Ar norėčiau dar sugrįžti į Jamai­ką?

Kai susiruoši keliauti savarankiškai, norėdamas šalį pamatyti ne tik pro turistinio autobuso langą, o ją  „pačiupinėti”, visuomet būk pasirengęs sulaukti netikėtumų. Kokių nuotykių „prieskoniais” Jamaika papildė iš anksto gerai suplanuotą kelionę?

Virginija Petrauskienė.

Nors trumpam pabėgti nuo žiemos, nuo daugiau nei metus nepaleidžiančių minčių apie karą, o žieminius aulinukus pakeisti į patogias basutes. Taip su vyru nusprendėme net nesvarstydami, kai dukros šeima pakvie­tė kartu su jais vieną kovo pradžios savaitę praleisti Jamaikoje. Nesame kurortinių patogumų gerbėjai, todėl neplanavome apsistoti „viskas įskaičiuo­ta” poilsiavietėje ir į šį Karibų rojaus kampelį žvelgti per didelį turistinio autobuso langą. Norėjosi patiems visomis juslėmis „pačiupinėti” šią šalį.

Mes planavome, o Jamaika juokėsi

Planas – išsinuomoti automobilį  ir juo pervažiuoti beveik visą šiaurinę bei „užgriebti” rytinę pakrantes. Nakvynes rinkomės iš Airbnb siūlomų būstų: trys naktys netoli Montego Bay esančiame Silver Sands kaimelyje, dar trys – šiaurės rytuose, netoli Port Antonio esančiame Long Bay. Paskutinė nakvy­nė prieš skrydį į namus – Jamaikos sostinėje Kingstone, netoli oro uosto.

Savaitę suplanavome taip, kad užtektų laiko pasimėgauti baltais paplūdimiais, smaragdinėmis įlankomis, turistams siūlomomis pramogomis, apžiūrėti svarbiausias šalies įžymybes ir paragauti vietinių patiekalų bei vienos iš labiausiai pasaulyje vertinamų – Blue Mountain kalnuose išaugintos kavos. Planas buvo puikus, tačiau Jamaika mums pateikė savąjį – kuris bu­vo „paskanintas” aštriais nuotykių pries­koniais.

Pirmasis – „prieskonis” – šioje ša­lyje visai neveikė T-Mobile ryšys, nors bendrovė tik atvykusius žinele informavo, kad Jamaikoje internetu galime naudotis nemokamai. Laimei, veikė Verizon ryšys, nors ir ne visur. Tačiau norint surasti konkretų išnuomoto namo adresą, internetinis žemėlapis buvo bejėgis – jame adresų nėra. Teko naudotis pirmykštėmis ir šioje šalyje įprastomis nuorodomis: „sukti į dešinę uz kokosų pardavėjo”, arba „gelto­­na tvora, raudoni vartai”, arba – „už bažnyčios – į kairę, važiuoti iki didelio akmens” ir t. t.

Namas nuomai – tik su patarnautojomis

Pirmoji mūsų apsistojimo vieta – Silver Sands Drive – valanda kelio automobiliu nuo Montego Bay. Į išnuomo­tą keturių miegamųjų namą su jaukiu vidiniu kiemeliu atvykome vakare. Į ne­didelę privačių vilų gyvenvietę pate­kome per sargybos posto pakeliamą me­talinę užkardą.

Rytą pamatėme, kad apsistojome fantastiško grožio viloje su mango, kokosų, migdolų ir Jamaikos nacionaliniais laikomų ackee vaisių medžiais, spalvingai žydinčiais krūmais ir privačiu paplūdimiu kieme. Keliaudami į šią vilą, nusipirkome maisto, nes buvo­me nusprendę pusryčiauti „namuose”. Namo šeimininkė buvo parašiusi, kad, jeigu norėsime, maistą gali pagaminti vietinės moterys. Bet mes šios paslaugos atsisakėme.

Tačiau jau pirmąjį rytą, mums begeriant kavą, prisistatė dvi vietinės kreolės, pasisakė vardus ir ėmė tikrinti mūsų šaldytuve sudėtus  maisto produktus. Išgirdusios, kad greipfrutų pirkome sultims, suskubo spausti sultis.

