atsirado iš tėvų gavus dovanų pirmąjį fotoaparatą gimnazijos baigimo proga, bet rimčiau fotografija jis užsiėmė jau sulaukęs 50-ies metų amžiaus. Persikėlęs į Klaipėdą jis  1972 m. sukūrė fotografijų ciklą „Pamario motyvai”, 1975 m. – fotografijų ciklus „Kopos”, „Jaunoji Klaipėda” (1977−1979), „Nerin­ga” (2004). Didžiausią pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų menininkas pelnė būtent serija „Paskutinis skambutis”.

Parodos atidaryme dalyvavęs žinomas Lietuvos fotografas Romualdas Požerskis papasakojo savo prisimi­nimus apie V. Strauką. Pasak jo, „Paskutinio skambučio” autorius susirgo gerklės liga ir tiesiog negalėjo toliau mokytojauti, jam dėl to teko atsisakyti ir pasiūlymo dirbti radijo diktoriumi. 

V. Straukas 1999 m. buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2008 m.), 2013 m. jam įteiktas Klaipėdos miesto Garbės piliečio ženklas, pelnė daugelį kitų apdo­vanojimų. Menininkas mirė 2017 m., palaidotas Klaipėdoje.

Pasak parodos kuratorės, V. Straukas fotografijų seriją „Paskutinis skambutis” kūrė apie dvylika metų – nuo 1975 iki 1987-ųjų – tai yra tiek, kiek užtrunka baigti mokyklą. Nuotraukose užfiksuoti ir pradinių klasių mokiniai, taip pat egzaminų bei išleistuvių akimirkos. Jose nėra nuoseklaus ir chro­nologiško pasakojimo – tai daugiau fragmentiškai atspindėta moksleivių kasdienybė Klaipėdos krašto mokyklų koridoriuose, klasėse ar kiemuose.

Lietuvos švietimo istorijos muzie­jus dar 1986 metais iš paties fotografo įsigijo daugiau kaip šimtą jo sukurtų fotografijų. Prieš jas perduodamas muziejui autorius kruopščiai suregistravo ir aprašė, kur tos nuotraukos buvo darytos, kas jose įamžinta, surašė net kai kurių moksleivių vardus ir pavardes. Vienintelė didesnė šių muziejui dovanotų fotografijų paroda buvo sureng­ta 2016 metais, o šį kartą eksponuojamos ir tos nuotraukos, kurios iki šio dar niekada nebuvo rodytos.

„Tai buvo ypatingas žmogus, sklidinas vidinės šilumos, gėrio, labai inteligentiškas, puikiai mokėjęs bendrau­ti su jaunais žmonėmis nepaisant amžiaus skirtumo, ir tai liudija šios nuotraukos. Kartais jos būdavo ir šiek tiek surežisuotos, bet ta režisūra nepri­mestinė, labai natūrali. Tad nuotraukose svarbiausiais yra ryšys tarp žmonių, jų jausmai – ir šypsenos, ir graudulys, ir nežinomybė dėl ateities”, – sakė I. Meilutė-Svinkūnienė.

Pasak jos, galima įvardinti dar du Lietuvos fotografus, fotografavusius mokyklą – tai Antano Sut­kaus fotografijų ciklas apie aklųjų mokykla ir Virgilijaus Šontos „Mokykla – mano namai”, bet jų fotografijos yra visiškai kitokios ir tema, ir jos perteikimu. 

Savo įdomiais pastebėjimais apie parodoje eksponuojamas nuotraukas pasidalino ir jaunesnės kartos fotografas Jonas Petronis. Pasak jo, šiandien tokių nuotraukų jau neįmanoma įsivaizduoti ir dėl to, kad dabar kiekvienas jaunas žmogus fotografuoja telefonu ir kontekstas visiškai kitas. Nors „Paskutinis skambutis” kurtas dar sovietmečiu, bet ideologijos apraiškų nuotraukose beveik nerasime. Kita vertus, to meto ideologijai tokios šviesios, giedrią nuotaiką atspindinčios fotografijos neprieštaravo.

Anot parodos kuratorės, autorius šioje fotografijų serijoje lieka ištikimas savo fotografijos braižui ir žmogiškosioms nuostatoms – visur įžvelgti grožį, atskleisti tikras emocijas. Dažniau­siai būtent mokykloje užsimezga pirmosios tikros draugystės, simpatijos, išgyvenama tiek atradimo džiaugsmo, tiek ir nusivylimo momentų, sutinkami pirmieji autoritetai, atrandama naujų pomėgių, atsiskleidžia gabumai, taip pat ir savosios silpnybės, ugdomas gebėjimas priimti kitokį, drąsa žengti ant scenos, įprotis nuosekliai dirbti, atsakomybė už priimamus sprendimus, mokėjimas susitaikyti su patirtomis nesėkmėmis.

„V. Straukas fotografijų serijoje kuria kiek romantizuotą, itin lyrišką jaunystės įvaizdį. Fotografijos atrodo labai paprastos, kartais net kiek naivokos, bet kartu ir labai tikros, nuoširdžios, kupinos šilumos. Moksleiviai priešais fotoobjektyvą jaučiasi itin laisvai, lengvai pasiduoda fotografo išprovokuotoms improvizacijoms, nejusti jokio susi­kaustymo ar dirbtinumo. V. Straukas lengvai užmezga kontaktą su mokiniais, geba sukurti betarpišką santykį. Neabejotina, kad tam padeda įgytas pedagoginis išsilavinimas ir penkiolikos metų mokytojavimo bei mėgėjiškų spektaklių režisavimo patirtis”, – įsiti­kinusi ji.

Pristatymo metu kalbėta ir apie tai, kad kai kuriose nuotraukose rasime ne tik abiturientų vaikiškumo, sumišusio su branda, bet ir nekaltą flirtą ar net erotiškumą, kai jose įamžinta vėjo kilstelėta moksleivės uniforma ir nuoširdus krykštavimas. Tačiau jis čia visai nevulgarus, o valiūkiškas, kaip ir patys paaugliai.

Kuratorė pastebi, kad autorius stebi ir fiksuoja, kaip abiturientės mėgaujasi kasdienes tamsias uniformas pakeitusios į šviesias, gėlėtas išleistuvių sukneles ir, avėdamos aukštakulnius, gana nedrąsiai bando koketuoti ar net kiek drovisi savo moteriškumo. Kartu fotografas pastebi ne tik polėkio momentus, bet ir virš santūrios šypse­nos į objektyvą žvelgiančias liūdnokas, lyg ko klausiančias, ne tokias savimi pasitikinčias akis.

„Į V. Strauko ‘Paskutinio skambučio’ fotografijas galima žvelgti iš daug skirtingų perspektyvų: kaip į ano meto fotografijos klasikos pavyzdį, analizuoti, kokie seniau buvo santykiai tarp moksleivių ir mokytojų arba tarp pačių mokinių, kokios buvo mokyklos švenčių tradicijos, galima stebėti besikeičiančias aprangos, šukuosenų madas, kaip atrodė tuometinės klasės, tačiau be šių, smarkiai pakitusių realijų, fotografijose yra ir nekintančių dalykų – itin plačios nuotaikų amplitudės ir stiprus žmogiškasis ryšys”, – teigia I. Meilutė-Svinkūnienė.

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2023-ųjų m. Birželio 10 d. numeryje, nr. 23 (46))