Kai supratome, kad namas yra nuomojamas kartu su dviem patarnautojomis, nusprendėme joms sumokėti dosnius arbatpinigius ir paprašyti mums suteikti privatumą. Moterys pasakė, kad jos bus „nematomos”, tačiau privalo viloje praleisti visą darbo dieną – nuo 9 ryto iki 5 vakaro.

Visos mūsų dienos buvo suplanuotos kelionėms, tad išvykdavome gana anksti, o grįždavome jau sutemus ir su patarnautojomis nebesusitikdavome. Tačiau rytą, išvažiuojant iš vilos, matydavome, kaip pro rajonėlio pakeliamą apsaugos užtvarą įrieda taksi automobiliai, pilni vietinių darbininkių moterų su uniformomis. Vilų šeimininkų reikalavimas – patarnautojos pri­valo atvažiuoti tik su taksi, jau iš namų vilkėdamos specialias uniformas.

Vėliau kelionės metu šią nuostabią vilą prisiminėme su nostalgija. Gailėjomės, kad joje nepraleidome bent vienos pilnos dienos – mėgaudamiesi Karibų jūra ir saule mums vieniems skirtame paplūdymyje.

Nes kiti būstai, kuriuose nakvojome, nebuvo net panašūs į pirmąjį: vieną naktį Kingstone teko nakvoti gal ir neblogoje vietoje, bet vieno kambario kampe radome buvusių gyventojų pamirštą vištos kaulą, o pusryčius teko val­gyti ant lošimo stalo, patraukus į ša­lį kažkieno paliktas kortas. O Long Bay iš anksto užsakyta pagrindinė ramiam trijų dienų poilsiui numatyta vieta privertė mus bėgti jau po pirmos nakties.

Vandens laiptai ir plaukimas žalia upe

Bet apie viską iš eilės. Apsistoję pir­mame būste, šiame nuostabiame na­me su paplūdimiu kieme Silver Sands Drive, jau iš anksto žinojome, ką turime pamatyti ir aplankyti šioje šalies zonoje.

Vieną dieną skyrėme garsiesiems Ocho Rios esantiems Dunn River Falls. Įspūdingi, gražiame pramogų parke esantys kriokliai – tai tarsi gamtos pastatyti didžiuliai laiptai, kuriais teka upės vanduo. Jie siekia 55 metrų aukštį ir yra 180 metrų ilgio. Nusprendėme išbandyti turistams skirtą pramogą – įkopti į krioklio viršūnę. Tai padaryti leidžiama tik kartu su grupe, kuriai vadovauja patyręs gidas. Saugumo sume­timais buvo pasakyta kopti susikabinus už rankų, statant kojas gido nurodytose vietose.

Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodo pavojinga kelionė: akmenys nėra slidūs dėl iš aukštai tekančio vandens srovės ant jų neužsilaiko vandens augalai. Maždaug apie krioklio vidurį mūsų darni grandinė iširo, bet kelionę pabaigėme sėkmingai. Reikia pasakyti, kad matėme, kaip nemažai kopiančiųjų atsiskiria nuo grupės ir savarankiškai baigia kelionę aukštyn. Teko matyti, kaip vienai drąsiai pramogautojai nepavyko ir jos koja slystelėjo į tarpą tarp akmenų. Tą akimirką tikrai nesinorėjo būti jos vietoje.

Antrą dieną bambukiniais plaustais keliavome Martha Brae upe. Ko gero, tai buvo pati įspūdingiausia šios kelionės pramoga. Upės vanduo toks žalias, kaip Čikagos upė per Šv. Patriką. Plaustininkas sakė, kad tokią vandens spalvą suteikia upės dugne glūdin­tis kalkakmenis. Plaukiant upe, pakeliui, ant džiunglių augalais apaugusio kranto – ispanų akvedukas, XVIII a. kapinės. Jas mūsų plukdytojas pavadino „viešbučiu, į kurį prisiregistravusieji niekada nebegali išsiregistruoti”. Dar praplaukėme seną, surūdijusią ir vijok­liais apaugusią didžiulę garo mašiną, benamį, gyvenantį ant upės kranto ir besiprausiantį jos vandenyje. Žavėjo vešli augmenija, nors vietiniai sakė, kad saloje du mėnesius nebuvo lietaus.

Ilgomis lazdomis vandenyje „žongliruojantys” ir turistus plukdantys vyrai sako, kad bambukinis plaustas tarnauja pusmetį, po to reikia gaminti naują. Jie juokėsi – ko norėti, juk bambukas – žolė. Beje, nieko naujo, kitokios „žolės” kvapas ir Bob Marley muzika Jamaikoje lydi nuolatos. Ir mūsų plaustų vairuotojai kelionės metu ne kartą traukė jo dainas, pokštavo ir pasakojo įvairias istorijas. Buvo labai smagu. Šioje šalyje visi, kaip mokėdami, džiaugiasi gyvenimu.

Kelionė į kalnus – su „aštriais” nuotykiais

Kitas kelionės etapas – į poilsiui suplanuotą nuošalų, netoli Port Antonio esančiame Long Bay kaimelyje paplūdimio namelį, kuris Airbnb nuotrau­kose atrodo pasakiškai: paplūdimys – tiesog prie slenksčio, o vanduo skalauja šio jaukaus būsto terasos preigas. Planavome, kad čia praleisime tris dienas, mėgaudamiesi ramiu poilsiu.

Pakeliui į Long Bay buvome užsisa­kę privačią ekskursiją Blue Mountains kalnuose daugiau nei dviejų kilometrų aukštyje esančioje „Devon’s” kavos plantacijoje. XVIII a. šioje saloje pradėta auginti „Blue Mountain” kava yra laikoma viena geriausių, todėl yra viena iš brangiausių pasaulyje.

Pradėję kelionę į kalnus aukštyn, supratome, kad  žengėme gana drąsų žingsnį: kalnų keliukas (juo galima pasiekti salos pietryčiuose esančią sostinę Kingstoną), vingiuojantis kalnų serpantinais, buvo siauras ir neatrodė saugus. Jo vingiuose nuolat girdėjome mašinų pypsėjimą: taip vairuo­tojai pranešdavo apie save, nes nežinai, kada iš už kalnų prisidengusio posūkio priešpriešais išlįs automobilis. Visą kelią iki kavos plantacijos mus lydėjo įtampa: ar saugiai pravažiuosime dar vieną iš daugybės kalnų kelio posūkį?

Likus gal kokiai myliai iki plantacijos, mūsų automobilis buvo priverstas sustoti – kelias buvo remontuo­jamas, jame darbininkų brigada liejo asfaltą. Vyrai buvo pikti, kad pravažiuo­jantys automobiliai trukdo darbui. Bet nieko nepadarysi, kalnuose nėra apvažiavimų, todėl teko praleisti mašinas.

Laimingai pravažiavome šią kliūtį ir pasiekėme kavos plantaciją. Jos šeimininkas – jaunas afroamerikietis, vardu Devon, aprodė, kaip auginama ir apdorojama, paruošiama vartojimui kava. Jis savo nedidelėje plantacijoje, kurioje auga keli tūkstančiai kavamedžių, augina ir įvairių vaistingųjų augalų. Žinias apie jų gydomąsias savybes atsivežė dar Devon proseneliai, kurie buvo vergų laivais iš Afrikos atgabenti į Jamaiką. Ir tos žinios fermerio giminėje buvo perduodamos iš kartos į kartą. Pasivaišinę kava, nusipirkę vietoje užaugintų ir paruoštų jos pupelių, įvairių gydomųjų augalų trauktinių, susiruošėme į Long Bay.

Prieš patekdami į kelią, vedantį link mūsų tikslo, turėjome tais pačiais kalnų keliukais nusileisti žemyn ir palei vandenyną einančiu keliu iki septintos valandos vakaro pasiekti nau­jus namus.

Tačiau, kaip minėjau, Jamaika tu­rėjo mums parengusi kitą planą.

Pasiekę remontuojamo kelio atkar­pą, vėl turėjome sustoti, kol darbininkai leis toliau judėti. Už mūsų išsi­rikiavo automobilių eilė. Kai gavome leidimą važiuoti, kilo įtarimų, ar tokio­je siauroje atkarpoje saugu važiuoti, ar nenukentės padangos. Nebuvo pasirin­­kimo, reikėjo judėti. Pravažiuojant darbininkus, atrodė, kad automobilio šonas tuoj prisilies prie stačios aukštos uolos. Staiga visi viduje aiškiai išgirdome, kaip sušnypštė iš pradurtos padangos einantis oras. Išlipus paaiškėjo, kad pradūrėme abi vienos pusės padangas.

Laimei, mašina buvo uolos, o ne skardžio pusėje. Iš karto būrys jamaikiečių kelininkų puolė kaip galėdami mums padėti: numontavo ratus su sprogusiomis padangomis, gulėsi po mašina, traukė atsarginį ratą ir ne vie­nas priėjęs ramino: viskas bus gerai, jūs esate saugūs.

Nors mums nelabai norėjosi tuo tikėti. Padėtis atrodė tokia beviltiška – tie keistai atrodantys vyrai raudonais akių baltymais ir su kanapių suktine („džointu”) lūpų kamputyje, slankiojantys aplink, skleidžiantys „žolės” kvapą visai nekėlė pasitikėjimo. Mintyse jau planavome nakvynę automobi­lyje nuleisomis padangomis tame  kalnų kelyje, o į galvą lindo mintys apie tai, ką negero buvome skaitę internete apie šalies saugumą.

Iki miestelio – gera valanda kelio žemyn. Šioje šalyje greitai temsta, laiko iki  darbo dienos pabaigos – kelios valandos. Paskambinome fermeriui, pas kurį ir buvome atvykę į kalnus. Devon netrukus atsirado įvykio vietoje ir užtikrino, kad mes esame saugūs, vieti­niai žmonės yra geri. Tas žmogus nesitraukė nuo mūsų dvi su puse valandos, per kurias buvo išspręsta padangų problema. Atsirado vietinis „taksis­tas”, kuris du mūsų komandos žmones tais serpantinais nuskraidino iki meistrų dirbtuvės ir gyvus parskraidino. Jie parsivežė dvi gerokai padėvėtas padangas, kurios žaibiškai buvo sumontuotos. Kelionė tęsėsi. Bet nuotykiai nesibaigė.

Kaip surasti Moniką?

Turėjome iki tamsos suspėti  susirasti Airbnb išnuomotą būstą.

Nes, kaip minėjau, kiekvieno na­mo adresas – sava istorija.

O mūsų Long Bay išsinuomoto na­mo koordinatės – išties miglotos: buvo pasakyta, kad namas yra tarp degalinės ir bibliotekos. Bet norint į jį patekti, reikia paskambinti vietinei gyventojai Monikai, kuri atneš raktą. Na­mo šeimininkė, gyvenanti Californijoje, paaiškino, kad turėsime taupyti vandenį, nes per greitai ištuštinus vandens talpą, ji gali būti pripildyta tik po 2 dienų. Važiuojame siaubingai prastu keliu, pakelės kaimų vaizdai – kaip po Apokalipsės. Atrodo, kad gyvieji susirinko susprogusių namų nuolaužas ir pasistatė laikinas pašiūres. Daugelis tų pašiūrių nebaigtos, nes jas stačiusieji tikriausiai nusprendė, kad apsieis ir be namų.

Artėdami prie Long Bay miestelio, skambiname Monikai. Ji neatsako, paliekame balso žinutę. Jokio atsako. Kai atvykstame į miestelį, paaiškėja, kad tarp degalinės ir bibliotekos yra mažiausiai keliolika namų ir pašiūrių. Kaip surasti Moniką?

Vieną savo komandos narį deleguojame į degalinę – gal joje kas pažįsta Moniką? Žiūrime per automobilio langus – degalinės darbuotojas mūsiškį lydi į gretimą barą. Iš ten prie mašinos jau grįžta dviese. Vietinis vyrukas sako, kad jo vardas Rob ir jis mums parodys, kur gyvena Monika. Visi važiuojame prie vieno namo, ant kurio užrašytas šeimininkės vardas. Rob išlipa ir ima iš gatvės garsiai šaukti Mo­niką.

Po kurio laiko iš namelio išeina pagyvenusi kreolė. Pasirodo, ji supyko, kad šiek tiek pavėlavome atvykti, nei buvome žadėję, todėl nusprendė mus nubausti ir neatsiliepti telefonu. Mes aiškinamės, kad kalnuose sprogo dvi mašinos padangos. Monika šiek tiek atlyžta.

Mūsų namelis, kaip žadėta, kone įbridęs į jūrą, bet kaimo aplinkos vaizdai mūsų nedžiugina. Už namo nugaros – gatvelė, netoliese yra degalinė ir baras. Ši informacija buvo nutylėta Airbnb tinklalapyje. Namo viduje – gro­tos ant visų langų, iš vidaus antros durys – taip pat grotos su dviem didžiuliais skląsčiais. Monika viską aprodo ir primena nepamiršti užsistumti durų skląsčių. „Ateisiu ryt patikrinti, ar esate gyvi”, – sako atsisveikindama.

Netrukus surandame, kad vonios kranai sugedę, nors ir užsukti, bet vanduo bėga taip, kad gali maudytis. Paaiškėja, kad vandens talpos jau tuščios.

Turėjome atsivežę vandens, kurio užteko rytinei kavai. Tualetų bakelius pripildėme semdami jūros vandenį. Išėjusius į kaimelį nusipirkti duonos, kiekvienas sutiktas vietinis sveikino. Likome nesupratę, kodėl reikalingos grotos.  Pagaliau atėjusi Monika pama­tė, kad mes gyvi, bet mūsų lagaminai buvo jau supakuoti išvykti iš šios „vilos”.

Paprašėme Monikos palaukti, kol susinešime viską į mašiną ir atiduosi­me raktą. Bet namelio prižiūrėtoja pareiškė, kad neturi laiko – reikia atrakinti kaimelio bažnyčią. Kai nuvežėme į jos namus raktą, priėmė jį įsižeidusi. Mes prie kaimo bibliotekos, kuri pasirodė esanti mažulytis geltonas namelis, „pasigavome” internetą ir užsisakėme kitą būstą tame pačiame kaime. Jau netrukus istoriją apie Monikos paieškas ir žlugusius ramaus poilsio planus prisiminėme juokdamiesi.

Jamaika turi ką parodyti keliautojams

Beje, kad ir su įvairiomis kliūtimis, bet savo planus, ką pamatyti ir patirti Jamaikoje, įgyvendinome su kaupu.

Viena iš gražiausių Jamaikos vietų Blue Lagoon, kur 1980 metais buvo nufilmuotas įlankos vardu pavadintas filmas „Žydroji pakrantė”, šiuo me­tu uždaryta, neprieinama nei vietiniams, nei turistams. Bet mums pavy­ko – pasiprašėme šios įlankos pakrantėje įsikūrusios poilsiavietės sargo ir  buvome įleisti bei palydėti iki pat garsiosios įlankos. Kelias link vandens – tarsi tikros džiunglės. Tiesa, tą dieną apšvietimas buvo toks, kad garsioji vie­ta neparodė viso savo  mėlynumo, tačiau ne kartą pravažiuojant, teko ją matyti iš aukštai – nepaprastas vandens mėlis vertė aikčioti. Mūsų palydovas sakė, kad įlankos tikslaus gylio nėra pavykę išmatuoti, bet spėjama, kad iki dugno – daugiau nei 200 pėdų. Jis papasakojo, kad dabar žinoma, kad neva kažkoks turtuolis papirko vietos valdžią ir pareigūnus, nes nori privačiai mėgautis šiuo stebuklingu gamtos kampeliu. Šalyje dėl to vyksta protesto piketai ir demonstracijos. Valdžia žmones ramina, kad uždarymas – tai laikina priemonė prieš įlankos infrast­ruktūros atnaujinimą.

Iš tiesų šiaurinės ir rytinės Jamaikos paplūdimiai yra nuostabūs – nedideli, švarūs, jaukūs, neprisigrūdę poilsiautojų. Kalbu apie mokamus paplūdimius, kuriuose lankėmės. Jų kainos – nuo 5 iki 15 dol. žmogui.

Viename iš pusiau laukinių paplū­dimių, į kurį patekdami turėjome sumokėti po kelis dolerius, užsisakėme pietus. Vietinis nenusakomo amžiaus vyras, gyvenantis paplūdimyje, iš kažkokių nuolaužų suręstame būste, mums iškepė ką tik iš jūros ištrauktos žuvies. Nors viena žuvis kainavo 50 dol., bet jos užteko trims valgytojams ir patiekalas buvo dangiško skonio.

Kokią dar Jamaiką pamatėme per savo trumpą vienos savaitės kelionę?

Keliaudami į Long Bay, atkreipėme dėmesį į keistas kapines. Neįprasti antkapiai, kai kuriems iš jų pavėsį teikia bananų lapai arba kitokie tos šalies medžiai. Nusprendžiame sustoti, nors pagal planą turime skubiai judėti numatytu maršrutu. Kapinėse sutik­tas vietinis paaiškino, kad  antkapis parodo, kuo žmogus užsiėmė šiame gyve­nime. Lakūnai, muzikantai, ūkininkai ir turtuoliai – ant pastarųjų antka­pių užgriozdintas iš cemento nulietas namas, kurio garaže – automobilis. Vieną kapą puošia spalvinga pilis, čia palaidota maža mergaitė, kuri, tikriau­­siai, svajojo būti princese. Kapinėse daugybė šiukšlių, atrodo, kad šie žmonės buvo palaidoti ir pamiršti. Mūsų palydovas parodė kapą, kuriame tą dieną turėjo būti guldomas mirusysis. Jam paruošta išbetonuota duobė su išpieštomis sienomis.Vietiniai žmonės sakė: kas kaip nori, taip ir įamžina mirusiojo atminimą.

Salos sostinėje Kingstone esančia­me Devon House Mansion, kurį XIX a. pastatė pirmasis šios šalies juodaodis milijonierius, gidė pademonstravo, kaip skamba kreolų kalba – padai­navo dainą apie mango derliaus nuėmi­mą.

Aplankėme ir daugiau salos įžymybių: Bob Marley muziejų, namą, kuriame jis pradžioje nuomojo nedidelį kambariuką antrame aukšte, o paskui šis pastatas tapo dainininko nuosavybe. Dabar prie migdolų medžio kieme priešais namą stovi Bob Marley skulptūra. Apžiūrėjome jo įrašų studiją, gyvenamąją erdvę su poilsio kambariu, kuriame kabodavo milžiniškas hamakas – jame kartais sutilpdavo  pats muzikantas su visais 12 savo vaikų. Gidas griežtai uždraudė fotografuoti muziejaus viduje, primindamas, kad už šio reikalavimo nesilaikymą galima atsidurti teisme.

Išbandėme maudynes tamsoje ypatingoje vietoje – Luminous Lagoon, kur dėl vandenyje gyvenančių mikro­organizmų sujudintas vanduo šviečia ryškiai mėlyna spalva. Pasaulyje yra tik keturios vietos, kuriame vanduo taip šviečia. Kai namuose persirenginėjome šlapius maudymosi kostiumėlius, jie dar šiek tiek švietė mėlynai.

Tikiu, kad kiekvienas keliautojas šalį pamato savaip. Jamaika – žalia sala Ka­ribuose, kur žmonės šypsosi ir niekur neskuba. Tai graži įvairių patirčių mums padovanojusi šalis. Ar norėčiau sugrįžti į Jamaiką? Iš karto atsakyčiau teigiamai, jeigu pasaulyje nebūtų tiek daug dar neaplankytų šalių. Tačiau negaliu atsakyti ir neigiamai. Tad tikiu, kad dar  pasimatysime, Jamaika.